Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Aš taisiau Novai... – žiojasi sakyti Malas.

– Kas tau leido kalbėti?! – surinka ji ir grėsmingai kilsteli kinišką keptuvę.

Malas pasiduodamas pakelia rankas ir dar labiau atsitraukia visu ilgu raumeningu kūnu.

– Net nežinau, kaip jis drįsta čia rodytis, – sako Kordė, tarsi Malas būtų kitame kambaryje.

Tiesą sakant, ji jaučiasi išduota. Visuomet aukštino Malą, nes jis visuomet ja rūpinosi. Laikė užkėlęs ant pjedestalo, elgėsi taip, lyg ji tikrai būtų jaunesnioji jo sesutė, jo mažoji princesė. Ji visada galėdavo juo pasitikėti, o dabar tuo suabejojo. Dabar ji mano vis dėlto Malo nepažįstanti.

– Aš jį pasikviečiau, – paaiškinu remdamasi į durų varčią ir sunerdama rankas ant krūtinės.

– Kurių galų ?

– Nes čia mano namai ir galiu į juos kviestis ką panorėjusi.

– Jį, privertusį tave pagimdyti jo kūdikį, o paskui tave palikusį? – ji išpučia akis.

Tai išgirdęs Malas sukanda dantis, jo veido bruožai tampa griežtesni, kūnas įsitempia. Pamiršau, jog jis nenumano mūsų šeimos narius ką tik sužinojus, kas yra Leo tėvas. Nnežino, kad žmona viską papasakojo jo motinai. O teta Mer pasakė visiems kitiems. Taigi dabar visi apie jį žino tai, ko, jo nuomone, geriau nežinotų. Juk jie tikriausiai irgi paklaus jo, kodėl? Ir, taip pat kaip aš, nepasitenkins išgirdę jo sugalvotą pasiteisinimą.

– Tai nesvarbu, – sakau Kordei.

Ne, tai svarbu. Labai svarbu. Būčiau laiminga galėdama tikėti, kad yra svarbesnių dalykų, ir prieš juos visa tai nublanksta... Taip, yra, bet jie nepanaikina jo išdavystės, sukėlusios man tiek skausmo, virtusios negyjančia žaizda. Ir vis dėlto man, anuomet visiems parodžiusiai, kaip reaguoti į tai, kad sakausi esanti dvidešimt devynerių metų nuvargusi paauglė, neturinti savo vaiko tėvo šalia, dabar tenka rodyti, kaip elgtis su Malu.

Anuomet aiškinau: esu išties laiminga gavusi ko norėjau ir verčiau gyvensianti be vaiko tėvo, nes mudu niekada negalėtume sutarti – argi tai nesanti puiki naujiena? Tad jie visi suprato turintys džiugiai reaguoti, jaustis pakylėti ir laimingi. Jei jau aš laiminga, tai ir jiems dera būti tokiems.

O dabar turiu elgtis, tarsi būčiau pamiršusi savo skausmą, kad mano artimųjų pyktis Malui nevirstų svarbiausiu dalyku ir nesužlugdytų didžiausio mano siekio. Negaliu leisti, kad taip būtų.

– Kaip gali būti nesvarbu? – nustemba Kordė svarstydama, ar neužtvojus keptuve per galvą man ir neįkrėtus bent kiek sveiko proto.

– Malas yra Leo tėvas. Noriu, kad Leo žinotų, jog šitokiu metu visi, kuriems jis rūpi, – taip pat ir jo tėvas, – atėjo jo aplankyti. Niekas nevertė Malo čia atvažiuoti, jis pats taip norėjo. Tiesą sakant, tai, ką Malas padarė, dabar neturi reikšmės. Svarbu, kad jis čia, kai Leo jo reikia. Jei man pavyko visa pamiršti, manau, turėtų pavykti ir tau.

– Aš ne tokia lengvatikė kaip tu, – atšauna Kordė, nors mano žodžius tikrai supranta: grakštaus jos kūno linijos sušvelnėja, o atstumas tarp kiniškos keptuvės ir Malo galvos darosi nebe toks grėsmingas.

– Ne, ne tokia. Bet tu nuostabi, tu jautri, žinau, kad esi tinkamiausias žmogus važiuoti į ligoninę ir paaiškinti mamai, tėčiui ir tetai Mer, kodėl Malas čia ir kodėl vos jį pamatę jie neturėtų skelti jam antausio.

– O ką veiksi tu?

– Iškraustysiu iš čia Malą, kol Keitas negrįžo ruoštis į darbą, ir surasiu jam kur apsistoti.

Keptuvės Kordė vis dar nenuleidžia.

– Viskas gerai, Korde, tikrai, aš jam atleidau. Taigi ir tu gali atleisti.

– Tikriausiai, – linkteli ji man. – O tu... – priduria ir staiga mosteli kiniška keptuve Malui po nosimi, naudodamasi ja kaip rodykle.

Manydamas, kad prasideda pyla, Rendlis užsimoja prikaistuviu pienui šildyti ir iš visų ne tokių jau menkų keturmečio jėgų trenkia: indas garsiai ir skaudžiai taukšteli Malui per kelį.

Šalia manęs stovinti Rija pašoka, Rendlis paleidžia iš rankų prikaistuvį ir iš karto apsipila ašaromis, priblokšta Kordė akimirką sustingsta, o paskui žingteli prie verkiančio sūnaus, kad paguostų, pakeliui numesdama ir įdauždama mano kinišką keptuvę. Malas susmunka ant grindų susiėmęs už kelio ir stipriai sukandęs dantis, kad nevaitotų iš skausmo. Rija tipena prie mamos, nes nenori praleisti jos dalijamų glamonių. Į Malą nė vienas jų nekreipia dėmesio.

Mano artimieji kuoktelėję, pamanau sau. Išeitų, kad aš, beveik visą mėnesį kasnakt mieganti vos po kelias valandas, savaičių savaites besijaučianti ties protinio ir emocinio išsekimo riba, šiame kambaryje esu blaiviausiai mąstantis žmogus – tai šį tą reiškia.

– Juk tu man taip ir neatleidai, tiesa? – vėliau mudviem žingsniuojant link kavinės klausia Malas.

– Nė akimirką, – nedvejodama atsakau.

45

– Eime, susipažink: čia Malas, – sakau. – Vienas iš senų mano draugų. Malai, čia Eimė, mano verslo partnerė.

Nevadinu jos savo darbuotoja, nes mano kavinė „Žvaigždžių pakerėti“ klesti tik dėl jos draugiškumo, saule spinduliuojančios sielos ir prigimtinio darbštumo. Be to, ji ne tik samdoma darbuotoja, bet ir nuostabi draugė, per pastarąsias kelias savaites daranti toli gražu ne vien tai, kas įeina į jos pareigas. Laiku atidaro ir uždaro kavinę, aptarnauja klientus, nukrausto stalelius, tenkina aiškiaregių reikalavimus, dažniausiai keliančius juoką, kartais pranašauja pati, suskaičiuoja ir deda į seifą dienos įplaukas, didmenų parduotuvėje perka produktus. Ir niekada nesiskundžia. Be to, jei tik turi laiko, dar aplanko ir Leo.

– Šekspyras! – šūkteli Eimė, o jos žvilgsnis nuslysta Malo veidu, tarsi ji norėtų pirštais perbraukti jo odą kažko ieškodama. – Tu Šekspyras! – plačiai šypsodamasi pakartoja. Tada jausmingai suploja rankomis, užsikiša išsprūdusią plaukų sruogą sau už ausies ir vėl atsigręžia į mane. – Jis Šekspyras! Pasirodo, prieš kelerius metus nebuvau kuoktelėjusi. Aš nenusišnekėjau. – Vis dar jaudindamasi Eimė pagrūmoja jam pirštu (jei ji būtų Leo, liepčiau pirštu nebaksnoti). – Jis – tavo sąsaja su Šekspyru.

Malas įtariai ją nužvelgia, matyt, mintyse svarstydamas, ar ši aukšta moteris juosmenį siekiančiais plaukais, į liežuvį įvertu auskaru ir ištatuiruota bamba vis dėlto nėra bent kiek pamišusi.

– Mudviem su Eime susipažįstant ji manė, kad esu aktorė, – sakau Malui.

– Šit kaip... – numykia jis.

– Ji aiškiaregė, – paaiškinu.

– Suprantu, – mąsliai linkteli jis, tarsi sakyčiau: „Ji truputį lėčiau mąsto.“

– Tikrų tikriausia aiškiaregė, – patikinu Malą. – Viena geriausių, kokias man teko sutikti.

Eimė išpučia akis ir dar plačiau nusišypso. Be to, sodriai nurausta. Dar niekada nesu jai to sakiusi. Malo veido išraiška tokia pat kaip ir Keito, vos apie tai užsimenu, – tarsi mintyse svarstytų, ar nereikėtų psichiatro, kad liaučiausi šnekėjusi tokias nesąmones.

– Mudviem susipažįstant ji manė, kad esu aktorė, nes regėjo mane apsuptą žvaigždžių. Mano vardo ji tada dar nežinojo. – Įtempiu atmintį stengdamasi viską prisiminti. – Ji pareiškė, kad mane sieja stiprus ryšys su Šekspyru. O kai atsakiau, girdi, su juo susiję daugelis žmonių, mat mokėsi apie jį mokykloje, ji primygtinai pakartojo, kad mudu su Leo susiję itin glaudžiai. Ir dar pridūrė, kad tai tarsi turi ryšį su „dvylika“ ar „dvylikta“. O paskui atskleidė, kad mane kai kas sieja su Senuoju Viku. Spėjo, kad yra žmogus tokiu vardu.

Esu tikra, dabar Malas tikrai patikės. Daugelis jo tėvo bendradarbių vadindavo tėvą Senuoju Viku. Malas išbąla kaip drobė ir dar kartą nužvelgia Eimę jau nebežinodamas, ką manyti apie ją ir jos gebėjimus.