Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

„Ar daug ką pamiršti?“ – pasidomėjo gydytoja.

Viską jai papasakojau. Prabilusi jau negalėjau sustoti, žodžiai susijaukė, ėmė virsti į vieną krūvą: kad verkdavau, kad šokdavau, kad jausdavausi laiminga, kad gerdama alkoholį jausdavausi taip, tarsi mano gerkle būtų sruvęs grynas visa galintis džiaugsmas, kad mano atmintyje yra spragų, kad vis dėlto iš susitikimų su tais vyrais kai ką prisimenu.

Man baigus pasakoti, ji uždavė daugiau klausimų. Daugybę.

Ir aš maniau... Nežinau, turbūt tikėjausi, jog po anos apklausos gydytoja man išrašys paprasčiausių antibiotikų arba, kaip buvo sakęs kitas gydytojas, patvirtins, kad per kelerius metus iš to išaugsiu.

Užuot taip ir padariusi ji sužlugdė man gyvenimą. Ir man, ir mano mamai suprantamais žodžiais ji pasakė, kad nesu normali, kad aš ne viso proto, kad esu apsigimusi. Ne, taip tiesiai visko neišklojo, aišku, kad ne. Ji nėrėsi iš kailio aiškindama, kad aš dėl to nekalta, kad nuo tokio negalavimo kenčia daugiau žmonių, negu mes galime įsivaizduoti, ir kad ši liga netrukdys man gyventi.

Man buvo penkiolika, nenorėjau nieko daugiau, tik prisitaikyti, būti kaip visi, o dabar gydytoja man sakė, jog taip niekada nebus. Tapau paženklinta. Su įdagu.

Gydytoja pareiškė dėl diagnozės nesanti visiškai tikra, mat tai ne jos specializacija, bet ji nusiųsianti mane pas psichiatrus, jie atliksiantys daugiau tyrimų, kiek įmanoma tiksliau nustatysiantys, kas man yra, ir skirsiantys reikiamų vaistų.

Tada ir aš pati sutikau gydytis. Išgirdusi žodį „vaistai“ supratau, kad man pagerės. Kad visa tai liks tik siaubingas prisiminimas, priklausys praeičiai. Man tik reikėjo būti gerai mergaitei, leistis gydomai, gerti tabletes ir sveikti. Tėvas buvo linkęs už savo lėšas pasamdyti psichiatrą, kad viskas vyktų greičiau. Man tereikėjo prigrūsti į gerklę tablečių, kad liaučiausi buvusi jam krislu akyje.

Mano tėvai kantriai laukė prie psichiatro kabineto durų žinodami, kad verta. O aš kantriai laukiau psichiatro kabinete, atsakinėjau į nesibaigiančius klausimus, dariau, ką jis liepė, nes tikėjausi vėl tapti normali.

Nežinau, kas labiau nusiminė, – tėvai ar aš, – kai sužinojome, kad vaistus reikės vartoti nuolat. Tai reiškė, kad turėsiu reguliariai atlikti kraujo tyrimus, lankytis pas gydytoją, o ilgainiui, jei reikės, gerti daugiau tablečių. Vaistai nebuvo greitas būdas mane išgydyti. Jie apskritai negydė. Tik stabilizavo mano sveikatos būklę. Tik padėjo sustabdyti mane, kad neimčiau slysti į šoną.

Negana to, jie dar norėjo, kad su tuo vyru, psichiatru, kalbėčiausi apie tai, ką jaučiu.

Kažin ką gali jausti, kai tau pasako, kad esi psichiškai nesveika, ir paskelbia nuosprendį: tabletės, tabletės, gydytojai ir tabletės?

Mama išsiuntė mane pagyventi pas mano tetą, – jos žodžiais tariant, kad su viskuo apsiprasčiau. Bet iš tiesų išvažiavau todėl, kad būtų galima išspręsti kitą problemą. Atsikratyti kūdikio.

Mano tėvo nenoras mokėti psichiatrui („šarlatanui“) buvo didesnis už mano nenorą su pastaruoju šnekėtis, todėl tėvas sutiko.

Kai grįžau, mano gyvenime atsirado dar vienas terminas: „stebėti dėl polinkio žudytis“. Tada buvau apgyvendinta kalėjime su nerakinamomis durimis. Kiekvienas mano žingsnis buvo atidžiai sekamas. Tabletes turėdavau išgerti prižiūrėtojams matant. Visi žinojo, kas man geriausia, bet niekas niekada neklausė, ką aš manau. Ir ko noriu.

Žinau, kad visi manimi rūpinosi, tik, rodos, niekam nė nedingtelėdavo, ar aš tam pritariu. Gal ir būčiau norėjusi gyventi atidžiai jų stebima, tik nė vienas jų nė karto manęs to neklausė .

Niekas nebuvo priblokštas labiau už mane, kai jie leido man išvažiuoti į Londoną ir studijuoti koledže, bet visi tie išsiugdytosios priklausomybės ir jos nulemto paklusnumo metai, matyt, įtikino juos, kad galima mane paleisti laisvai gyventi pasaulyje. Ir man pavyko. Prie kritinės ribos buvau priartėjusi vos kelis kartus, tik tuos kelis kartus mėginau sustabdyti pilkumą. Jaučiausi gerai. Kasdieniai darbai, mokslai, vaistai, rūpinimasis savimi, pastangos nepersitempti ir pernelyg daug nesitikėti davė vaisių.

Ypač atsargi buvau mylėdamasi. Turėjau vaikinų, ir mes visada naudodavomės prezervatyvais, nes niekada jiems neprasitariau gerianti kontraceptikus. Nieku gyvu nenorėjau rizikuoti vėl pastoti. Jei būčiau pastojusi, būtų tekę devyniems mėnesiams atsisakyti vaistų ir veikiausiai prarasti pernelyg netvarią dvasios pusiausvyrą, kad kūdikis gimtų sveikas. Arba – dar blogiau, – jis gimtų toks kaip aš.

Pasakiau Malui negalinti turėti vaikų, nes tai buvo lengviau nei aiškinti, kad nenoriu rizikuoti juos gimdydama. Jis viską žinojo ir apie mano sveikatos būklę, ir tai, ką buvau iškrėtusi per maniakinius priepuolius, bet nenorėjau, kad jis tikėtųsi mane apsigalvosiant. Bet aš būčiau apsigalvojusi, žinoma, būčiau, – tik melas galėjo priversti mane laikytis savo sprendimo ir nepasiduoti pagundai vis dėlto susilaukti kūdikio.

Gydytojų nuomone, mano liga buvo paveldima. Kitaip sakant, vieno šeimos nario perduodama kitam. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kaip ji būtų aiškinama, nenorėjau perduoti tos ligos dar kam nors. Nenorėjau taip rizikuoti. Nenorėjau prisiimti nė menkiausios atsakomybės, juoba Malo giminėje irgi būta tokių atvejų. Tikimybė, kad kūdikis paveldės tą ligą, atrodė esanti nemaža.

Mačiau, kaip ta liga paveikė mano tėvus. Kaip iš mamos čiulpte iščiulpė ramybę, laimę ir pasitikėjimą savimi; kaip apmaudu, kartėliu ir baime apraizgė tėvą. Kiekvienas priepuolis vis labiau atitolindavo juos vieną nuo kito. Nenorėjau, kad taip būtų ir mudviem su Malu.

Paskui prekybos centre pamačiau moterį su berniuku ir užsimaniau kūdikio. Negalėjau jo turėti, tad netrukus vėl buvau stebima, kad nemėginčiau žudytis. Kai viską papasakojau Malui, jis mėgino šią problemą išspręsti, nes nuo seno buvo pratęs tvarkyti tokius reikalus. Net tuos, kurių tvarkyti jam nederėjo.

– Tai aš mirtinai troškau turėti kūdikį, – sakau Kerolei.

– Apie ką tu čia?

Visą tą laiką ji sėdėjo nejudėdama, netardama nė žodžio, dar kartą peržvelgdama mano pasakojimą be jokio išankstinio nusistatymo veide. Atidžiai ją stebiu, laukiu akimirkos, kai ši netikėta naujiena ją sukrės ir paskatins smerkti mane, bet ta akimirka taip ir neateina.

– Pameni, per kviestinius pietus sakiau, kad vienas mums artimas žmogus nori kūdikio? Tai aš. Aš buvau tas žmogus. O Malo draugė, geriausia jo vaikystės draugė...

– Juodaodė moteris, su kuria mane supažindinai per vestuves?

– Taip. Ji sutiko mums jį pagimdyti. O paskui aš išsigandau, mane ėmė graužti pavydas, aš apsigalvojau, priverčiau apsigalvoti Malą ir liepiau jam rinktis, bet kūdikį ji vis tiek pagimdė. Persikėlė gyventi kitur ir augino.

Visiškai sumišusi Kerolė susiraukia.

– Ir dabar jis miršta?

– Taip, pasak gydytojų. Atrodo, tai netrukus įvyks. Malas dabar ten, nori jį pamatyti prieš... prieš jam mirštant.

– O tu to berniuko niekada nematei?

Papurtau galvą.

Visos jos veide įsirėžusios raukšlės dar labiau pagilėja, ji užgesina cigaretę.

– Vis tiek nesuprantu, kodėl tu dėl to kalta?

Kodėl ji nemato to, kas visiškai akivaizdu?

– Jei nebūčiau melavusi, Nova niekada nebūtų gimdžiusi Malo kūdikio, ir dabar jis negulėtų mirties patale. Jei nebūčiau melavusi, nė vienam iš jų nereikėtų to patirti, nes Leo tiesiog nebūtų.

– Ak, Stefani, – Kerolė triukšmingai atstumia kėdę, atsistoja, prieina, apkabina, apglėbia mane rankomis, prispaudžia prie krūtinės, apgaubia savo muskusiniu aromatu. – Jei šiaurė būtų pietūs, mes visi gyventume Australijoje.