Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Karšta, karšta! – entuziastingai šaukė Randi.

Tora pasidavė. Ir Randi nusitempė ją į savo drėgną rūsį greta senojo žuvų sandėliuko. Ten vis dar dvokė žuvimi ir pelėsiais, nors viskas buvo išplauta ir sutvarkyta. Viename kambario kampe stovėjo kažkokia statinė. Ant dviejų storų baslių. Didžpilvė, plati. Panaši į vandens baką, kurį Almaras iš Hestviko pripildo vandens iš kitoje namo pusėje trykštančio šaltinio, nes į namus vandentiekio dar nėra įsivedęs. Dangtis taip pat panašus.

Priėjusi Tora apžiūrėjo statinę iš arti. Dabar pamatė laidą ir lizdą, o pačioje apačioje ir žarnos įvadą.

– Kas tai?

Randi šypsojosi. Paskui išdidžiai pasakė:

– Tai vis Giunaras… Prie mašinų, varžtų ir panašių dalykų jis tiesiog genijus. Jis man padarė mašiną – skalbyklę!

– Skalbyklę! – išpūtė akis Tora.

Pakėlusi dangtį Randi parodė dugne pritvirtintus lyg kokius išgaubtus sparnus ar propelerį. Aiškiai namų darbo. Tačiau viskas nublizginta ir dailu, jokių aštrių kraštų.

– Giunaras tiesiog genijus! Ponas Dalas gali tik džiaugtis gavęs tokį mechaninio skyriaus viršininką!

Tora pamiršo, kad reikia atsiliepti. Įkišo galvą į baką kiek galima giliau ir apsidairė. Pagalvok tu man! Randi turi skalbyklę! Kaime ar prie aukštapelkių Tora nepažinojo nieko, kas turėtų ką nors panašaus. Suprantama, apie tokį dalyką buvo girdėjusi. Žinojo, kad galima įsigyti. Tačiau tos mašinos žiauriai brangios ir visiškai nereikalingos – nebent dykaduoniams turtuoliams. Pastoriaus žmona juk turi Skarotąją Johaną, todėl jai mašinos nereikia. O štai Giunaras savo žmonai ją padirbo!

– Parodyk man, – paprašė Tora.

Randi įspraudė kištuką į lizdą. Prisuko žarnos galą prie čiaupo, atsuko. Vandens prileido nedaug – kad apsemtų tuos sparnus. Paskui pasuko juodą jungiklį, kurio Tora nebuvo pastebėjusi, ir vanduo sukunkuliavo, viskas ėmė pašėlusiai bildėti. Ji mikliai uždengė dangtį ir leido mašinai pasibaladoti dar valandėlę. Tora nustėro.

– Tik pamanyk! Nejaugi Giunaras išties padarė štai šitą?

Visa švytėdama Randi linktelėjo.

– Mama sako, kad skalbimo mašina – kvailystė, tik drabužius drasko ir skalbia nešvariai. Ar teisybė?

– Toli gražu. Bent jau ne šita, kurią padarė Giunaras. Užvalkalai, paklodės – balti kaip sniegas. Galima ir virinti! Dugne įmontuotas šildymo elementas.

– Šildymo elementas?

Tora neatsispyrė: atidengė ir pasižiūrėjo į mašinos dugną. Apsitaškė nosį, bet nieko nepamatė.

Randi tikrai gali džiaugtis tokia mašina. Jai nereikia skalbti drėgname Šimtabučio rūsyje, kur tėra išbetonuota vieta kubilams ir nuotekoms. O visur kitur – molinė asla, šalta ir drėgna.

Žiemą ten išbūti neįmanoma. Ingrida virina lovos skalbinius virtuvėje. O Tora skalauja juos rūsyje. Prisiminus tas ledines popietes, Torai stingo kūnas. Atšildavo ji tik po paros.

Vasarą nėra taip blogai. Tada jos susikrauna didįjį žlugtą į vienratį ar ant dviračio ir, įsidėjusios kavos su sumuštiniais, žygiuoja prie upės. Ten įkuria savo pačių mūrytas akmenines ugniavietes, kur katiluose virina skalbinius. Ta, kuri ateina pirma, gauna geriausią ugniavietę. Visada šitaip. Bet jos tai nuleidžia juokais. Susirenka jų daug, būna smagu. Skalbia saulėtomis dienomis. Kol virinasi skalbiniai, vaikai turškiasi upėje. Valgo iš bendros pyragų ir sumuštinių krūvos ir klauso moterų čiauškesio. Paskui prasideda skalavimas ir už aplaidumą gauni barti.

Bet štai šita… tiesiog rojus!

O kad jiedvi su motina turėtų tokią! Tai išsižiotų Šimtabučio bobos!

Tarsi atspėjusi šias jos mintis, vos šyptelėjusi Randi įspėjo:

– Niekam neprasitark…

– Kodėl?

– Nenoriu, kad sakytų, jog esu tinginė ir pasipūtėlė… Ir taip dabar turi apie ką tauzyti.

Tora linktelėjo. Ji suprato.

– O ar galiu papasakoti mamai?

– Taip, ji juk ne iš tų, kurios liežuvius nešioja, – su šypsena pasakė Randi.

Bet Torai nuėjo per širdį.

Nejaugi visiems žinoma, kad po gaisro motina vengia žmonių? Nejau apie tai tiek daug kalbama, kad sužinojo net ir Randi?

Tora neišlaikė duoto žodžio. Vakare, kai jiedvi sėdėjo virtuvėje prie stalo, viską išklojo Rakelei. Jai pasidarė gėda jau pratarus pirmuosius žodžius. Bet vis tiek labai knietėjo papasakoti.

Toros aiškinimo Rakelė klausėsi išplėtusi akis. O kad Rakelė geriau suprastų, paskutiniame juodraščio puslapyje ji dar ir nupiešė.

Tą vakarą buvo gera. Atrodė, kad viskas sukosi vien apie ją, Torą, – ji atsidūrė centre ir tapo svarbi. Rakelė klausėsi įdėmiai. O Tora vis pasakojo. Iki vėlumos.

Paskui ją ir vėl apėmė gėdos jausmas. Dėl to, kad išsiplepėjo. Dėl to, kad motina nuvažiavo į kalėjimą.

Kitą rytą ji ėmė prašyti Rakelės, kad niekam nepasakotų apie tą skalbyklę.

Rakelė net nešyptelėjo. Iškilmingai prisiekė, kad priežastis, dėl kurios Monsenų užvalkalai švyti sniego baltumu, išliks paslaptimi.

10

Daug laiškų Tora negaudavo.

Ir apskritai į Šimtabučio duris laiškanešys pasibelsdavo retai. Antra vertus, retas kuris ir pats nešdavo laišką į paštą. Apsieidavo pasakydami tiesiai į akis ar iškalbingai patylėdami. Žodžius vartojo taupiai.

Susikaupę ir nedraskomi aistrų žmonės pasakydavo žodžių lygiai tiek, kiek būtina, nei daugiau, nei mažiau. Daug kas likdavo nepasakyta, paskui tai išsklaidydavo kitos mintys – neištartus žodžius žmonės kentė tylomis. Kiekvienas sau.

Vieną dieną ant virtuvės stalo atsirado laiškas.

Motina buvo išėjusi į antrą pamainą. Kol po pamokų Tora bindzinėjo tai šen, tai ten, į namus jau atslinko popiečio snaudulys. Ji užsuko į Jeni kioską pavartyti žurnalų. Jeni niekada jos nebardavo už tai, kad tik varto, bet neperka. Nors kitus apšaukdavo. Palankumą kioskelyje prie kryžkelės Tora išsikovojo ne per vieną dieną. Ji nešiodavo Jeni prekes iš skirstymo skyriaus. Tampydavo įkalnėn vežimėlį su spaudos ryšuliais ir Jeni vaikigaliu. Teisybę pasakius, Tora to snargliaus nemėgo. Tačiau niekada neparodydavo. Elgėsi su juo taip pat dėmesingai ir atsargiai kaip su spaudos ryšuliais.

Kažin ar reikia bijoti to laiško? Nuojauta sakė, kad kažkas ne taip.

Ant balto voko puikavosi užrašas su pavarde ir adresu. Kažkada ji susirašinėjo. Su Randi pažįstamu iš jos gimtojo kaimo. Tačiau Ingrida manė, kad tai nereikalingas išlaidavimas pašto ženklams. Ją dirgino bet kokios, net ir mažiausios išlaidos. Todėl Tora ėmė rašyti rečiau ir rečiau.

Rašysena buvo nepažįstama. Bet kartu ir pažįstama. Spaudas neįskaitomas. Bet pašto ženklas norvegiškas. Tą ji pastebėjo pirmiausia.

Retkarčiais ji būdavo įsitikinusi, kad vieną gražią dieną jai parašys senelė, tėvo motina.

Ji iškildavo prieš akis tiesi, susuktais į mazgą žilais plaukais. Susagstomais batais. Tokiais pasakose ir ant žurnalų viršelių avėdavo puošnios damos. Glotnia veido oda.

Bet šis laiškas ne iš Berlyno.

Šiaip ar taip, viduje kažkas maloniai sukuteno. Pirmiausia prie kaklo. Paskui ir visą kūną, privertė ją nusišypsoti, nors šypsotis nebuvo kam. Stovėjo ant vienos kojos, kitą trynė į krosnelės kraštą, nes botas buvo kiauras ir koja sušlapo. Bet dar pakenčiamai. Trynė iš įpročio, nes nuolat sušlapdavo ar sušaldavo.

Nuo Fritso!

Ji nusinešė laišką prie lango.

Jis rašė apie mokyklą ir mokytojus. Kad atvykęs pirmais vakarais verkdavęs.

Skaitydama Tora girdėjo Randi balsą.

O iš eilučių prieš akis išplaukė Fritsas. Įsivaizdavo jį kaip nelaimingą herojų, manėsi suprantanti viską, ką jis norėjo pasakyti tomis kampuotomis raidėmis ir glaustais, tiesmukais sakiniais. Neaiškiai nujautė, kiek tas rašymas kainavo tokiam kaip Fritsas.