Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Turbūt vis tiek nežinai, kas aš toks? Aš tas berniukas iš nuotraukos, tos, kurią rodei savo auklei Mer klausdamas, kodėl jis toks panašus į tave. Tai aš tasai berniukas.

Tavo mama pasakojo, kad mėgsti kompiuterinius žaidimus ir futbolą. Na, man tokie dalykai irgi patinka. Kada nors turėtume pažaisti, pažiūrėtume, kas laimės. Žinok, aš irgi neprastas žaidėjas. Nedaug kam pavyksta mane įveikti, bet esu tikras, kad tu pamėginsi.

Man patinka Malo balsas. Gera klausytis, kaip jis kalba, girdėti jo intonaciją. O užvis geriausia, kad jis, nors ir labai pavėlavęs, pagaliau šnekasi su Leo.

48

– Meluodami turime būti atsargūs, – sakau Kerolei. – Jis, melas, gyvas. Kai išreiški jį žodžiais, reikia juo rūpintis, maitinti, auginti, jam reikia dėmesio, draugijos... meilės ir prieraišumo, kaip, be abejo, ir visiems kitiems gyviems padarams, už kuriuos esame atsakingi.

Kerolė žiūri į mane išpūtusi akis. Ji sėdi priešais mane, prie mano medinio virtuvės stalo, vienoje rankoje laiko cigaretę, kitoje puodelį arbatos ir spokso į mane, nėmaž nesuprasdama, apie ką kalbu. Bet man jos reikia. Kai sudaužiau arbatos servizą ir atlikau vyno bei vaikiškų drabužėlių ritualą, nušvitus sąmonei suvokiau, kad tai ženklas ir kad turiu su kuo nors pasišnekėti, kol reikalai nepradėjo slysti man iš rankų. Tas „kas nors“ – tai ji. Manau, kad iš visos mūsų kompanijos ji man artimiausia. Vos pradėjusios studijuoti koledže, kelias pirmąsias savaites gyvenome viename bendrabučio kambaryje, kol kelios kurso draugės nusprendė, kad studijavimas ne joms, ir išvažiavo palaisvindamos kelis kambarius. Kerolė miegodavo ant viršutinio gulto ir persikėlė į gretimą kambarį tik tada, kai jo gyventoja nutarė verčiau grįžti namo ir tekėti už savo vaikino, o ne trejus metus būdama toli nuo jo krimsti mokslus. Mudvi su Kerole bendraudamos vienos dvi turėtume jaustis nei šiaip, nei taip, juolab kad aš dvejus metus draugavau su Vinsu, o paskui ji už jo ištekėjo, bet tai nieko. Mano ir Vinso santykiai nuo pat pirmos dienos buvo tikra katastrofa, bet tam suprasti prireikė dvejų metų ašarojimo, kančių, gydymosi ligoninėje, nelaimingų atsitikimų skyriuje, ir grasinimų būti pašalintiems iš koledžo. O Kerolė buvo rami, miela, lengvai prisitaikanti. Visai kitokia nei aš.

Ji pakelia puodelį prie lūpų, ir aš susigriebiu, kokią padariau klaidą. Įpyliau arbatos į kavos puodelius. Tikrai esu praradusi sveiką nuovoką, – tikiuosi, po kelių minučių ji tai supras ir kitoms mūsiškėms neužsimins apie šį mažą mano nusižengimą. Taip, mes tikra bjaurių bobų šutvė, mums įprasta „aptarti“ tokias klaidas kaltininkei negirdint, nors kiekvienai pasitaiko panašiai suklysti.

Mano žvilgsnis nuslysta baltu puodeliu su plonu ruožuotu rožinės spalvos apvadu apačioje. Ir kaip aš nepastebėjau, kad čia kitoks atspalvis nei tas, kuriuo išmarginti lėkštelių kraštai, arbatinuko, pienui skirto ąsotėlio ir cukrinės apačia? Kaip galėjau nepastebėti?

Atsiviliojau Kerolę sakydama norinti kartu su ja pabėgioti. Bet čia jos laukia ne mankšta, o puodelis arbatos, gabalėlis pyrago ir pakelis cigarečių. Būdama labai atsargi ir drovi nedrįsau prašyti jos, kad atvažiuotų pasišnekėti. Mat gali apie tai prasitarti kitoms, man dar nespėjus jos įtikinti, kad visa tai būtina laikyti paslaptyje, kad labai svarbu niekam nepasakoti to, ką išgirs. Kerolė miela, mėgsta Malą ir džiaugiasi, kad mes kartu. Dabar ji išpučia didelį dūmų debesį, per jį nematyti jos veido. Įprastomis aplinkybėmis mes čia nerūkome, bet dabar aplinkybės ypatingos.

– Kerole, noriu tau atskleisti paslaptį apie vieną kadaise ištartą savo melą. Apie melą, kuriam reikia meilės, dėmesio ir draugijos, – kalbu toliau, kad nukreipčiau jos žvilgsnį nuo indų. Gal ji nepastebėjo? Gal niekam nepasakos, kaip susimoviau? – Aš... bet tegul tai lieka tarp mūsų. Aš... prašau .

Ji užsitraukia cigaretę, linktelėdama galvą truputį suraukia antakius ir suneria rankas ant pilvo, tarsi kauptųsi tam, ką ketinu atskleisti.

– Žinoma.

– Melavau savo vyrui. Malui. Melavau jam. Vieną kartą. Jau labai seniai. Tik kartą, bet tam, kad tas melas būtų gyvas, reikia draugijos. Daugybės draugų – kitų melų. Dėl to melo ir jo draugų dabar gali mirti Malo sūnus.

Kerolė dar labiau suraukia antakius, jos akys trumpai blyksteli, ji prisimena savo sūnų ir dukrą. Tikisi, kad likusiems su tėvu vaikams saugu. Neabejoju, taip elgiasi visi tėvai: vos išgirdę apie sergantį, dingusį ar sužeistą vaiką akimirksniu prisimena saviškius ir viliasi, kad jie sveiki ir gyvi. Ir esantys ten, kur turi būti.

– Tik aš kalta, kad tas berniukas miršta, – sakau jai.

Ir staiga įvyksta kai kas keista: mane slėgusi kaltės našta truputį palengvėja. Ši išpažinties dalis lengvina mano kaltę. Tikiuosi, kalbant toliau man darysis vis lengviau.

Sėdėdama ant kėdės ji krusteli, tik vos vos, matyt, klausdama savęs, ką iškrėčiau, kaip nuskriaudžiau tą berniuką ir kaip jai dera reaguoti sužinojus, kad esu moteris, galinti sužaloti vaiką. Drebančiu balsu ji pasiteirauja:

– Kas atsitiko?

Pasirinkau tinkamą žmogų. Klausia manęs, kas atsitiko, o ne ką aš jam padariau, taigi mano, kad tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Ne tai, ką padariau tyčia. Ji netiki, kad esu bloga, tai reiškia, kad galbūt supras ir visa kita, ką ketinu jai pasakyti.

– Prieš daug metų, netrukus po to, kai susipažinau su Malu, kai mūsų santykiai atrodė rimti ir nujaučiau, kad jis man pasipirš, pasakiau jam negalinti turėti vaikų.

Kerolės nerimas šiek tiek nuslūgsta, pečiai nusvyra. Tada ji prisimena kviestinę vakarienę ir jos veide šmėsteli gėda.

– Negali? – klausia ji su tokia užuojauta balse, kad pasijuntu beveik neturinti jėgų iškloti jai visos tiesos.

Gal ji vis dėlto nuspręs, kad aš bloga.

– Negaliu. Bet jis nesuprato, ką turiu omenyje – kad aš jų neturėsiu .

Link pražiotos Kerolės burnos keliama cigaretė stabteli. Ji pasidažiusi lūpas rožiniu blizgikliu, nors ir ketinome pabėgioti.

– Kaip suprasti „neturėsiu“? – atsargiai klausia ji, dėdama cigaretę į krištolinę peleninę.

Žiūriu į smilkstančią nuorūką, bet nedrįstu pakelti akių į Kerolę.

– Noriu pasakyti, kad seniai apsisprendžiau neturėti vaikų, nes tai būtų milžiniška, man tiesiog per didelė auka.

49

Keitas išties su manimi nesikalba.

Kiekvieną kartą apie tai galvojant man skauda taip, lyg būčiau gavusi smūgį į krūtinę. Mudu visada kalbėdavomės, todėl man tai kelia didžiulį sielvartą.

Per šešias dienas mudu vienas kitam neištarėme daugiau kaip dviejų šimtų žodžių. Jis ateina budėti naktį, praleisti jos su Leo, nors visi mano šeimos nariai siūlosi jį pavaduoti, kad galėtų eiti su manimi namo. Jis kiekvieną kartą atsisako, taigi jam niekada nereikia miegoti šalia manęs. Dabar savo žinutes jis pasirašo vien „Keitas“, be jokių „myliu tave“ arba „B“ – „bučiuoju“. Nujaučiu, kad norėtų parašyti: „Aš tavęs nepažįstu.“ Vakar vakare primygtinai mėginau likti su juo, o jis pasakė: „Ne, važiuok namo, rytoj rytą Leo tavęs reikės pailsėjusios.“ Daugiau nepratarė nė žodžio.

Jis vis dar apstulbintas tos žinios, kad esu moteris, galėjusi atiduoti savo kūdikį. Moteris, kuri būtų atsisakiusi savo vaiko, jei „tėvai“ nebūtų apsigalvoję. Keitas netiki, kad kas nors galėtų taip pasielgti ir vėliau ramiai gyventi; jam atrodo, kad kiekviena pakaitinė motina, tiek daranti tai veltui, tiek už pinigus, kelia didžiausią grėsmę būsimiesiems įtėviams, nes galiausiai vis tiek nusprendžia pasilikti kūdikį sau. Žinia, kad buvau pasiruošusi po devynių mėnesių atiduoti vaiką – Leo – jo „tikriems tėvams“, jį sukrėtė. O sukrėtimų Keitas nemėgsta. Jau gana, kad Leo ligoninėje, taigi šios netikėtos naujienos jam per daug. Todėl įprato nekreipti į mane dėmesio ir kalbėtis tik būtinai prireikus.