Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Kelias akimirkas rausvos Malo akys atidžiai mane stebi. Negaliu perprasti nei žvilgsnio, nei veido išraiškos. Negaliu pasakyti, ką jis galvoja. Negaliu susigaudyti, ar dar tolėliau jį atstūmiau, ar jis nori, kad dingčiau iš akių.

– Žalia, – sako Malas. – Jis labiausiai mėgo žalią spalvą.

– Hm...

– Bet neabejoju, jam patiko ir geltona.

– Galbūt.

– Nori daugiau apie jį sužinoti?

Linkteliu galvą. Žinoma, noriu. Kuo daugiau. Noriu išgirsti net kasdienes, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, pavyzdžiui, ar prieš eidamas miegoti jis valydavosi dantis, kad galėčiau susidaryti vaizdą apie jo asmenybę, kad prisiminčiau jį ne tik iš nuotraukų. Kad jis taptų tikroviška asmenybe, ir eidama miegoti galėčiau jį įsivaizduoti, o užmigusi aplankyti.

– Taip, – tyliai atsiliepiu. – Taip, noriu.

– Ir aš pats ne kažin kiek žinau, – pripažįsta Malas ir skubriu link kėdės slystančiu žvilgsniu kviečia mane pasilikti ir sėstis. – Bent jau ne tiek daug, kiek norėčiau.

Pasitraukiu kėdę ir atsisėdu, krepšį pasidedu šalia, ant grindų.

– Žinau tik tiek, kiek papasakojo mama, Nova ir kiti jos artimieji. Bet ganės ir to.

Linkteliu, suneriu pirštus ir pasirengiu klausytis.

– Kartais svarstau, ar įmanoma mylėti žmogų jo nepažįstant, – pradeda jis. – Kaip tik tai jaučiu Leo.

Štai jis. Gelbėjimosi ratas, kokį norėjau numesti Malui, kai šis skendo. Malo galimybė saugiam pasiekti krantą. Nesupratau, kad tai – ir mano išsigelbėjimas.

– Visus tuos metus, mamai apie jį pasakojant, jaučiau su Leo nepaprastą ryšį. Lyg klausydamasis jos, žiūrėdamas jo nuotraukas, būdamas su ką tik jį mačiusia mama būčiau tiesęs tiltą per mus skiriančią bedugnę.

Mudu su Malu skendome daugiau nei aštuonerius metus.

– Mama pasakojo, kad kartą Leo parodė jai mano vaikystės nuotrauką ir pareiškė, girdi, Nova jam sakiusi, kad berniukas nuotraukoje atrodo visai kaip jis, nes Dievas kartais mėgsta krėsti jai pokštus. Bet Leo mano mamai pasakė žinantis, kad tas berniukas iš nuotraukos užaugęs tapo jo tėčiu. Tada jam buvo tik penkeri. Mama pagalvojo, koks jis protingas, o tada suprato, kad Leo mėgina ją pergudrauti. Jis norėjo sužinoti, iš kur atsiranda vaikai, ir manė, jog ji jam tai paaiškins, jei jis pasakys viską žinantis apie tėčius. – Malo šypsena plati, joje atsispindi ir pasididžiavimas, ir gilus sielvartas. – Nova patvirtino, kad jis tikrai buvo toks nuovokus. Ir savo paties, ir jos laimei.

Ištiesiu ranką per stalą, suneriu pirštus su jo pirštais, ir pirmą kartą gyvenime jis atsako tuo pačiu. Laikydamiesi vienas kito mudu imame irtis sausumos link.

Epilogas

Noriu, kad žinotumėte: man puikiai sekasi.

Taip, kad jūs žinotumėte.

Po šio pasakojimo apie mane, ko gero, manote, kad tebejaučiu kančią ir sielvartą, bet taip nėra, tikrai nėra, tad prašau dėl manęs nesirūpinti.

Šią akimirką sėdžiu parke ir žiūriu, kaip Dolė šoka. Po trijų mėnesių jai sukaks dveji; užsispyrė, kad aprengčiau storu šviesiai rudu megztuku, mėlynu džinsiniu sijonu, apaučiau geltonais guminiais batais ir prisegčiau žibančius sidabru fėjos sparnus, jai gerokai per didelius. Jai šokant pagal susikurtą melodiją juosvai rudos, kamščiatraukio smaigą primenančios jos garbanos plaikstosi į visas puses.

Gyvename Bragos priemiestyje, Portugalijoje, aš individualiai mokau vaikus anglų kalbos, ruošiu egzaminams. Žinau, kad mieste yra žmonių, apibūdinančių mane kaip inglesa preta com o sorriso grande e olhos tristes , kitaip tariant, anglę plačia šypsena ir liūdnomis akimis.

Patys matote, aš vėl galiu šypsotis. Nežinau, ar būčiau galėjusi šypsotis likdama Anglijoje, nepradėdama visko iš pradžių.

Man tebeskauda. Visada skaudės, ir vis dėlto aš jį turėjau septynerius metus. Man šiek tiek gaila, kad jūs jo nepažinojote. Niekada negirdėjote jo juoko. Jo klausimų, užduodamų pačiu netinkamiausiu metu. Kad nematėte, kaip atsipirkdavo jo kompiuterinių žaidimų manija, nes jis surinkdavo daugybę taškų. Nesiklausėte jo teorijų apie gyvenimą. Nematėte veidą nutvieskiančio džiaugsmo, kai nupirkdavau jam norimą daiktą arba kai jis išgirsdavo mėgstamą dainą. Gaila, kad jums neteko būti antruoju pilotu jo mašinoje-povandeniniame laive. Kad nemėginote jo įtikinti, jog namuose negalima laikyti delfino... ryklio... liūto... (galite įrašyti ir kitus norimus gyvūnus). Neverkėte, kad pirma pravirkdėte jį. O aš visa tai patyriau. Aš gavau daugiau.

Norėčiau, kad jis būtų su manimi. Vis dėlto turėjau Leo septynerius metus. Ir žinau, kad vėl jį pamatysiu. Visada tuo tikėjau, o dabar tikiu dar stipriau.

Taigi, kaip sakiau, dėl manęs nesijaudinkite. Laikausi puikiai. Mudvi su Dole gyvename gerai. Ji mane pralinksmina, padeda laikytis, ir vieną gražią dieną mudvi grįšime. O kol kas man patinka žiūrėti, kaip ji žaidžia saulės atokaitoje, patinka tiesiog būti kartu. Patinka, kad radome naują vietą ir galime vadinti ją namais.

Be to, nenoriu, kad dėl manęs jaudintumėtės, nes patikinu: mes turime daugybę laiko.

„Aš tave myliu, ir dabar jau gali eiti“, – jis išgirsta per tylą atskriejant jos žodžius. Čia tamsu, bet iš kažkur sklinda šviesa. Jis nieko neįžiūri, tik tą šviesą.

Jis žino: tai mamos balsas, jo nesupainiosi su jokiu kitu balsu. Nes nėra nieko šaunesnio už mamą.

„Mudu dar pasimatysime, todėl nesakysiu tau sudie, gerai? Mudu dar pasimatysime. – Ji neverkia. Jos žodžiuose negirdėti ašarų, tad jis ir nebijo. Jei mamai viskas gerai, ko jam išsigąsti. – Pasakysiu tau labanakt. Miegok giliai, Leo, meile mano. Labanakt, mano gražusis berniuk. Labanakt, gražuoli.“

„Labanakt, mama“, – atsako jis, o tada eina pažiūrėti, kas vyksta ten, šviesoje.

Padėkos

Turiu padėkoti tokiai daugybei žmonių, kad visoms padėkoms man čia trūksta vietos. Bet kaip visada pamėginsiu.

Ačiū –

savo šeimos nariams – visiems kartu ir kiekvienam atskirai; jūs buvote ir tebesate nuostabūs.

Džo, Kirstinai, Emai, Dženei ir visiems Little, Brown leidyklos darbuotojams. Tai, ką dėl manęs padarėte, man labai daug reiškia.

Antei ir Džeimsui – jūs esate toli gražu ne tik mano agentai, be to, esu dėkinga, kad iškentėte laaabai ilgai trunkančius mano pokalbius telefonu.

savo mieliems bičiuliams, – visi žinote, kam tokiems, – žaviuosi jūsų entuziazmu ir palaikymu, dėkoju, kad tebesimpatizuojate man, net „pasiskolinusiai“ kai kuriuos jūsų būdo bruožus bei asmenišką patirtį ir panaudojusiai savo romano veikėjams kurti.

ir pagaliau organizacijai The Children . Dėkoju už galimybę pusę metų su jumis gyventi. Puikiai praleidau laiką.

1Pilateso pratimai – treniruočių metodas, apimantis įvairius Rytų (taiči ir jogos) ir Vakarų kultūrų treniravimosi metodus, skirtas giliesiems kūno raumenims lavinti.

2Didžiojoje Britanijoje labai populiarus animacinis serialas vaikams.

3„Meg River“ bendrovės kepinių priedai.

4Lažybų dėl futbolo rungtynių rezultatų kuponai.

5 Coronation Street – Tonio Voreno (Tony Warren) sukurtas pirmasis britų muilo serialas, rodomas nuo 1960 m. gruodžio 9-osios iki šių dienų.

6Gėrimas, gaminamas iš pieno, salyklo ekstrakto, cukraus, kakavos ir išrūgų.

7„Šok, kol neteksi jėgų“, angl .

8Bananų rūšis.

9Limonadas, gaminamas iš vynuogių, aviečių ir juodųjų serbentų sulčių bei vandens, pagardintas žolelėmis ir prieskoniais.