Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Mano sąmonėje iškyla tas žodis, ir aš bučiuoju Malą dar aistringiau, kad išmesčiau jį iš galvos. Jo lūpos tebeliečia manąsias, jo liežuvis vis dar mano burnoje, jis vienu judesiu parverčia mane ant lovos ir užgula.

Akimirką stabteli, atsiriša ir nusismaukia treningo kelnes, o tada jo lūpos vėl prilimpa prie manųjų. Šįkart bučinys lėtesnis, gilesnis, bet toks pat neišvengiamas. Pastovus. Konkretus.

... mir ...

Jis vėl trumpai stabteli, užgulęs mane sustingsta. Kartu su juo sustoja viskas. Mūsų žvilgsniams susitikus aš akimirką užsimirštu. Užmirštu. Dabar suprantu, kodėl jis man tai siūlė. Aš – ne aš. Ne motina. Ne žmona. Ne aš. Tik atomų sankaupa. Atomų, sujungtų šios akimirkos.

Dabar . Tai turi įvykti dabar. Kol dar negrįžau.

Malas įsiskverbia į mane taip šiurkščiai ir ryžtingai, kad net šūkteliu, ir vėl mane bučiuoja, priima tą garsą, sugeria tą menką išsprūstančios kančios išraišką.

Suleidžiu savo aštrius nagus jam į nugarą, stipriai spaudžiu jo, užgulusio mane, judančius raumenis ir perrėžiu odą. Jis lūpomis suspaudžia man dešinės krūties spenelį ir skaudžiai sukanda – man per kūną nusirita malonios fizinės kančios banga; suleidžiu dantis jam žemiau raktikaulio ir jis garsiai sudejuoja. Jis sukanda mano plaukus ir sūpuodamasis laiko juos stipriai įtempęs; aš vėl suleidžiu nagus jam į nugarą. Jis šiurkštus, daug šiurkštesnis, nei reikia.

Čia svarbiausia ne malonumas, ne aistra ir ne geismas. Sulig kiekvienu šiurkščiu stūmiu pašalinamas vienas tikrovės sluoksnis. Sunaikinama dalelė žemiškosios kančios. Siekiama juodos ir karštos, tobulos ir palaimingos užmaršties. Mums skauda, ir mes keliame vienas kitam skausmą, kad užsimirštume; kad taptume nieko nežinančių ir nesuvokiančių atomų sankaupa.

Jis vėl įsisiurbia man į lūpas, ryja mano dejones, grūda savo dejones į mane. Jaučiu artėjant atomazgą. Akimirką, kai nebus galima grįžti atgal. Ji kyla man iš tarpkojo, iš erdvės, kurią užpildo Malas, pašėlusiai srūva mano gyslomis. Lekiu link pakraščio, o jis lekia manyje... Jau stoviu ant krašto... Svyruoju ant bedugnės krašto... O tada krentu. Sprogstu, smingu žemyn, ir štai ji – tuštuma. Esu niekas. Esu nesuvaržyta. Laisva.

Laisva .

Jam nusiritus nuo manęs, apsivertus ant nugaros ir įbedus žvilgsnį į dekoratyviniu tinku išglaistytas lubas, pamanau, kaip lengva mums atsiskirti. Rodos, buvome susijungę amžiams, o dabar vėl atskiri. Atsiskyrę. Tarsi nepilni. Net alsuojantys skirtingu ritmu.

– Man taip gaila, – sako jis.

„Žinau“, – mintyse ištariu aš. Negaliu to ištarti garsiai. Nieko negaliu daryti garsiai. Turiu likti itin tyli, nieko nesujaukti nei kalba, nei judesiu, nes jei būsiu atsargi, galbūt dar neprarasiu užmaršties. Jis taip stipriai tempė mane už plaukų, kad galvos odą tebeperšti, burna tebedilgčioja nuo šiurkščių jo bučinių, krūtų spenelius smarkiai skauda nuo jo kandžiojimosi, o tarpkojį maudžia nuo šiurkščiausio skverbimosi. Jei tvirtai apimsiu visus šiuos skausmus, vis dar galėsiu užmiršti.

– Negalėjau jos palikti. Štai tau ir tikroji priežastis. Kai liepė rinktis, supratau negalįs jos palikti. Pažadėjau, kad nepaliksiu, todėl ir negalėjau. Ji kaip mama. Dvipolė.

„Na žinoma, kad dvipolė, – pamanau sau, – žinoma.“

Tada jis papasakoja viską. Kaip ji jam tai pasakė. Kaip stengiasi save kontroliuoti. Apie visus per tuos metus jos patirtus priepuolius ir sunkiausią jų – tą kartą, kai rado ją gulinčią tuščioje vonioje persipjovusią riešus, šalia numetusią tuščius paracetamolio ir ličio buteliukus, ir kai jai teko dvi savaites praleisti ligoninėje. Apie jos, penkiolikmetės, pasidarytą abortą. Ir apie tai, kad niekas niekada neturėjo to sužinoti, nes ji labai bijojo būti niekinama ir vadinama psiche.

Klausausi jo žodžių ir sulig kiekvienu iš jų man vis ryškėja prieš akis Stefani atvaizdas.

– Ji išsigando, kad gali sužaloti kūdikį, todėl ir apsigalvojo, – paskubomis, padrikai tardamas žodžius sako jis.

„Ne, ji neišsigando, – mintyse atsakau. – Stefani žinojo, kad vienintelis žmogus, kuriam ji galėtų būti pavojinga, yra ji pati. Mes visi taip pat keliame sau pavojų kaskart dėl ko nors rizikuodami. Stefani išsigando, kad manęs neįsimylėtum. Esą būčiau pagimdžiusi tavo kūdikį, o tu būtum mane įsimylėjęs ir palikęs ją dėl manęs. Pasiėmęs kūdikį ir dingęs.“

– Žinojau, kad susitvarkysi, kad esi labai stipri, daug stipresnė už Stefą. Turėjai daug artimų žmonių, žinojau, kad jie tavimi pasirūpins ir tu nepražūsi. O Stefa be manęs daugiau nieko neturėjo. Todėl jai liepiant rinktis arba ją, arba tave ir kūdikį, turėjau tesėti pažadą. Ji daugiau nieko neturėjo.

„Ji nė neketino tavęs paleisti. Niekada negalėjai rinktis, nes ji žinojo, kad niekada jos nepaliksi. Bet jai reikėjo tikrumo ėmus baimintis, kad pradedi mane įsimylėti, reikėjo veikti greitai. Ji norėjo, kad apsispręstum dar prieš gimstant kūdikiui. Kad, jam gimus, nepradėtum dvejoti. Nepamanytum, kad kai kam tavęs reikia labiau nei jai, ir neišeitum. Štai kodėl turėjai nuo manęs atsiriboti: jei būtum pažinęs savo sūnų, gal būtum užsinorėjęs likti su juo.

Stefani išsigando. Ir nebūdama tikra, kad taip labai ją myli, turėjo visa tai padaryti. Nejaučiu jai neapykantos. Man jos gaila. Ne dėl sveikatos būklės, o dėl to, kad netiki vieninteliu žmogumi, visuomet ją mylėsiančiu. Net išties norėdamas būti su manimi niekada nebūtum jos palikęs.“

– Pastaruosius aštuonerius metus kasdien matydavau tavo veidą, girdėdavau tavo balsą, maldaujantį mane to nedaryti. Tai mane kankino. Noriu, kad tai žinotum. Aš niekada to nepamiršau. Kiekvieną kartą, kai ką nors apie tave išgirsdavau arba sutikdavau tavo mamą, tėtį ar Kordę, jausdavausi šlykščiai dėl to, ką esu padaręs. Žinojau, kad esi stipri, bet vis tiek nekenčiau savęs.

– Viskas gerai, – sakau panaikindama kerus. Dabar, pravėrusi burną ir grįždama į tikrovę, leidžiu išsisklaidyti man padėjusios kančios likučiams. – Aš tave suprantu. Turėjai tuomet man pasakyti, bet dabar jau žinau, viską suprantu ir viskas yra gerai.

– Tikrai? – gręždamasis veidu į mane klausia jis.

– Taip, – atsakau. – Aš suprantu, todėl galiu viską atleisti. – Trumpai užsimerkiu. – Be to, tai nebesvarbu. Niekas nebesvarbu.

Jis pasiverčia arčiau manęs ir pamatau jam ant krūtinės žymę: ryškią, raudoną, šviežią, ten, kur grybštelėjau dantimis. Ant jo nugaros bus likę gilių, krauju srūvančių įdrėskimų. Stefani juos pamatys. Pamatys ir viską supras. Nenoriu, kad suprastų . Taip pat nenoriu, kad Keitas liestųsi prie kurio nors naujo mano kūno skaudulio ir suprastų. Nenoriu, kad apskritai kas nors ką nors suprastų. Nenoriu, kad kas nors taptų dalimi to, ką mudu darėme. Nes tai – mūsų, tik mūsų.

„Nenoriu nieko panašaus, – manau sau. – Aš tik noriu, kad viskas būtų kaip visada.“

Jis apkabina mane, glamonėja, glaudžia. Tam Malas man ir reikalingas.

– Man taip gaila, – šnabžda jis. Tai ne atsiprašymas už tai, kas buvo prieš aštuonerius metus. Jis užjaučia mane dėl to, kas vyksta dabar. – Man taip gaila, taip gaila...

... mirs .

Mano sąmonės siūlės staiga plyšta ir atsiveria. Plūsteli kančia, mano ašaros srūte srūva, mano rauda – garsi ir nesuvaldoma.

Leo mirs .

Laikausi jo įsikibusi, o mano sielvartas virsta cunamiu, kančia spaudžia man širdį, niokoja protą.

Leo mirs .

– Žinau, – pašnibždomis, bet tvirtai ir raminamai ištaria Malas sūpuodamas mane glėbyje. – Žinau, žinau, žinau, žinau, žinau.