Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

„Manai, stovėsiu ir žiūrėsiu rankas sudėjęs, kaip tavo pilve auga kito vyro kūdikis?! – rėkė jis ant manęs tada, prieš aštuonerius metus. Šnekėjimasis įprastiniu tonu mums nieko nedavė, tad jis mėgino riksmu atvesti mane į protą. – Man bus sunku apsimesti, kad jo čia nėra, kai kasdien imsi vis labiau pūstis. Eisime gatve, visi į mus žiūrės ir manys, kad vaikas mūsų, ims klausinėti – ir ką? Negi turėsime meluoti?“

„Aš tau jau sakiau, man nė motais, ką žmonės mano. Svarbu, ką manai tu, o ne kiti, esantys „kažkur ten“.“

„Mano nuomone, elgiesi blogai.“

„Kaip mano poelgis, teikiantis laimės kitiems žmonėms, gali būti blogas?“

„Mums abiem bus blogai. O tu po visko palūši.“

„Nori pasakyti, kad tau bus blogai, jei aš palūšiu, nes nenorėsi manimi rūpintis?“

„Kodėl šneki taip, tarsi neturėčiau teisės nerimauti, kaip šis reikalas paveiks mūsų santykius? Tu negalėsi gerti alkoholio, tave pykins, įtėviai nuolat čia grūsis, nes norės tave matyti. Pasikeis tavo kūnas, negalėsi tiek daug dirbti. Aš matysiu, kaip tas vaikas kruta, be to, mylėtis galėsime tik tam tikromis pozomis. O viskam pasibaigus mudu net neturėsime kūdikio ir negalėsime pasakyti, kad vis dėlto buvo verta aukotis.“

„Ar dėl to visas šis triukšmas? Dėl sekso?“

„Laimžde, jei manai, kad galėsiu dulkintis žinodamas , jog tavyje auga kažkieno kito kūdikis, tai ne itin mane pažįsti.“

„Šios kalbos nieko neišspręs.“

Keitas buvo teisus, nebuvo prasmės to neigti. Sutikau pagimdyti kūdikį apie jį nė nepagalvojusi, nemaniau, kad to reikia, tikėjausi, kad jis supras, o iš tiesų prašiau beveik metams sustabdyti mūsų bendrą gyvenimą, nes kiti du žmonės man atrodė svarbesni už jį. Man reikėjo su juo pasitarti arba pasiruošti jį prarasti.

„Leisk pasakyti tau be užuolankų: jei tai darysi, tai...“

Jis nutilo, nes nenorėjo, kad tai įvyktų. Nenorėjo likti kaltas. Jie nebuvo jo draugai, jis neužaugo kartu su vienu iš jų, tai kodėl būtų turėjęs iš esmės keisti savo gyvenimą dėl žmonių, su kuriais jį ne kažin kas sieja? Ir kodėl kaip tik jis būtų turėjęs nutraukti mudviejų santykius?

„Aš tai darysiu. Myliu tave, bet aš tai darysiu. Pažadėjau ir darysiu. Taigi manau, tarp mūsų viskas baigta.“

Norėjau verkti. Jam išėjus ketinau apsipilti ašaromis.

Jis neskubėdamas porą kartų mane nužvelgė, lyg mėgindamas gerai įsiminti mano bruožus.

„Eisiu susirinkti savo daiktų. – Grįžęs su dviem krepšiais drabužių, knygų, kompaktinių plokštelių ir kitų daiktų, laikomų mano namuose, jis dar kartą mane nužvelgė. – Vis kartoju sau, kad neturėčiau vėl su tavimi susitaikyti, – tarė. – Nes kiekvieną kartą mums išsiskiriant man reikia vis daugiau laiko atsigauti.“

„Man irgi“, – atsakiau jausdama savo lūpų kampučius svyrant žemyn. Norėjau, kad jis išeitų prieš man pravirkstant. Mat kiekvieną kartą mums nutraukiant santykius aš pravirkdavau, jis puldavo manęs guosti, mudu atsidurdavome lovoje, o paskui vėl verkdavau.

Kitą kartą pamačiau Keitą, kai jis nusprendė mane aplankyti, mat išsiaiškino mane apsigyvenus Rytų Sasekse; jis pats gyveno Vakarų Sasekse. Aš jam iš karto pasakiau turinti sūnų, sužinojęs jo amžių jis sumetė, kad tikriausiai nusprendžiau pasilikti tą, kurio laukiausi.

– Prašau pasikalbėti su manimi, – kreipiuosi į Keitą.

Visi išėjo prieš porą valandų, o aš skaitau Leo knygą ir mėginu rasti būdą, kaip pataisyti santykius su Keitu. Šią savaitę jis vėl vilki uniformą ir pirmą kartą per visus tuos metus man knieti ko nors paklausti apie jo darbą, kad galėtų leistis į išsamius aiškinimus, kodėl nieko negali man pasakoti ir nepasakos. Noriu išgirsti jo balsą, noriu, kad jo žodžiai būtų skirti man ir sklistų ilgiau nei keletą akimirkų. Jis, jau benusivelkąs švarką, dabar vėl jį apsivelka. Staiga išsigąstu, kad vėl išeis. Bet Keitas neišeina, tik atidžiai žvelgdamas į Leo klausia:

– Apie ką?

– Apie bet ką. Kalbėk su manimi, prašau liautis apsimetinėjus, kad manęs nepastebi.

Jis lėtai atsigręžia, matau, kad nepyksta ant manęs, tik yra sutrikęs, suglumęs. Nežino, kaip su manimi šnekėtis. Keitas atsidūsta giliai, visu kūnu, ir aš vėl prisimenu, koks jis stiprus. Raumeningas, aukštas, tylus, pasitikintis savimi, tvirtas – visai kitoks nei daugelis vyrų, su kuriais esu draugavusi. Keitas sąžiningas ir todėl stiprus. Jis nesako nieko, kas būtų nesąžininga, melaginga ar sukta, tai jam teikia dvasios tvirtybės. Kaip tik dėl to jis toks nusivylęs: nors atvirai jam nemeluoju, tai, kad galiu nutylėti visą tiesą, verčia jį manimi abejoti.

Todėl ir liovėsi su manimi kalbėtis: mėgina susigaudyti, ką dar galėčiau nutylėti. Jis mosteli galva į duris.

– Eime ten.

Keitas nenori to prie Leo – ko? Gal pasakyti, kad tarp mūsų viskas baigta?

Mums išėjus iš Leo palatos į platų, ryškiai apšviestą koridorių, atsiremiu į priešais esančią sieną, kad pro atdaras duris galėčiau žiūrėti vidun ir nepaleisti iš akių nei lovos, nei jo paties. Bet Keitas užstoja man vaizdą. Jis atsistoja priešais mane, viena ranka įsiremia į sieną man virš galvos, kūnu atitveria mane nuo visų galinčių prisiartinti. Vyrai taip elgiasi su moterimis klubuose ir baruose norėdami pažymėti savo teritoriją ir parodyti, kad moteris priklauso jiems.

– Vis svarstau, ar esu blogas žmogus, nes nepritariau tam, kam anuomet ryžaisi, – sako jis.

– Aišku, nesi. Bet aš turėjau tai padaryti, – paaiškinu. – Ne kiekviena būtų įstengusi.

– Bet juk tai buvo Leo. Ar būtum galėjusi žiūrėti, kaip berniukas auga pas kitus, žinodama, kad jis tavo?

Gūžteliu pečiais:

– Nežinau, būčiau žiūrėjusi negalėdama.

– Būtum sužeidusi sau širdį, kad padarytum kitus du žmones laimingus, – toliau kalba jis. – Bet su manimi vaiko nenori. Tai ką man manyti? Ir ką tau sakyti?

– Aš noriu mudviejų vaiko, – prieštarauju.

– Jei galėtume pasimylėti tiesiog čia ir dabar, tu pultum į paniką. Ir padarytum bet ką, kad tik galėtum to išvengti.

Mano širdis plaka kaip pašėlusi, girdžiu jos dūžių aidą ausyse, neabejoju, kad ir jis girdi tą tuksenimą, jaučia jį, juk stovi taip arti, tad tikriausiai žino, kad bijau gimdyti dar vieną kūdikį.

– Ar aš neteisus? Juk abu žinome, kad tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei susirgo Leo.

Dabar jis žino, kaip buvo iš tiesų, ir supranta – mano baimė grindžiama tuo, kad būdama nėščia praradau artimiausią draugą. Žinau, tai paika, žinau, kad ilgainiui tą baimę įveiksiu, o kol kas negaliu. Paaiškinti to Keitui irgi negaliu, jis nesuprastų. Manytų, kad esu kvaiša, o aš negaliu net pagalvoti, kad prisipažinčiau apie savo baimę žmogui, o jis į ją tik numotų ranka.

– Noriu susilaukti su tavimi vaikų, bet dar nesu tam pasiruošusi.

– O kada būsi, Laimžde? Tau trisdešimt septyneri, man keturiasdešimt šešeri – laikas mums ne sąjungininkas.

Pažvelgiu jam į akis – gilias ir tamsias, rudas, beveik juodas. Kai susipažinome ir aš beprotiškai jį įsimylėjau, žiūrėdama į tas akis pamiršdavau ką sakanti. Turėjau vengti akių kontakto, antraip imdavau kažką murmėti ir bumbėti ir tai būdavo labai nemalonu.

– Nežinau, kada būsiu pasiruošusi, – sakau. – Bet kūdikio noriu. Pažadu tau.

– Pasikalbėkime apie tai vėliau. Kai Leo pasitaisys, pasikalbėkime apie tai dar kartą – gal tada man pasakysi, ko taip baisiai bijai. Gal papasakosi man viską apie savo baimę ir mes pažiūrėsime, ką galima padaryti. Ar toks pasiūlymas tau atrodo sąžiningas?