Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Bet...

– Tu jautiesi kalta, ir tiek. Visa tai ne tavo kaltė. Apgailestauju, bet turiu tau tiesiai pasakyti – nesi visagalė. Ne tu nustatai pasaulio tvarką. Po laiko kiekvienas mūsų gali svarstyti, „kas būtų, jeigu būtų“ ir gailėtis to, ką yra padaręs. Jei nebūčiau taip graužusis dėl savo išvaizdos ir dėl to, kad esu senamadiška namų šeimininkė, nebūčiau leidusis suviliojama geriausio Vinso draugo ir dabar žiūrėdama į Sofi nesvarstyčiau, kas iš tiesų jos tėvas.

Iš nuostabos net išsižioju.

– Tu ir Denas?

– Taigi, bet apie tai geriau nekalbėkime. Geriausia – niekada. Stefani, vaikeli, tu tikriausiai visai susipainiojai, nes jautiesi tokia bejėgė... Būti čia vienai visą dieną tau irgi ne į naudą. Bet tu dėl to tikrai nekalta.

– Nenoriu, kad jis mirtų.

– Aišku, kad nenori.

– Aš jo vis dar ilgiuosi. Nors nepažįstu jo ir esu pati kalta, kad jis ne mano, vis tiek ilgiuosi. Beveik kasdien. Apsimetu, kad viskas gerai, bet man jo trūksta. Labai.

– Ak, širdele...

– Jis lyg spraga mūsų gyvenime. Ir jei mirs... Aš neištversiu. Sunaikinsiu Malą ir susinaikinsiu pati.

– Žinau, mieloji, žinau.

– Noriu, kad berniukas pasveiktų.

– Štai ką padarysime, – staiga dalykiškai pareiškia Kerolė. – Paskambinsi Malui ir paklausi, kaip laikosi Leo – juk jo vardas Leo, tiesa? Taigi. Paskambinsi Malui ir paklausi, o tada pasakysi, kad tau neramu, ir jei bus kokių nors naujienų, tegul iš karto skambina tau.

– Jis neskambins. Vakar kalbėdamasi su juo telefonu elgiausi kaip paskutinė karvė, ir jis man iki šiol dar neskambina, tikriausiai pyksta.

– Ne, Malas ne toks. Tikriausiai jis irgi sutrikęs ir išsigandęs. Tu tik jam pasakyk, kaip tau baisu. O tada pasiimk kelis daiktus, atvažiuok ir pasilik pas mus, kol grįš.

– Bet aš nežinau, kiek tai užtruks.

– Nesvarbu. Dabar svarbiausia, kad nebūtum viena.

Šniurkšteliu, susitvardau ir leidžiu jai glostyti nuo ašarų sulipusius plaukus.

– Kaip manai, ar toks planas tiktų?

Linkteliu.

– Gerai.

– Ačiū, Kerole. Ir kad išklausei, ir kad esi man tokia gera.

Ji tik papurto galvą.

– Liaukis, nedėkok. Juk tam ir yra draugės, tau tikrai nereikia dėkoti.

Ar tikrai draugės tam ir yra? Iki šiol kažką panašaus į tikrą draugystę, neapsiribojančią vien kviestiniais pietumis, bėgiojimu ir atsitiktiniais telefonų skambučiais, buvau patyrusi tik tada, kai Nova mėgino užmegzti su manimi artimesnius santykius. Bet tai buvo vienpusiška: ji man viską pasakojo, o aš nė nesvajojau galinti būti jai atvira. Dėl suprantamų priežasčių neprisileidau jos per ištiestą ranką.

– Gal mūsų draugija ir atrodo lėkštoka, bet jei kas nutinka, visada viena kitai padedame, – sako Kerolė. – Juk tu pati žinai, tiesa?

Žiūriu į ją tuščiu žvilgsniu, nes niekada nepagalvojau, kad taip galėtų būti. Man niekada nešautų į galvą pasakoti joms to, kas bent kiek nemalonu, ką jau kalbėti apie rimtą bėdą. Įprastomis aplinkybėmis, jei čia būtų Malas, nebūčiau jai apie save papasakojusi, kad išsikalbėjusi galėčiau sustabdyti tai, ką matau vykstant. Niekada niekam nebūčiau to pasakojusi.

– Juk žinai? – vėl klausia Kerolė, o jos veide ir akyse šmėsteli siaubas. – Dieve mano, Stefani. Visada maniau, kad tu blaiviausiai mąstanti ir ramiausia iš mūsų, o pasirodo, esi taip pat susimovusi.

– Tau nereikia taip švelniai su manimi kalbėti.

– Ak, žinoma, kad reikia. Dabar bent jau galiu liautis maniusi, kad visos kitos geresnės už mane. Kiekvienas žmogus, tikrai kiekvienas, yra savaip kvaištelėjęs. Ir man tai patinka. O dabar eime – paskubėk. Pasiimk būtiniausius daiktus. Važiuojam.

Šiaip jau negaliu pakęsti, kai žmonės ima man vadovauti, sako, ką turiu daryti, bet šį kartą, visam pasauliui griūvant, nieko negali būti geriau. Nieko negali būti mieliau, niekas negali labiau paguosti. Juolab kad jai, rodos, nesvarbu, ką išgirdo apie mane. Papasakojau, o jos jausmai man nepasikeitė. Ji net nesibaimina, kad būsiu šalia jos vaikų. Mano, kad esu susimovusi kaip ir ji. Ji mano, kad esu tokia, kokia visuomet troškau būti: normali.

– Pakeliui pas mus, – sako ji, dėdama į kriauklę mūsų puodelius ir indus, – trumpai užsuksiu į bažnyčią, uždegsiu žvakelę ir sukalbėsiu maldą. Neabejoju, kad jo motina būtų man už tai dėkinga.

51

Aš nesimeldžiu.

Bet žinau, kad mama meldžiasi. Manau, kai nekalba, tik tai ir teveikia: neria vąšeliu ir meldžiasi. Visi kiti irgi tikriausiai meldžiasi, o aš ne. Nesimeldžiu, nes dar negaliu.

Jei melsiuosi, neprašysiu Dievo, kad Leo pasveiktų, prašysiu, kad padarytų, kas jam geriausia. Ne man, o Leo geriausia. Ir kad rūpintųsi Leo, kai šis mus paliks.

Daugelis žmonių stebisi, kad aš, diplomuota psichiatrė, domiuosi ezoterika ir tuo pat metu tikiu Dievą. „O kaipgi visi tie siaubingi dalykai, kuriuos sukėlė religija?“ – klausia jie, tarsi galėčiau atsakyti į bet kokį klausimą. Man pačiai tikėjimas Dievu neturi nieko bendra nei su bažnyčia, nei su religija. Jis atskirtas nuo pasaulyje viešpataujančio įsitikinimo „mano Dievas geresnis už tavo Dievą“.

Mano tikėjimas Dievu asmeniškas, man visai nereikia grasinimais versti žmonių pritarti mano nuomonei, nes tikiu kuo noriu ir gyvenime stengiuosi tuo tikėjimu vadovautis. Mano tikėjimo Dievu esmė – šiame gyvenime stengtis būti kuo geresniu žmogumi ir žinoti, kad kitame gyvenime, – nesvarbu, ar mano siela persikūnys, ar atgulsiu į žemę, ar keliausiu į rojų, – vėl susitiksiu su mylimais žmonėmis. Štai kas man yra ir šis, ir pomirtinis gyvenimas: buvimas su mylimais žmonėmis.

Turiu pradėti melstis.

Stoviu pačiame palatos kampe, žiūriu, kaip gydytojai gelbsti mano sūnų, kaip mėgina grąžinti į gyvenimą, stabilizuoti jo sveikatos būklę, ir giliai širdyje žinau, kad reikia pradėti melstis. Reikia prašyti Dievo, kad šią lemiamą akimirką padarytų tai, kas geriausia Leo, o jei šiam geriausia išeiti, kad paskui juo rūpintųsi.

Reikia pradėti melstis už mažą berniuką, niekada neturėjusį būti mano. Tą, kuris beveik aštuonerius metus buvo man skirta dovana. Nesitikėjau jį turėsianti nė vienos dienos, o turėjau beveik aštuonerius metus. Bet man to negana. Toli gražu. Esu apiplėšiama.

Turiu pradėti melstis.

Bet negaliu.

Aš nepasiruošusi.

Ir tikriausiai niekada nebūsiu pasiruošusi.

Tai negali nutikti dabar. Prašau – tik ne dabar.

Užsimerkiu ir išgirstu aplink siaučiančią audrą: įrenginių skleidžiamus garsus; šaukte šaukiamus nurodymus, tarsi atpažįstamus iš skaitytų žurnalų, bet nesuprantamus; tramdomą specialistų paniką. Jausmas toks, lyg tai truktų jau kelias valandas. Tikriausiai praeina vos dešimt minučių, bet kiekviena jų virsta lėtai slenkančiomis valandomis. Per kurias jiems nepavyksta jo grąžinti į gyvenimą. Per kurias Leo negrįžtamai išeina, ir jie negali jo grąžinti ir palikti čia.

Audros sūkurio viduryje tvyranti ramybė – tai Leo. „Aš pasiruošęs eiti“, – girdžiu jį sakant.

Štai ką reiškia mano sapnai; štai ką per sapnus mėgina pranešti man sąmonė: kad tai, kas geriausia Leo, nebus geriausia man. Galiu laikyti jį čia stipriai įsikibusi, nes taip noriu, bet jam reikia ne to. Galbūt man reikia paleisti jį ir pažiūrėti, ar jis vis dar pasiliks. Bet prašyti, kad dabar jį paleisčiau, būtų per daug. Man reikia daugiau laiko.

„Prašau. – Tai mano malda. – Man reikia daugiau laiko. Ne visos amžinybės, bet vis dėlto daugiau.“

Atsimerkiu, nes aplink viskas vėl nuščiūva, įsiviešpatauja neveiklumo nulemta tyla. Gydytojai ir slaugės liaujasi jį gaivinę ir laukia. Laukia, kas bus.