Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Kambaryje Torą apgobė šiluma. Dvelkė kepta žuvimi. Virš stalo ir prie lango Randi įžiebė šviesas. Ant elektrinės viryklės užkaitė puodą su pienu.

– Jūs turite elektrinę viryklę!

Tora nuskubėjo pasižiūrėti. Ji buvo baltut baltutėlė. Net baisu. Orkaitė kaitinama iš viršaus ir apačios, žemai – šildymo stalčius, o viršuje – trys kaitvietės. Kažkoks stebuklas. Dar puikesnė nei tetos Rakelės.

Randi aiškino ir rodė. Visa švytinti iš džiaugsmo. Kaip visada. Jos akys spindi net ir liūdint. Bet šįvakar ji tikrai džiaugėsi.

Gera vėl būti čia.

Tora nusivilko striukę ir atsisėdo galustalėje. Stebėjo, kaip Randi, vis dar vilkėdama megztu paltu, ruošia jai kakavą.

Klausinėti apie Fritsą nereikėjo, nes Randi, atsigręžusi į ją, kartu maišydama vandenį su cukrumi ir kakava ir dar pildama pieno, tučtuojau viską išklojo pati.

Jis esą baigia pradinę mokyklą ir jam daugiau lyg ir nieko nebepriklausytų, bet vis tiek nuo kitų metų jis gaus pagalbą ir galės mokytis toliau. Jų nuomone, per gabus, kad būtų užmirštas. Taip tuščia, kai išvažiuoja… Tačiau labai svarbu, kad jis ko nors išmoktų. Kuo nors taptų. Bus laiminga, kai jis įgis kokį nors amatą. Gyvena šiltnamio gyvenimą – ji sutinkanti su tokia mokyklos nuomone. Jie taip tiesiai ir pasakė – ji pernelyg smulkmeniškai saugojanti ir globojanti tokį didelį berniuką. Ji to nebedarys… Gryna teisybė, stengsis pasitaisyti. Bet kai didžiąją metų dalį jis išvykęs, ji pamirštanti, kad jis jau didelis, pamirštanti, kad, nors ir kurčnebylys, vis tiek moka puikiai tvarkytis. Pastebėjusi jam bendraujant su Tora ir kitais vaikais. Bet vis dėlto… ji kažkaip nesupranta kodėl… tačiau Fritsas lieka jos vaikas. Ji labai sielvartavusi, kai sužinojo, kad jis niekada normaliai negirdės. Tada ir nusprendusi, kad jam niekada neturi trūkti meilės ir globos. O jis kiekvieną kartą grįžta namo pasikeitęs… baisu! Bet ji susiims. Be jokios abejonės. Kai jis atvažiuos Kalėdų, jie bus persikėlę į pirmą aukštą pas Knutsenus. Jis turės savo kambarį. Privalės tvarkytis pats, iš ryto ir vakare. Suprantama, kad privalės. Ji sės prie mezgimo mašinos, o jis turės apsiprasti su tuo, kad ji labai užsiėmusi.

Tora suprato, kad pasikalbėti Randi nelabai turi su kuo. Kaime ji vis dar svetima. Mat iš tų, kurie visada išlieka svetimi. Ji kitoniška. Kitaip rengiasi. Rankomis megztais drabužiais, kurie nepanašūs nei į paltus, nei į švarkus, nei į ką nors kita. Kažkokie gražūs, šiltų spalvų raizgalai. Tora girdėjo bobas šnekant, kad Randi esanti „savotiška“. O tai reiškė būti paženklintai. Daug nereikėjo, kad kaime priliptų etiketė.

Jai prilipo ir pravardė „raizgynė“. Kaltino ją laikant save apsiskaičiusia ir protinga…

Ji esą visą jaunystę prasimokė mieste, nieko neveikė, paskui ištekėjo už Giunaro ir tapo nervinga, nes jis išplaukdavo į jūrą. Nėra nieko blogiau, kaip boba su pairusiais nervais. Tiesiog nepakenčiama.

Ar įmanoma tapti dar keistesnei? Taip ne kartą buvo svarstoma Otaro krautuvėje.

Tora nekreipė dėmesio į tuos plepalus. Pastebėjo, kad apšnekami visi iš eilės. Ji suprato, kad tai, ką žmonės šneka – nebaisu. Daug baisiau, ką jie daro .

Kambaryje Tora jautėsi saugi. Godžiais kąsniais ji šlamštė duoną, gaudė kambario kvapą ir vaizdus. Išplėstomis akimis linkčiojo ir klausėsi Randi. Nesisukiojo. Tarsi bijodama, kad akimirką nusisukus viskas išnyks.

– Pagalvok, kai persikraustysime, turėsiu didžiulę nuosavą virtuvę. Didžiulę. Tu net negali įsivaizduoti! Prie lango užtenka vietos mezgimo mašinai. Bus puiku! Tu turėsi ateiti. Tora, turėsi dažnai pas mus ateiti!

Ji patylėjo. Paskui išliejo širdį:

– Fritsas manė, kad tu dėl kažko supykai… nes nebeateidavai. Bet aš pasakiau, kad dėl to gaisro. Taip, Tora, sakau tiesiai. Supratau, kad tau pakako savų bėdų. Baisus skandalas. Tau nereikėjo viso šito matyti. Vaikus reikia tausoti.

Tora apstulbo. Žandikaulis atvipo. Sustingo. Apmirė. Randi įsmeigė į ją akis, o Tora nedrįso nė pajudėti. Trauktis neįstengė. Jos žiūrėjo viena į kitą. Tora juto, kaip bąla. Dūsta.

Randi pataikė į patį skaudulį. Tas pratrūko. Išsiliejo. Visa bjaurastim. Randi kalbėjo apie gaisrą taip, lyg būtų buvęs paprastas nelaimingas atsitikimas, kurį galima lengvai sutvarkyti.

Ji nesiliovė kalbėjusi. Sakė, kad Henrikas ne pirmas, kuris sėdi kalėjime. Kad Tora per daug neimtų į širdį. Turėtų pasakyti sau, jog ji, Tora, yra nepriklausomas žmogus ir tas gaisras su ja nesusijęs.

Torai regėjosi, kad Randi – gyvas angelas. Sužvilgo akys, o burnoje strigo kąsnis.

Tačiau nelauktai viskas subyrėjo. Mat Randi pasakė:

– Bet atmink vieną dalyką! Būk jam gera, kai sugrįš namo. Reikia žmogui leisti pradėti iš naujo. Visiems suklydusiems reikia leisti pradėti iš naujo. Žinoma, kad jis pasielgė baisiai. Bet mes atsakingi vieni už kitus. Visko suprasti šiame pasaulyje nesame verti.

Tora sėdėjo kaip prikalta.

Kambaryje buvo šilta, sumuštiniai skanūs, o Randi – tikra draugė. Bet vis dėlto Tora sėdi pas svetimą žmogų, kuris nieko nežino ir nieko neturi žinoti.

Nei Randi su mama!

Nei Simonas su Rakele!

Ją pasmerktų visas pasaulis. „Būk jam gera, kai grįš. Neplepėk. Nedaryk nieko bloga tiems, kurie… gerbk tėvą ir motiną… nemeluok… Būk jam gera, kai grįš!“

Motina nekalbėjo . Už ją bylojo jos veidas. O Randi išdrožė. Tiesiai į akis. Rėžė lyg tiesius ir neklystamus Biblijos žodžius, kurių ji mokėsi mokykloje arba iš Elizifos. Bet ar įmanoma gyventi pagal juos ir niekada nemeluoti, nieko nenutylėti? Tora buvo sutrikusi. Gal surašė juos tie, kuriems pavyko visko išvengti? Kuriems ne viskas žinoma? Ar aišku įstatymus ir taisykles rašantiems žmonėms, kaip viskas bjauru? Gal jie sukūrė taisykles tik apie tai, ko patys nėra patyrę? Ar taip paprasta?

Kilo noras priešintis. Tačiau pakankamo užsidegimo pristigo.

Mat Randi buvo kaip angelas. O Tora sėdėjo apgobta jo sparnų.

Visada taip. Motina būna nekalbi ir liūdna. Tokia pavargusi, rimta. Paskendusi rūpesčiuose.

Ją taip pat reikia patausoti.

Visus reikia tausoti? Ar nėra nieko, kas…

– Tora, man reikia kai ką tau parodyti! – pliaukštelėdama rankomis ūmai tarė Randi. Mesdamos šešėlius ant skruostų suplazdėjo jos tankios šviesios blakstienos.

– Dievulėliau! Kaipgi aš galėjau pamiršti? Savo pasididžiavimą!

– Kas tai? – susidomėjo Tora, apsidžiaugusi, kad kalba krypsta kitur.

– Bandyk atspėti. Jokiu būdu neatspėsi!

– Pabandysiu.

Tora leidosi į naują, linksmą žaidimą. Tik su Randi galima šitaip spėlioti ir išdykauti visai nepaisant, kad ji – suaugęs žmogus. Taip šauniai kaip su Randi nepažaisdavai ir nepadūkdavai net su teta Rakele.

Jiedvi tiesiog pamiršdavo, kad Randi – suaugusi moteris. Pamiršdavo nuolat. Atrodo, kad pati Randi vis dar tiki esanti mergaičiukė.

– Ha ha! Atspėsi – būsi šaunuolė! – Randi akys žybčiojo. – Palauk, aš užvesiu tave ant kelio. Pagalvok, ko visi trokšta. Aš tai gavau.

– Visi trokšta… – pakartojo Tora, tarsi bandydama įsiklausyti į save.

– Ne, ne visi. Vyrai – ne, jie gerai apsieina ir be to, juk jie turi mus! – nusikvatojo Randi.

Tora sutriko dar labiau.

– Ar galima tuo pasipuošti?

– Neee.

– Ar tai kas nors mezgimo mašinai?

– Kvailele, argi visiems reikia mezgimo mašinos?

– Neee, tai tada, palauk truputį… Tu man jau rodei tą elektrinę viryklę…