Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Beje, taip nutiko vieną kartą, kai Simonas prakalbo apie naująją statybą. Bet Ingrida tik linkčiojo ir ramiai klausėsi. Nusišluosčiusi servetėle atsakė, kad tai, be abejo, būtina.

Tora nedrįso klausytis apie tai, kas būtina.

Kai vėlų vakarą jos ėjo namo, švietė mėnuo. Lietus nuūžė pro šalį. Buvo gera. Šaltis žnaibė pėdkelnėmis apmautas kojas. Bet vargu ar Tora juto. Ėjo įsikibusi motinai į parankę, klausydamasi treškėjimo po kojomis.

Nežinia iš kur atklydusi, virš pelkyno tvyrojo persišviečianti migla. Gobdama viską lyg pasakišku šydu.

Ėjo nesikalbėdamos. Kartą Ingridą suėmė žiovulys. Be jokio beviltiškumo, susierzinimo ar noro pravirkti. Ne, tai buvo saldus, nuovargio sukeltas žiovulys.

Prie mėnulio kabojo keli debesėliai. Regėjos, kad jis plaukia į priekį vaikydamas juos į šalis ir lydėdamas jas iki pat namų.

Net ir pati sau Tora nebūtų galėjusi paaiškinti, kodėl jai staiga į galvą atėjo mintis apie Kalėdų naktį, kūdikėlį Jėzų ir žvaigždę, vedusią per naktį piemenis iki pat prakartėlės.

– Teta tik mus ir teturi, – išsprūdo Torai. Viena mintis pagimdė kitą. Ir šią ji garsiai ištarė. – Juk ji neturi vaikų… aš tik taip pamaniau, – skubiai pridūrė.

Ingrida stabtelėjo ir pažvelgė į dukrą. Šį rudenį ji gerokai ūgtelėjo. Pirma Ingrida lyg ir nebuvo to pastebėjusi. Mėnesienoje ji pasirodė aukštesnė ir palinkusi. „Ją gobia kažkokia keista šviesa“, – pamanė Ingrida.

– Taip… – tarstelėjo, – ji tik mus ir teturi. Jie abu .

Ir jos nužingsniavo.

Vėjas stiprėjo, atrodė, kad po trumpos atvangos dieną prasidėjusi audra įsisiautės. Šimtabutis skendėjo tamsoje. Savaitės viduryje naktinėjo tik jos abi.

Girgždančiais laiptais jos ropštėsi aukštyn. Šypsojosi viena kitai, vaipėsi, kai netyčiom užmindavo ant labiausiai girgždančių pakopų.

Kai motina atsigulė, Tora išsėlino atgal į virtuvę. Atvėrusi krosnelės dureles, ji tyliai atsisėdo ant durpių dėžės. Labai atsargiai.

Atkišo nuogas pėdas žarijoms. Keisdamos spalvas liepsnelės maišėsi su šešėliais. Jiedvi su motina visada iš vakaro gerai pakraudavo malkų, kad ryte ugnį būtų galima įkurti ant žarijų.

Dabar Torai švietė ir mėnulis, ir atvira krosnelė.

Tokie ir turėtų būti rudens vakarai! Pilni sausos šilumos ir užlieti mėnesienos. Laivų ūkimo Įlankoje ir vėjo šnaresio šermukšnyje. Raudonų jo kekių bilsnojimo į langą. Nebūtina jas matyti. Taip sėdėtum tyliai ant dėžės ir galvotum, kad už tas uogas nieko nėra raudonesnio. Kaip neįkainojama vasaros diena ilgai nesibaigtų vakaras: viršuje – mėnesiena, apačioje – tamsa. Ir sausa! Kojos nuogos – krosnelės šilumoje justum jas tarsi atsietas nuo kūno. Štai taip!

O baltasis laikrodis tiksėtų. Dieną jo nesigirdi. Tuomet jis muša valandas iš įpročio. Bet dabar iš jo sklinda malonūs garsai. Tiksi, toks apvalus ir mielas, tarsi jungtų viską į neišardomą vienovę.

Sala blizgėjo kaip stiklas. Nuo jūros plūstanti šalta šviesa apnuogino dirvonuose sodriai sužėlusį atolą. Krūmokšniai stipriai laikė savo pageltusius lapelius. Vanduo ir naktinis šerkšnas nepaleido vienas kito iš ledinio glėbio. Per dienų dienas jūra tviskėjo žaliu smaragdu. Beveik neputodama. Keisčiausias buvo dangus. Be jokio tamsaus debesėlio. Aukštas ir giedras kaip balandį, šviesus tarsi stipriausio žibinto apšviestas. Horizontas švytėjo iki vėlyvo vakaro. Regėjos, kad šiais metais Viešpats Dievas nutarė praleisti rudenį.

Priartėjo metas, kai sodybose liejasi pjaunamų avių kraujas. Keletą savaičių jos pasiganė po atolą. O dabar joms atėjo galas. Skerdžius visur buvo laukiamas žmogus. Gyveno jis Pietiniame sodžiuje, buvo vedęs ir turėjo šešis vaikus. Jis valgydavo ir gerdavo be saiko. Ir paprastai ten, kur jis pasirodydavo, būdavo apstu šviežienos.

Kaip tik prie šios avininkystės dalies Rakelė niekada nepriprato. Kraujo šutas ją vimdė. Pasamdė, kas ją pavaduotų, o pati griebėsi ruošti maistą. Virė šviežios mėsos sriubą su kopūstais ir morkomis. Rakelei regėjos, kad viskas garuoja. Visur tvyro kažkoks pirmykštis drėgnas šutas. Toks šiltas. Sklinda jis nuo sriubos, kraujo, vėdarų ir kraujo pudingo. Tarsi garai iš plėšrios gyvasties gelmių. Lyg koks prošutis. Ji ne kartą manė, kad neištvers tų dviejų trijų dienų. Bet ištverdavo, Rakelė visada ištverdavo. Visada! Ir jau gruodžio sekmadieniais ji po truputį imdavo valgyti mėsą. Bet per avipjovį misdavo tik sumuštiniais. Mėsą gamindavo tik darbininkams ir Simonui. Sakydavo, kad jau pavalgiusi arba neturi laiko sėdėti su visais prie stalo. Lakstė, tvarkė. Kas tik užsukdavo per avipjovį į Bekejoretą, sakė, kad tai jauki ir raminanti vieta. Tačiau Rakelė tingėti sau neleido. Dirbo net dulkės rūko.

Simonas suprato viską. Kur besutikdamas, viduje ar lauke, visada ją paglostydavo. Nekreipė dėmesio – mato kas ar ne. Paskui ta pačia ranka perbraukdavo sau per smakrą. Akyse įsižiebdavo ugnelės. Sušvelnėdavo minkštos ir gražios lūpos. Žvelgiant į Rakelę spinduliuodavo visas jo veidas.

Rakelė nujautė, kad jis supranta. Tačiau niekada neerzindavo jos. Tai buvo jųdviejų reikalas.

Per tokį pasninką Rakelė tapdavo šneki, judri. Ir patraukli. Tais nuovargiu paženklintais rudens vakarais atgydavo ir jo kūnas. Kokia būtų buvusi gėda nepajėgti, kai ji taip gundomai šilta ir guvi. Bekejoreto kamaroje negesdavo šviesa. Bet lovoje niekas neskaitė ir nešnekėjo. Pilve susikaupusį alkį Rakelė malšindavo kitkuo, ir jai patiko tai, kuo buvo sotinama.

Po to ji klausydavosi tolimo Hesthamerio krioklio šniokštimo ir savo vyro alsavimo. Gulėdavo ant nugaros didelėje lovoje iškėtojusi kojas ir rankas. Ūmai jai galėdavo pasirodyti, kad viskas netikra. Saugumo ir pasitenkinimo jausmas tik laikinas. Susiliedamas su toli gaudžiančiu šniokštimu, jis slopdavo. Jėgų antplūdį pajusdavo tik tokiomis valandėlėmis. O šiaip jai niekas nesisekė. Kažką nešiodama ji tik vaikštinėdavo į lauką ir atgal.

Būdavo, kad iš ryto nesikelia. Neturi jėgų. Iš pradžių manė, kad viskas per tą pjovimą. Tačiau tai prasidėjo dar vasaros pabaigoje. Nepaaiškinamas nuovargis, nesuprantamas svaigulys. Ji pastebėjo, kad darbo diena ima apkarsti. Pamanė – gal užsiminus apie tai Simonui. Tačiau tik glaustėsi prie jo atiduodama jam viską, ką pajėgė. Bent jau naktį būdavo gera.

Ji nesilankė pas gydytoją nuo to nelemto karto, kai jai pasakė, jog esanti sveika ir galinti bet kada susilaukti kūdikio. Dabar savo vaisingumą ir Simono negalią ji kažkaip siejo su savo nedarbingumu. Ji nuvargdavo. Pykindavo širdį. Atrodė, jeigu prabiltų apie tą blogą savijautą, tuomet viskas paaiškėtų.

Ne, ji palauks, kol praeis. Palauks savaitę. O tada jau eis pas gydytoją. Ji juk visada gali nueiti į kaimą neaiškindama Simonui, kokiu reikalu.

Ji uždėjo ranką ant jo tvirtų strėnų. Pajutęs švelnų prisilietimą, jis per miegus pasislinko arčiau jos. Ji persisvėrė per jį ir išjungė šviesą. Tamsoje jis nutolo. Negelbėjo ir tai, kad gulėjo prisiglaudęs. To nepakako. Ji nebesuprato savęs, nebepajėgė džiaugtis ateinančia diena.

Sėdėdamos prie virtuvės stalo, Tora su Rakele siuvo vyniotinio plėvę. Kvepėjo svogūnais ir prieskoniais. Adata su menkių tinklo siūlu nuolat išsprūsdavo Rakelei iš rankų. Tora stebėjosi. Ji matė, kad teta išblyškusi ir nuvargusi, dirba vangiai, nesusikaupusi. Nešneki, ko seniau niekada nebūdavo.

Siūdama Tora dėbtelėjo į ją. Rakelė pajuto mergaičiukės žvilgsnį. Bandė sau įsivaizduoti, kaip ji atrodo Torai. Pakilo ir puolė pjaustyti svogūnų. Tarsi šiandien būtų genama viską daryti skubiai. Tarsi nespėtų pasišnekėti su Tora. Kad ir ką darė, viskas strigo.