Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Nekalbėk taip, tarsi aš būčiau galėjusi rinktis. Tarsi nebūtum pats priėmęs sprendimo, kuriam turėjau paklusti.

– Gerai – ir kaip aš galėjau taip padaryti...

– Paaiškink, kodėl, – atsigręžusi pertraukiu jį. – Paaiškink, kodėl tai padarei. Nes tas postringavimas, girdi, kasdien apie mane galvoji, iš tiesų nieko nereiškia. Pasakyk man, kodėl?

– Juk sakiau, mes apsigalvojome.

– Tai tik tavo sukurptas pasiteisinimas, – atkertu. – O man reikia priežasties . Niekada nežinojau priežasties, o man reikia ją žinoti.

Jis akimirksniu užima gynybinę poziciją: atsisėda tiesiau, jo kūnas, ką tik buvęs paslankus, vėl sustingsta pasiruošęs atremti puolimą, akys šaltos kaip rudi deimantai, veidas – neperprantama kaukė.

Papurtau galvą, nusuku žvilgsnį.

– Jei negali man paaiškinti, kodėl, jei negali atskleisti tikrosios priežasties, Malvolijau, mudu šia tema neturime ką vienas kitam pasakyti.

Jis tebesėdi tylus ir neperprantamas kaip sfinksas. O aš ne to čia atėjau. Atėjau atsikratyti kvailų minčių, atsiduoti jūros bangoms ir pasaulio didybei. Ne tam, kad dar kartą nesuprasčiau Malo.

– Čia pirmą kartą pasibučiavau su savo vyru, – sakau. – Paskutinį kartą susitaikydami mes pirmą kartą pasibučiavome čia, paplūdimyje.

Atsistoju.

Leisdamasi ištrupėjusiais, slidokais laiptais, vedančiais į nugludintais akmenukais nuklotą paplūdimį, delnu jaučiu, kokie šalti jų turėklai. Girdžiu Malą sekant man iš paskos, jam po kojomis garsiai gurgžda drėgni akmenukai, jis atseka mane iki pat vandens.

– Eimė sutiko pabūti aukle: jis pasakė, kad ketiname praleisti mieste pašėlusią naktį, tad ji pasiliko nakvoti. Nuėjome į Leinsą 29nusipirkti ispaniškų užkandžių – geresnių nerasi visame Braitone, turėtum kada nors ten apsilankyti. Tada – ant tilto į jūrą. – Šypteliu, leidžiuosi nešama užplūdusių prisiminimų ir mano sąmonėje praeities vaizdai plaukia tarsi kino teatro ekrane. Visa atrodo taip ryšku ir nuostabu; garso takelis – mūsų juokas ir artumas. – Pasirodo, ten šokama pagal automatinio grotuvo muziką. Jis vieną po kitos metė monetas į grotuvą ir kvietė mane šokti. Dievinau šokius, bet tempas buvo toks beprotiškas, kad vos išsilaikiau. Staiga mudu apsupo būrys paauglių merginų sulenktomis rankomis, įsisprendusių į šonus, kaip joms įprasta. Ir nutaisiusių joms būdingą veido išraišką. Lyg būtų norėjusios pasakyti: „Ką čia veiki, moteriške, kodėl dar neužsidengei veido iš gėdos, juk esi tokia sena?!“ Bet aš vis tiek šokau, kol turėjome monetų.

Paskui, galima sakyti, nuvirtau nuo pakylos visa uždususi, apsipylusi prakaitu, o paauglės tuo pasinaudojo. Dieve mano, kaip jos trankė tą aparatą. Šokinėjo, sukosi ir visiškai išjuokė mane. Jos buvo kaip reikiant įgudusios, matyt, trypdavo kas vakarą. Susigėdusi nusliūkinau šalin. „Nieko tokio, – mums išėjus tarė Keitas. – Tiesiog tu šoki savu ritmu. Ir visai nepramauni pro šalį.“ – Prisimerkiu taip, kaip prisimerkiau tada. – Prismeigiau jį žvilgsniu, tą įžūlų niekšelį. Grįždami į mano namus žingsniavome pajūriu. Iki čia. Iki šios vietos. Jis mėgino parodyti man Oriono žiedą ir Kasiopėjos žvaigždyną. Keitas apie tai nieko neišmano ir tikrai nesitikėjo, kad aš, nors ir turinti tokį vardą, galėčiau ką nors nutuokti apie dangaus šviesulius. Man atliekant savo pareigą ir mėginant jam viską paaiškinti, jis mane pabučiavo. Kad užsičiaupčiau. – Mintimis grįžtu į tą akimirką: koks nuostabus jausmas vėl būti jo glėbyje. Būti bučiuojamai vyro, kuriam po tiek laiko vis dėlto jaučiau simpatiją. – Supratau, kad tai lemtinga akimirka. Pagaliau buvau pasirengusi už jo tekėti, kaip jis visada norėjo, ir kartu auginti Leo. Po pusmečio mes surengėme kuklią jungtuvių ceremoniją, – po ilgos kovos, mat Keitas užsimanė vilkėti savo karinę uniformą, – be to, jis pardavė savo namus Šorenhame ir persikėlė pas mus. Taip ir gyvenome. Mūsų gyvenimas nebuvo nei nuostabus, nei pernelyg jaudinantis, bet man kaip tik to ir reikėjo. Gyvenome įprastinį laimingą gyvenimą.

Atsigręžiu į Malą, jis atidžiai klausosi mano pasakojimo, nors visai neaišku, ką galvoja.

– O dabar viskas žlugo. Mano gyvenimas žlugo, negaliu suprasti kodėl. Vis prisimenu praeitį, laikus, kai Leo dar nebuvo gimęs, ir negaliu suprasti, ką tokio padariau, kad viskas taip pakrypo.

– Tu nieko nepadarei, – tvirtai pareiškia Malas.

– Tai kodėl tai vyksta? – klausiu. – Kodėl turiu kiekvieną akimirką trokšti, tikėtis ir norėti, kad Leo pabustų ir pasveiktų? Kodėl žinau, kad jei bent akimirką to nedarysiu, tai...

– ...tai kaip tik tą akimirką, tą trumpą akimirką, kai visa savo siela netrokši, kad viskas būtų gerai, viskas pablogės. Kad tai, kas jau yra siaubinga, taps nepakeliama. Kad tą akimirką pasaulis sugrius.

– Tavo mama?..

Staiga jo veidą iškreipia kančia, jis linkteli.

Įsivaizduoju žinanti, kaip Malui sunku su teta Mer, ir jaučianti tą patį. Visus tuos metus būdama šalia jos, gyvendama su jos problemomis, su jos pakilimais ir nuopuoliais, maniau esanti artima Malui. Maniau, kad jo kančia yra ir mano kančia. Bet iš tiesų dalijausi tik jos dalį, menką dalį. Galėjau kuriam laikui ją pamiršti, vakare eiti miegoti nebūgštaudama dėl tetos Mer, o Malas negalėjo. Niekada negalėjo ir niekada negalės. Ji užvaldė visą jo gyvenimą.

Stefani. Aukšta šviesiaplaukė mėlynakė Stefani. Staiga man prieš akis iškyla jos paveikslas. Toks ryškus, toks tikroviškas, tarsi ji stovėtų čia, šalia Malo. Jaučiu ją taip stipriai, kad, rodos, užuodžiu salsvus, svaiginančius jos kvepalus, girdžiu tarškant jos apyrankes, juntu aštrius jos auros kraštus. Ji čia, paplūdimyje, su mumis. Vėjas bloškia plaukus jai ant veido, plaiksto drabužius.

Gyvenimas su ja sekina jį taip pat, kaip ir rūpinimasis teta Mer. Galbūt aš nesupratau, kaip ją paveikė tai, kad negali gimdyti. Kaip ši tikrovė ją pakeitė. Gal kartais turėčiau sutramdyti savo neapykantą, nes tikriausiai ji ne šiaip sau nerimstanti, o sužeista? Galbūt ji sužeista ir ja reikia rūpintis kaip ir teta Mer? O galbūt man reikėtų liautis buvus tokiai supratingai? Juk ji nėrėsi iš kailio, kad tik man pakenktų, niekada manęs nemėgo, niekada nė nemėgino pajusti man simpatijos. Gal turėčiau liautis ją teisinusi? Juk prisiekusieji irgi neišteisina to, kuris tyčia siekia kam nors pakenkti, dėl įkalčių trūkumo.

– Pastaruoju metu ji jaučiasi daug geriau, – sako Malas, ir man dingteli, kad kalba apie žmoną. Bet ne, jis turi omenyje tetą Mer. – Jau daug metų nebuvo didelės nelaimės, bet aš vis dar budrus. Viena mano asmenybės dalis tiki: taip yra dėl to, kad – kaip tu ten sakei? – taip stipriai troškau, norėjau ir tikėjau. Viskas aprimo ne tik dėl vartojamų vaistų, ne dėl to, kad ji vengia sukrėtimų ir kiekvieną savaitę lankosi pas psichoterapeutą, bet ir dėl to, kad kiekvieną akimirką trokštu, jog ji būtų sveika.

– Žinau, – atsakau jam. – Dabar tai žinau, tikrai. Tik man pačiai ne kažin kaip sekasi, tiesa? Leo ne... – Negaliu to ištarti. Pasakiau Malui tiek, kiek galėjau, bet dar kartą pakartoti negaliu. Negaliu kartoti ir dar labiau įtvirtinti. Nes tai reikštų, kad galbūt ateis diena, kai turėsiu gyventi be Leo.

„Tik ar yra pasaulis be Leo?“

– Taip, yra, – patvirtina Malas. Nesuvokiau garsiai ištarusi šiuos žodžius. – Bet nežinau, ar tame pasaulyje kuris nors mūsų norėtų gyventi.

Nejučia mano lūpų kampučiai nusvyra, kūną skrodžiantis siaubas kaip tiksliai nutaikytas lazeris perpjauna mane pusiau. Ir toms abiem mano pusėms imant tolti vienai nuo kitos, staiga šalia atsiranda Malas, glaudžia mane, neleidžia parkristi. Jis laiko mano veidą atsargiai suėmęs savo dideliais šiltais delnais, lyg būčiau brangenybė, pagaminta iš trapaus stiklo, galinčio suskilti net nuo menkiausio spaudimo.