Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Linkteliu galvą. Kartais pamirštu, kad jis, nors ir tarnavęs kariuomenėje, nors dirbantis policijoje, nors galbūt atrodantis kaip paprastas vyrukas, vis dėlto mane myli. O mylėdamas stengiasi mane suprasti. Baimė neleidžia man su juo kalbėtis. Nors tai neprotinga ir jis visai ne tai norėtų išgirsti, myli mane taip seniai, kad ras tokią išeitį, kokia tiks – aš tai jaučiu – mums abiem. Aš dėl jo stengčiausi nė kiek ne mažiau. Tai mūsų meilės esmė.

Jis pakšteli man į patį kaktos vidurį – tas bučinys nuostabus ir skaistus. Jis pabučiuoja man į nosį – dar viena jo meilės išraiška. Pabučiuoja į lūpas. Ir daugiau nieko nenori. Nenori sekso, tik nori, kad jausčiausi fiziškai stipri kaip jis pats, o man to dabar kaip tik ir reikia. Aš tik noriu, kad jis mylėtų mane nieko nesitikėdamas. Nenorėdamas, kad būčiau pasielgusi su Leo taip, kaip jam atrodo teisinga, nenorėdamas, kad imčiau planuoti ateitį, nenorėdamas, kad negalėčiau kam nors atiduoti savo vaiko. Tai nuostabu. Toks buvimas su juo prilygsta rojui, kokiame taip seniai nebuvome.

Ir mudviem būnant jame staiga prasideda tikras pragaras.

Įrenginiai Leo palatoje ima įnirtingai pypsėti, monitoriuose pradeda blykčioti visokios linijos ir skaičiai. Atbėga slaugė, jai įkandin atskuba du gydytojai ir dar viena slaugė. Žengiu ketindama prie jų prisidėti, eiti pas Leo, bet stiprios Keito rankos mane sulaiko. Jis nori, kad netrukdyčiau jiems dirbti savo darbo.

„Dar ne! – noriu sušukti, bet neišleidžiu nė garso. – Dar ne, dar ne, aš dar nepasiruošusi!“

50

Tikriausiai manote, kad aš savanaudė. Ir kad nenusipelnau mylinčio vyro ir jaukių namų, jei galėjau jam meluoti dėl tokio svarbaus dalyko, girdi, negaliu turėti vaikų. Tikriausiai manote, kad moteriai, kuri tvirtina mylinti savo vyrą, nedera kas tris mėnesius slapta leistis kontraceptikų ir kartais tualete atlikti nėštumo testo. Bet jūs nesuprantate. Kartą pamelavusi dabar jau negaliu atsiimti savo žodžių.

Aš... aš sergu. Dabar tai priimta vadinti psichikos sutrikimu. Dabar šiai ligai sugalvotas gražus pavadinimas, visos įžymybės, rodos, tik ir kalba apie tai, kad kenčia nuo šio sutrikimo, bet man ši liga nepasirodė tokia žavinga, kai sužinojau ja serganti. Niekada ja nesižavėjau ir nesuprantu, kodėl kiti ja sergantys žmonės nepatiria tokių kančių kaip aš. Paaiškėjus, kad turiu šį psichikos sutrikimą, man atrodė, kad dabar viskam jau galas.

Visada supratau esanti kitokia, man sunku prisitaikyti. Aš pasaulį mačiau kitokį nei mergaitės, su kuriomis kartu mokiausi, nors nepaprastai troškau būti tokia kaip jos. Man sulaukus trylikos, nugaišo mūsų šuo Princas, be to, persikėlėme gyventi į kitą miestą. Ir mano išskirtinumas pasidarė dar didesnis.

Kartais gyvenimas man atrodydavo toks sunkus. Dėl paprasčiausių smulkmenų – prasto pažymio, mamos duoto kryžiažodžio, neramumų Lenkijoje – tikrąja žodžio prasme krisdavau ant grindų ir iš skausmo – fizinio skausmo – negalėdavau nė pajudėti. Ir verkdavau. Valandų valandas verkdama tūnodavau savo kambaryje dėl to, kad mama liepia nepalikti krepšio ant grindų prie durų. Nesupratau, kad sergu. Mama vedžiojo mane pas gydytoją norėdama išsiaiškinti, kas man yra. Kodėl skiriuosi nuo kitų vaikų, net nuo savo brolio ir sesers, bet gydytojas vis kartodavo, girdi, tai tik paaugliškų hormonų audros arba paprasčiausias išdykumas. Esą atėjus laikui aš tiesiog išaugsianti. Jie kalbėdavosi apie mane, tarsi manęs ten nebūtų buvę. Netrukus supratau, kad aš – visai ne aš, o visuma poelgių, kurie niekam nepatinka.

Jei visą laiką būčiau buvusi prislėgta, dar nebūtų buvę taip blogai. Nebūtų buvę taip blogai jiems – mano tėvams, broliui, seseriai ir tiems keliems žmonėms mokykloje, kuriuos vargu ar galėjau vadinti draugais. Jei būčiau buvusi nuolat prislėgta, jie būtų galėję tai paaiškinti paprasčiausia nuotaikų kaita.

Bet jei jausdavausi kitaip, visiems atrodydavo, kad tyčia netinkamai elgiuosi. Tais kitais kartais, kai iš tiesų gyvendavau, tais kitais kartais, kurių taip ilgėdavausi, pasaulis atrodydavo nuostabus. Visa aplink virpėdavo, spalvos būdavo ryškios, sodrios ir apčiuopiamos – rodos, ištiesi ranką ir paliesi.

Šokdavau užpakaliniame kieme, pakeldavau rankas, užversdavau galvą ir sukdavausi pagal muziką, skambančią galvoje. Norėdavau tą melodiją užrašyti, garsiai padainuoti, norėdavau, kad ji būtų užrašyta ore. Kad kiti žmonės galėtų ją girdėti, šokti pagal ją ir būti tokie laimingi, kokia jaučiuosi aš. Būdavau tokia energinga. Galėdavau bėgti nepailsdama. Piešdavau ir tapydavau. Būdavau įsimylėjusi pasaulį. Mylėdavau visus ir viską.

Mano gyslomis tekėdavo gryna euforija. Prie tos euforijos pridėkite dar porą skardinių sidro, truputį kanapių ir galėsite įsivaizduoti, kaip atrodžiau būdama penkiolikos.

Sulaukusi penkiolikos pastojau.

Tiksliai nežinau, kaip tai atsitiko. Tokie atvejai savaip ypatingi: puikiai prisimindavau jausmus, bet retai atmintyje išlikdavo konkrečios detalės. Jų kraštai mano sąmonėje tarsi susiliedavo ir atsirasdavo didžiulių atminties spragų; prisimindavau tik nuotrupas.

Bet tikrai žinau, kad vaiko tėvas galėjo būti kuris nors iš tų trijų vyrų, po paskutinių mėnesinių prisigretinusių prie manęs. Aš ir vėl tapau prislėgta, jaučiausi siaubingai, vos prisiversdavau kasdien apsirengti ir eiti į mokyklą. Vienas tų vyrų veikiausiai matė mane einant į mokyklą, nes paskui laukė už jos vartų, šaukė vardu, siuntė oro bučinius, nepadoriai save lietė. Nuėjo šalin, tik kūno kultūros mokytojai pagrasinus iškviesti policiją. Kitas priėjo man iš už nugaros saldainių parduotuvėje, ėmė į mane trintis, šnabždėti į ausį visokius dalykus. Trečią vyrą pamačiau stotelėje laukdama autobuso, jis ėjo link manęs šypsodamasis jau pažįstama šypsena, tad supratau, kad yra vienas iš tų trijų. Žinojau, ką turėsianti daryti – visus tuos šlykščius dalykus, kuriuos man į ausį šnabždėjo antrasis. Apsigręžiau ir pasileidau bėgti.

Kas buvo paskui, prisimenu tik nuotrupas. Atsidūriau automobilyje, kažkokio vyro rankos plėšė nuo manęs drabužius ir slydo mano kūnu. Keistame name buvau paguldyta ant pilvo, veidu įsikniaubusi į lovą, o kažkas man už nugaros darė tai, nuo ko skaudėjo labiau, nei būčiau galėjusi įsivaizduoti. Paskui kažkas mane užgulė ir sūpuodamasis pirmyn atgal vos neuždusino. Per vieną tų sueičių ir praradau nekaltybę. Taip ir neprisiminiau, per kurią.

Kai du mėnesius nesulaukiau mėnesinių, mano mamai kilo įtarimas, kad esu nėščia. Ji nepyko, – per daug bijojo, kad apie tai sužinos tėvas. Nuvedė mane pas gydytoją, kad galutinai įsitikintų. Mūsų šeimos gydytojas atostogavo ir jį pavadavo moteris, tais laikais tai buvo reta. Kai mano mama, – niekada nepamiršiu, kad ji buvo išbalusi kaip drobė ir visa drebėjo, – gydytojai pasakė mananti, kad aš laukiuosi, ši paprašė mamos palikti mudvi vienas. Tikriausiai patys suprantate, kad mano mamai, vilkėjusiai geriausiu savo paltu ir pasiėmusiai geriausią rankinę, tikrai nesinorėjo išeiti iš kabineto, bet ji priklausė tai žmonių kartai, kurie autoritetingų asmenų paliepti padarys bet ką.

„Ar gali būti, kad tu laukiesi?“ – maloniai paklausė manęs gydytoja.

Linktelėjau.

„Ar jau pasakei savo vaikinui?“ – pasiteiravo ji.

„Aš neturiu vaikino“, – atsakiau.

„Ar numanai, kas galėtų būti kūdikio tėvas?“

Papurčiau galvą.

Tada ji išties susirūpino.

„Ar tave kas nuskriaudė? Privertė?“

„Neprisimenu, – prisipažinau. – Niekas. Man stringa atmintis. Nepamenu, kad tai būtų nutikę.“