Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Eimė pranašauja tik tiems, su kuriais junta ryšį. Jei žmogus sėdi priešais ją, o tokio ryšio nėra, ji neima atlygio ir jam nepranašauja, – paaiškinu. – Todėl ją ir gerbiu. Ir todėl dirbti čia leidžiu tik tokiems pat sąžiningiems aiškiaregiams kaip ji.

– Bet tu – Šekspyras! – šūkteli ji ir vėl suploja rankomis. – Kaip gerai, kad pagaliau tave sutikau. – Neabejoju, net sulaukusi šešiasdešimties Eimė taip pat žavėsis pasauliu. – Kartais vis susimąstydavau, koks tai galėtų būti ryšys. Juolab kad sąsaja su Leo irgi labai stipri. Palauk, gal Senasis Vikas – tavo tėvas?

Malas žingteli atgal, įsitempia, akimirksniu tampa santūrus ir užsidaręs, veidas virsta griežta, sustingusia kauke. Akivaizdu, kad jis tebesilaiko nuostatos apie tėvą nekalbėti. Jo akys, atšiaurios kaip nenugludinti deimantai, dabar smigte susminga į Eimę.

– Eime, norėčiau tavęs paprašyti didžiulės paslaugos, – kreipiuosi į ją norėdama nukreipti pokalbį kitur ir neleisti jiedviem susvetimėti, neįgyti pagrindo vienas kito nemėgti.

Ji pakreipia veidą į mane, nors akys vis tiek lieka įbestos į Malą. Galų gale ji atsuka į mane ir savo rudas akis, primenančias du duburius, bet aiškiai matau jas nesitveriant noru vėl grįžti prie jo.

– Hm... Kokios? – klausia ji.

– Malas ką tik atvyko, mes dar nespėjome surasti jam viešbučio ar motelio su nakvyne ir pusryčiais. Gyventi mano namuose jam nederėtų, tad pamaniau, ar negalėtų porą dienų pagyventi pas tave? Tik tol, kol rasime viešbutį.

Tikiuosi, ji sutiks; tokia jau ji, toji Eimė, todėl jos ir prašau. Bet užuot sutikusi ji vėl atsigręžia į Malą ir spokso į jį kelias ilgas tylias, kupinas įtampos akimirkas, o tada jos žvilgsnis vėl grįžta prie manęs. Jos pirštai apsiveja mano ranką aukščiau alkūnės ir suspaudžia.

– Ar galėtume trumpai šnektelėti akis į akį, štai ten? – ji mosteli į duris, vedančias į pagalbines kavinės patalpas ir jau tempiasi mane, nespėjusią nė žodžio pratarti.

Malas prisitraukia kėdę ir atsisėda, bet perprasti, ką galvoja, neįmanoma.

– Jis Leo tėvas, tiesa? – klausia ji.

Linkteliu galva.

– Ir jis sudaužė tau širdį, taip?

Vėl linkteliu.

– Tai ką jis čia veikia? Ir kodėl jam reikia kur nors apsistoti?

Aš jai nieko nepapasakojau. Per visus tuos užgriuvusius įvykius nepasakiau, ką kalba gydytojas. Visi buvo ten, o ji, kaip visada, pavadavo mane čia, gelbėjo nuo bankroto ir todėl iki šiol nieko nežino.

Eimė matydavosi su Leo kiekvieną dieną, beveik nuo pat jo gimimo. Dažniau už ją berniukas matydavo tik mane. Jiedu labai geri draugai, Leo mėgsta, kai ji su juo kalba japoniškai ir mėgina žaisti kompiuterinius žaidimus. Taigi paskutinės naujienos ji neturėtų išgirsti iš manęs. Ją derėtų pranešti ne tokiam artimam, labiau nuo visko atsiribojusiam žmogui. Vis dėlto gydytojas vienu kartu visiems mano artimiesiems pasakęs savo nuomonę, – nors už tai jo nekenčiu, – išvadavo mane nuo pareigos perduoti šią žinią. Apsaugojo mane nuo prievolės pranešti galbūt baisiausią žinią Leo mylintiems žmonėms.

– Verčiau prisėsk, – pasiūlau jai.

– Klok be užuolankų, – sako ji puikiai suvokdama, kad Malui atsiradus čia, naujienos veikiausiai nekokios.

Užsikirsdama, painiodamasi, neaiškiai tardama žodžius pasakoju jai, ką gydytojas sakė. Stengiuosi viską perduoti be savo pačios įterpinių. Kalbėdama stebiu ją, laukiu tos akimirkos, kai ji susisielos ir, kaip mama ir Kordė, apsipils ašaromis. Arba, kaip tėtis, nužingsniuos į kitą patalpos kraštą. Arba, kaip Keitas, išties rankas ir apkabins mane. Arba, bent jau kaip teta Mer ir aš pati, sustingusi tylės it žuvis.

Bet Eimė mane nustebina: ji lėtai linkteli, liaujasi šnekėjusi ir čia pat nualpsta.

Užrakinu kavinę nė nesivarginusi suskaičiuoti dienos įplaukų, tik padedu į seifą pinigus, gautus per rytinį klientų antplūdį. Turiu svarbesnių reikalų. Malas rūpinasi Eime, kad aš galėčiau važiuoti į ligoninę. Vakar vakare grįždama iš Londono buvau trumpai ten užsukusi ir nuo tada dar nemačiau Leo. Tai ilgas laikas. Malas pažadėjo parvežti ją namo, nors Eimė gyvena visai čia pat, kitoje Poetų Kampo pusėje, ir pasirūpinti, kad saugiai pasiektų lovą, pasilikti su ja, kol grįš Trudė.

Ji, galima sakyti, tikra katatonikė 30, ir aš jai to pavydžiu. Per pastarąsias kelias savaites ne kartą norėjau, kad mane tai ištiktų. Kad galėčiau visiškai atsiriboti nuo tikrovės ir sėdėti sau tyli, saugi, atsitvėrusi nuo visko susikurta apsaugine siena. Gaila, niekada neturėjau ir neturiu tokio puikaus gebėjimo.

Dabartinis mano gyvenimas – tarsi mašina, jame daug dalių, ir visas jas reikia prižiūrėti, kitaip ji sulūš. Daugiausia rūpesčio, daugiausia meilės ir dėmesio dabar reikia mano santuokai. Keitas su manimi nesišneka. Liovėsi su manimi kalbėtis (nebent būtinai reikia) nuo tos akimirkos, kai teta Mer visiems atskleidė tiesą apie susitarimą, pagal kurį tapau pakaitine motina. Negaliu sutelkti dėmesio vien į jį: turiu rūpintis Eime, pasikviesti čia Malą, pagaliau privalau nuvažiuoti į ligoninę – šios mašinos dalys irgi turi būti nuvalytos ir suteptos alyva.

Pastatau automobilį ligoninės stovėjimo aikštelėje, skirtoje ilgai sergančių vaikų tėvams ir globėjams, ir jaučiu, kaip mano kūnu nusirita palengvėjimo banga. Likusią dienos dalį man nereikės jaudintis dėl Eimės ir kavinės. Palengvėjimas toks didžiulis, toks saldus, toks malonus, kad žingsniuodama link dunksančio pilkų plytų pastato nusprendžiu uždaryti „Žvaigždžių pakerėtus“ dar kelioms dienoms. Štai jis, tas nuostabus palengvėjimas. Noriu panirti į jį, gerti jį, plaukioti ir pasilikti jame amžiams. Skęste nuskęsti tame nesirūpinime dėl nieko.

Leo palatoje matau keistą vaizdą: mama sėdi ant mano kėdės atsigręžusi į Leo, su miegančiu Rendliu ant kelių, priglaudusiu galvą prie įspūdingos jos krūtinės, ir neria vąšeliu; teta Mer įsitaisiusi Keito vietoje skaito Leo; tėtis sėdi ant trečios kėdės, neseniai atneštos į palatą; Kordė ant grindų ištiesusi languotą vilnonį iškylos patiesalą, o vaikai pažėrę ant jo aibę žaislų, nors Rija klausosi tetos Mer ištempusi ausis. Kordė sėdi sukeitusi kojas ir skaito žurnalą.

Štai kodėl ligoninės taisyklėse sakoma, kad palatoje vienu metu gali būti ne daugiau kaip du lankytojai. Jei dabar Leo sveikatos būklė staiga pablogėtų, ligoninės personalui, norinčiam prieiti prie jo, tektų lipti žmonėms per galvas, bet man vis tiek patinka, kad visi artimieji čia. Kad įsikūrė ir daro taip, kaip darydavo, jam dalyvaujant mokyklos varžybose, futbolo rungtynėse arba švenčiant gimtadienį – visi suguža į Hovą pasiruošę budėti prie jo, būti su juo, jį drąsinti.

– Labas, Leo, – ištariu. – Čia aš.

Tada apžvelgiu visus kitus palatoje esančius žmones ir pasisveikinu su jais. Jie visi man nusišypso, kiekvienas kitaip: mama linksmai, tėtis mąsliai, Kordės šypsena platesnė už mamos, teta Mer šypsosi tarsi žinodama kažkokią paslaptį, o Rijos šypsena paženklinta smalsumo.

Kordė padarė stebuklą. Pasakė jiems visa, ko reikėjo, kad liautųsi žiūrėję į mane lyg nežinodami, kaip su manimi kalbėtis, lyg būčiau nuskriausta, lyg būčiau turėjusi viską jiems iškloti prieš kelerius metus, ir tada jie būtų išspyrę mano skriaudiką iš savo gyvenimo. Greičiausiai ji juos numaldė užsiminusi, kad dabar jis čia, kad aš jam atleidau ir kad jis nori išpirkti savo kaltę. Galbūt net papasakojo, kaip Rendlis jam tvojo į kelio girnelę, ir tai truputį apmalšino jų kraujo troškimą. Šiaip ar taip, Kordei – neprilygstamai viešųjų ryšių specialistei – pavyko šeimą nuraminti. Gal Malui ir teks išgirsti vieną kitą griežtą žodį, bet niekas jam gyvam nebedirs kailio, niekas nebesielgs taip, tarsi jis čia būtų svarbiausias. Už tai savo seserį ir myliu.