Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Bet juk tai ir yra svarbiausia, – švelniai, bet tvirtai sako jis. – Mes išgyvename. Po kiekvieno nuopuolio, po kiekvieno žemės drebėjimo mes atsitiesiame. Net jei einame per pragarą, einame per pragarą, einame per pragarą ir mums atrodo, kad amžinai eisime per pragarą, galų gale vis tiek įveikiame tą kelią. Žaizdoti, dažniausiai palūžę, bet ištveriame. O tada vėl pamažu atsitiesiame. Niekada nebebūname tokie pat, bet visada atsitiesiame. Nes tai, kas vyksta dabar, mums tėra dar vienas būdas keistis. O keistis turime visi.

– Aš nenoriu keistis. Nenoriu patirti pragaro. Aš tik noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau. Noriu, kad Leo nesiliautų visko manęs klausinėjęs. Noriu, kad rytą mane pažadintų ir įkyriai prašytų leisti žaisti kompiuterinius žaidimus. Noriu, kad vadintų mane moooma it koks amerikietis. Noriu, kad man sakytų, jog galėčiau būti ir geresnė mamytė, bet kol kas tiksiu ir tokia, kokia esu. Aš tik noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau. Man nereikia jokių pokyčių. Ir pragaro nereikia.

– Žinau, žinau, – man šnekant visąlaik kartoja jis.

– Noriu susigrąžinti Leo. Gyvą ir sveiką. Tokį, koks buvo.

Malas stengiasi pažvelgti man į akis, kaip aš prieš jam ateinant žvelgiau į horizontą beviltiškai ieškodama, kas galėtų man padėti.

– Leisk man tave pamylėti, – pasisiūlo jis.

– Ką?! – rikteliu.

Mano veidą liečiančios jo rankos jau nebeguodžia ir aš piktai jas nustumiu.

– Leisk man vestis tave į lovą, leisk tave pamylėti, – pakartoja jis.

– Gal narkotikų prisišniaukštei?!

– Ne...

– Jau Dievas žino kaip seniai neprisileidžiu savo vyro, tai kodėl turėčiau prisileisti tave? Kaip tik tave? Ar to čia atvažiavai? Sekso? Jei taip, gali iškart grįžti į Londoną.

– Tai nebūtų seksas, – skubiai ir rimtai sako jis.

– Ak, tikrai? O kas būtų – gal neišvengiamas dviejų žiauriai išskirtų sielų susiliejimas ar dar kas nors unikalaus ir gražaus?

– Ne, tik priemonė pamiršti. Būdas įveikti sunkumus. Nuolat juo naudodavausi, ypač būdamas Australijoje. Jei tik imdavau jaudintis dėl to, kas vyksta namuose, aš... nesididžiuoju tuo, bet šitaip užsimiršdavau. Nors ir trumpai, tai leidžia pajusti visai ką kita; ne tik trumpam numalšinti skausmą, kaip sportuojant ar geriant alkoholį, bet nelikti vienam ir neprarasti sąmonės. Skausmas niekur nedingsta, jis tebelaukia tavęs kitame krante, bet tą akimirką pamiršti jo priežastį. Ir dabar taip darau ir visai tuo nesididžiuoju, bet taip jau yra. Kartais tik taip galiu įveikti kančią, nors ir trumpam. Leisk man tau padėti.

Atidžiai pažvelgiu jam į veidą, į akis, ištyrinėju nuo jo atsklindančią energiją ir nepajuntu nieko daugiau, tik tiesą ir nuoširdumą. Malas man siūlosi padėti kaip galėdamas. Jis nori panaikinti mano kančią vieninteliu jam žinomu būdu.

Akimirką dvejoju. Noriu, kad tai baigtųsi. Beprotiškai trokštu, kad ta kančia, baimė ir laukimas pagaliau baigtųsi. Trokštu atokvėpio, noriu išsivaduoti iš to, kas dabar tapo mano gyvenimo kasdienybe: iš ligoninių, medicinos žurnalų, žvilgsnių, nebyliai klausiančių, kas esu. Pasiūlymas kelioms minutėms grįžti į įprastą gyvenimą mane gundo, lyg einančiai stiklo šukėmis nužertu taku kas siūlytų storapadžius batus. Sutiksiu beveik su viskuo, kad tik skausmas liautųsi.

„Gal išprotėjai?“ – klausiu savęs purtydama savo sąmonę taip, kaip purtyčiau save pačią sugriebusi už pečių, jei tik galėčiau.

– Ačiū, ne, – padėkoju. – Ne. Visa tai siaubinga, bet gavau tokias kortas ir jomis tebežaidžiu. Jei sutikčiau, pripažinčiau, kad viskas baigta. O juk nebaigta, toli gražu. Be to, mudu su Keitu taip pat galime vienas kitą paguosti.

– Atleisk, kad kvailai pasiūliau, – sutinka jis, – bet nieko kita nesugalvojau... Be to, pasielgiau savanaudiškai, nes man dabar kaip tik to ir reikia. Tai vienas baisiausių mano košmarų. Rodos, tuoj prarasiu žmogų, kurį myliu, nors pažįstu jį tik iš savo mamos pasakojimų. Kaip čia atsitiko, kad nejučia tapau toks pat kaip mano tėvas? – Tirtėdamas visu kūnu jis persibraukia plaukus. – Siūliau išeitį mums abiem. Tikrai, esu toks pat kaip tėvas – savanaudis šunsnukis.

– Ak, Veikenai, – sakau švelniai stumtelėdama jį pečiu. – Nesiruošiu su tavimi dulkintis, todėl verčiau baik, sutarta? Be to, maldaudamas daraisi klaikiai nepatrauklus.

Jo juokas skardus ir lygus, jis nuskamba garsiau už bangų šniokštimą ir vienas į kitą besitrinančių akmenėlių gurgždesį.

Įdedu ranką jam į saują ir užklumpu tam nepasiruošusį, bet po akimirką trunkančios nuostabos jis suspaudžia pirštus ir mudu sujungia. Laikydama jo ranką jaučiuosi tokia tvirta ir saugi, kad viena iš krūtinę juosiančių baimės grandinių nutrūksta, kvėpuoti darosi truputį lengviau.

– Ar nori, kad papasakočiau apie Leo? – klausiu.

– Aišku.

Mudu stovime susikibę už rankų, žiūrime į žvaigždes, į juodas bangas baltų putų keteromis, traukiame druskingą orą, ir aš jam pasakoju visa, ką žinau apie tai, kas man pasaulyje brangiausia.

44

– Juk pritarsi man, Nova, kai paskambinsiu policijai ir pranešiu tvojusi kiniška keptuve įsibrovėliui, dabar be sąmonės tysančiam virtuvėje ant grindų?

Malas kiūto prisiplojęs prie spintelės šalia viryklės, prikaistuvis patrauktas nuo kaitvietės; sprendžiant iš vaizdo ir kvapo, pilnas košės, be to, čia pat, Malui už nugaros, iš skrudintuvės kyšo dvi apskrudusios riekės. Kordė stovi priešais jį vienoje rankoje laikydama mano sunkiąją keptuvę, skirtą kiniškiems patiekalams, užsimojusi trenkti Malui per galvą, o ketverių metukų Rendlis tarsi beisbolo lazdą abiem rankomis laiko nedidelį sidabro spalvos prikaistuvį pienui šildyti, nutaikytą tiesiai į kairiojo kelio girnelę.

Malas atrodo stebėtinai ramus, gal susitaikęs su mintimi, kad iš Kordės nieko daugiau ir negali tikėtis. Šios dienos jis tikriausiai laukė nuo tada, kai nutraukė su manimi santykius. Jis puikiai žinojo, kad, jam nuskriaudus mūsų šeimą, Kordė visuomet reaguos audringiausiai iš visų.

Jis atsitraukia kuo toliau, kad smūgiai nepasiektų, mat ir susitaikęs su likimu vis tiek nelabai nori būti pliekiamas keptuve bei prikaistuviu.

Sąmyšis ir šauksmai išverčia mane iš lovos, aš nusileidžiu laiptais pasižiūrėti, kas čia darosi. Keturmetė Rija stovi tarpduryje šalia manęs, susidomėjusi straksi nuo vienos kojos ant kitos, juodų jos kasyčių galuose įpinti kaspinai neramiai šokčioja. Matau, kas sukėlė tokį susidomėjimą. Giliai širdyje kvatojuosi, nes kaip tik taip Kordė būtų pasielgusi su visais savo buvusiais vaikinais, su visomis mano buvusiomis meilėmis, su visomis Malo buvusiomis merginomis ir tikriausiai kelis kartus net su savo pačios Džeku, jei tik būtų žinojusi, kad išvengs atsakomybės. Geriau iš karto viską iškloti nei laikyti savyje – jos saviraiškos principas. Ir aš jį labai gerbiu. Tuo požiūriu jiedvi su Eime labai panašios: kiekvieną patiriamą jausmą turi tuoj pat išreikšti ir parodyti pasauliui. Ko gero, gebėjimas taip atvirai juos reikšti labai išlaisvina. Aš per daug šneku, o jos per daug rodo savo jausmus.

– Kodėl nori sužeisti Malvolijų? – atsainiai klausiu Kordės.

– Kodėl? – netikėdama savo ausimis atsiliepia ji. – Kodėl? Ar tu rimtai? – Ji nė akimirką nenuleidžia akių nuo savo pasirinktos aukos.

– Taip, rimtai. Kodėl?

Malas žvilgčioja tai į Kordės pasirinktą ginklą, tai į mane, matyt, stengdamasis susigaudyti, ar leisčiau, kad ji jam trenktų.

– Ateinu čia prieš mums visiems vykstant į ligoninę pagaminti tau pusryčių ir matau jį, šitą gražuolį, taisantį sau valgį, besijaučiantį kaip namie.