Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Niekas nepasikeitė, – tyliai sako mama duodama savo raizgų nėrinį tėčiui.

Šis neraginamas deda į šalį savo kryžiažodį, ima medžiaginį jos krepšį ir įkiša nėrinį kartu su plastikiniu vąšeliu į jo gelmes. Kordė, Rijos padedama, surenka žaislus ir sukrauna į vieną iš didžiųjų krepšių, tada sulanksto iškylos patiesalą. Mama pakelia Rendlį, o paskui įsigudrina atsistoti jo nepažadindama.

– Kur Malvolijus? – keldamasi nuo kėdės ir užversdama knygą klausia teta Mer.

– Rūpinasi Eime, – atsakau. – Ji nualpo, kai aš... Visai neseniai. Malas parvežė ją namo ir palauks, kol grįš Trudė.

– Vargšė Eimė, – atsidūsta Kordė.

Visų namiškių nuomonė apie Malą šiek tiek pagerėja, nes juk jis Eimės net nepažįsta.

– Paskambink jam, – sakau tetai Mer. – Jis ieško viešbučio, kad galėtų jame apsistoti.

– Gerai, tai mes jau eisime, – pareiškia mama.

– Iki rytojaus, – atsisveikinu.

– Tu šįvakar negrįši namo ir pakeliui pas mus neužsuksi, tiesa? – dar paklausia tėtis.

– Ne, liksiu čia. Noriu palaikyti Keitui draugiją.

Mums atsisveikinus ir atsiglėbesčiavus jie išeina. Kordė ir dvynukai grįžta į Krolį; mama, tėtis ir teta Mer triukšmingai svarsto, ar nevertėtų pasižvalgyti po Braitoną.

Netrukus lieku viena. Su Leo.

Kaip ir mėgstu.

Man patinka, kad nesant manęs jį prižiūri mūsų šeimos nariai, bet tokiomis akimirkomis kaip ši noriu, kad būtume vienu du. Kaip visada būdavome.

46

Vakar vakare po pirmojo butelio viskas atrodė ne taip tuščia, juolab virtuvėje įjungus radiją, valgomajame – kompaktinių plokštelių grotuvą, o svetainėje – televizorių.

Išgėrusi pirmą butelį vyno nutariau miegoti ant sofos, mat lova atrodė esanti taip toli, viršuje, be to, joje trūko mano vyro.

Antras butelis vyno, matyt, įtikino mane, kad vertėtų užlipti į palėpę; pabudusi visus prieš kelerius metus pirktus kūdikio drabužėlius randu padriektus ant grindų, tarsi trimates iškarpas iš manekenų nedemonstruojamų vaikiškų drabužių katalogo.

Neprisimenu jų ten išdėliojusi, bet akivaizdu, kad išdėliojau. Iš patinusių ir sulipusių akių suprantu dar ir verkusi.

Blaivumas, gėda ir dušas (maudausi ilgai, vanduo karštas, muilo daug) atveda mane čia, į užpakalinį kiemą. Jame, lūpose smilkstant cigaretei, į betoninį taką, vedantį iš namo į medinę pašiūrę kitame kiemo gale, sudaužau visą Meredit dovanotąjį arbatos servizą.

Juk viskas ir prasidėjo tada, kai sudaužiau tą puodelį, tiesa? Turiu baigti, ką tądien netyčia pradėjau. Dabar man visiškai aišku: arbatos servizas, kad ir kur Meredit jį gavo, yra užkeiktas.

Turiu pašalinti visus užkeiktus daiktus iš savo namų ir gyvenimo.

47

Beldimas į duris mane išgąsdina.

Nemiegu, tik snūduriuoju nieko nesapnuodama; man tai tikra palaima.

Pirmiausia patikrinu Leo būklę, – jokių pokyčių, – tada klupdama prieinu prie durų.

Kelias akimirkas man liaujasi plakusi širdis, krūtinė tarsi apmiršta: Malas.

Ak, taip, aš jį čia pasikviečiau. Labai neįprasta, kad jis čia: pastaruosius kelerius metus neturėjau su juo jokių reikalų, jo nebuvo šalia, jis visada gyveno kažkur toli.

– Sveika, – ištaria jis, iškart pastebėdamas išgąstį mano veide.

– Labas, – pasisveikinu.

Jis nusimaudęs po dušu ir susišukavęs plaukus: sutramdytos garbanos pūpso nubrauktos nuo veido. Jau pamiršau, kokios kampuotos, bet keistai švelnios jo veido linijos. Tiek metų norėjau bučiuoti putlias jo lūpas ir matyti iš arti jo akis, rudas, tamsėlesnes už lapės kailį, dabar žvelgiančias į mane švelniai, atsargiai, tiriamai, lyg mėginančias nulukštenti kiekvieną išorinį mano sluoksnį ir dirstelėti į vidų.

Kai tik mums tekdavo ilgesniam laikui išsiskirti, – pavyzdžiui, kai iš Oksfordo grįžau į Londoną, kai jis parskrido iš Australijos, kai su Keitu buvome išvykę atostogų, – jis visada taip žiūrėdavo, lyg norėtų fiziškai, dvasiškai ir emociškai iš naujo su manimi susipažinti. Spoksodavo į mane, tada ištiesdavo ranką ir paliesdavo, tarsi mėgindamas įsitikinti, kad aš tikra. Dabar, po tiek metų, jam to dar labiau reikia.

Noriu jam pliaukštelėti. Tiesiog pliaukštelėti. Skelti antausį, kad atitoktų, priminti, ko čia atvažiavo. Matau, jog kažkas tai jau padarė: ant kairiojo jo skruosto, ten, kur kažkas kelis kartus jam trenkė, puikuojasi skaisčiai raudonas dryžis.

– Kas nutiko? – klausiu rodydama į žymę.

– Hm... – numykia jis čiupinėdamasis skruostą. – Ak, tai mama.

„Tai padarė teta Mer?“

– Pirmą kartą tėškė man už tai, ką padariau. Dar kartą už tai, kad visus tuos metus nepasakiau jai tiesos ir leidau manyti, ką nori. Prieš trečiąjį kartą ji pareiškė, girdi, kiti, kad ir kaip norėdami man užvožti, niekada taip neužvoš. Ketvirtą kartą tėkštelėjusi patikino, kad aš, matydamas visų veidus tada, kai ji atskleidė tiesą, tikrai būčiau pats sau trenkęs. Paskui lioviausi skaičiavęs.

„Teta Mer?“

– Po to ji pravirko ir pasakė niekada nemaniusi, kad pirmą kartą aptalžys vieną iš savo vaikų, jam jau pradėjus ketvirtą dešimtį. Ir pridūrė, kad per visą gyvenimą nė vienas mūsų nebuvome padarę jai gėdos, kad tai pirmas kartas ir kad aš negalįs nė įsivaizduoti, kaip skaudu ko nors gėdytis. Tiesą sakant, jau geriau būtų mane mušusi.

– Žinok, aš jiems nepapasakojau, – patikinu Malą. – Nė žodžio nepratariau.

Matyt, jį labai užgavo tai, kad tetai Mer dėl jo gėda.

– Stefa mamai pasakė. Nežinau kodėl, bet pasakė, – paaiškina jis. – Eimė laikosi gerai. Grįžo Trudė ir paguldė ją į lovą. Ji vis dar nieko nešneka. Be to, radau viešbutį. Visai netoli nuo ten, kur apsistojusi mama ir tavo tėvai.

Linkteliu galva.

– Tikiuosi, dabar galėsiu pamatyti Leo.

– Taip, aišku.

– Tikrai galiu? – nustemba jis.

– Manai, atsitempiau tave čia tam, kad neleisčiau jo pamatyti?

– Nekaltinčiau tavęs dėl to.

– Malai, darau tai ne dėl tavęs, o dėl Leo.

Peržengęs slenkstį jis suakmenėja. Pirmą kartą įėjęs kiekvienas sustingsta. Aplink lovą esantys įrenginiai baugina, jie pypsi, caksi, blykčioja lemputėmis, monitoriuose matyti kažkokios judančios linijos. Nuo vieno įrenginio iki lovos driekiasi balta žarnelė, ji įkišta Leo į burną. Kartais jie tą žarnelę išima, nes dažniausiai jis gali kvėpuoti pats. Jam prie rankos prijungta lašelinė. Pirmą kartą įėjus į palatą atrodo, kad aparatai užgožia Leo, gulėdamas tarp jų jis atrodo mažutis, trapus, lengvai pažeidžiamas. Tas vaizdas primena, koks nuostabus žmogaus kūnas, – mat pats gali daryti visus šiuos ir dar daug kitų dalykų. Ir taip pat primena, koks esi silpnas, nes dėl menkiausios smulkmenos gali atsidurti čia.

Malas pažvelgia į mane apimtas siaubo, išpūtęs akis, sustingęs. Švelniai suspaudžiu jam ranką ir vedu prie savo kėdės.

– Viskas gerai, sėskis, – paraginu, – pasakyk jam, kas esi, pasikalbėk su juo.

Švelniai pasodinu jį ant savo kėdės.

– Žiūrėk, kas atėjo, – kreipiuosi į Leo. – Tai senas mano draugas Malas. Jis auklės Mer sūnus. Kaip tu esi mano sūnus, taip jis – auklės Mer sūnus. Ir jis yra tas kitas tavo tėtis. Pameni? Anąkart rašei, kad turi du tėčius. Jis – tas kitas.

Delnu kelis kartus perbraukiu Malui ranką norėdama padrąsinti, o tada pasitraukiu į kitą palatos kampą ir sustojusi prie durų palieku jį vieną.

– Hm... Labas, Leo. Aš Malas. Mačiau tave vos gimusį. Tada pamaniau, koks tu mažutis. Norėjau tave pakelti, nes buvau tikras, kad tilpsi mano delne. Be to, mačiau tave ir per tavo tetos Kordės vestuves. Tavo auklė Mer man visada rodo tavo nuotraukas.