Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

„Pypt, pypt, pypt, – dirba įrenginiai. – Pypt, pypt, pypt.“

Jie skaičiuoja jo širdies dūžius. Skaičiuoja laiką.

Būdama maždaug dvylikos kartą pasakiau Malui ir Kordei – argi ne keista, kad širdis plaka nustatytą kiekį kartų, o paskui tu miršti? Ir niekas nežino, kiek kartų ji turi suplakti prieš tai nutinkant. Malas linktelėjo galva ir sutiko, kad keista, o Kordė apsipylė ašaromis ir nulėkė manęs skųsti, nes pamanė, jog sakydama „tu“ turiu omenyje ją ir leidžiu suprasti, kad jos širdis tuoj sustos.

Žiūriu į linijas monitoriuje, pranešančias pasauliui, kad mano sūnaus širdis tebedunksi, kad dar nesuplakė tiek kartų, kiek jai skirta.

Atplėšusi žvilgsnį nuo monitoriaus, nuo šokinėjančių ir teikiančių paguodą linijų, liudijančių, kad Leo vis dar čia, pamatau, kad palatoje lieka tik keturi žmonės: Leo, Keitas, aš ir gydytojas jaunuolio veidu ir akyse atsispindinčia brandžia siela.

Jis žvelgia į mane stovėdamas kitoje lovos pusėje, o aš nenuleidžiu akių nuo jo. Mudu ir vėl tampame dviem artimais nepažįstamaisiais, susiremiančiais žvilgsnių dvikovoje.

Žinau, jis vėl ketina pasakyti tai, ko nenoriu girdėti.

Jis žino mane ketinant pasakyti jam, kad klysta. Tik šį kartą jo tariami žodžiai skambės tvirčiau, o maniškiai bus ne tokie įtikimi. Ir tik Leo galės nuspręsti, kuris mudviejų teisus.

– Daktare Kumalisi, – prabyla jis.

„Nekenčiu tavęs, – pamanau žvelgdama į jį, stovintį anapus mano miegančio sūnaus. – Retai jaučiu žmonėms neapykantą, bet tavęs nekenčiu.“

52

Keito nuomone, nors jau vėlu, turėčiau paskambinti savo artimiesiems ir pranešti, ką sakė gydytojas.

Mudu stovime palatos kampe ir pašnibždomis ginčijamės.

Jis mano, kad nepaskambindama jiems vėl meluosiu. Mano vyras laiko mane melage, nes kai ko nenoriu pasakoti. Teoriškai jis, ko gero, teisus, bet aš niekada nieko nenutyliu siekdama naudos sau. Jei ko ir nesakau, tai tik todėl, kad noriu apsaugoti kitus žmones. Vis dėlto Keitui melas yra melas, kad ir kas skatintų meluoti. Šiuo atžvilgiu jo požiūris į pasaulį, – kad blogis yra blogis, o gėris yra gėris ir tarp jų negali būti jokios pereinamosios srities, – skiriasi nuo maniškio. Tokiomis akimirkomis, kaip ši, jo pasaulėžiūra, teikianti jam besąlygiškos būdo tvirtybės ir įsitikinimo savo teisumu, kad ir ką jis darytų, kelia širdį graužiantį susierzinimą – tai man primena, kodėl kartais Keitas įgrista iki gyvo kaulo.

– Turi jiems pasakyti.

– Nori, kad dabar surinkčiau numerį ir tiems iš miegų išplėštiems ir šiaip jau nusiminusiems žmonėms praneščiau, ką sakė gydytojas? Kad dabar Leo koma tokia gili, jog jis niekada nepabus? Kad mums liko daugiausia dvi paros? Nori pasakyti, kad turiu smogti tokį smūgį savo mylimiems žmonėms?

– Juk tai tiesa, – primena jis.

– Taigi... Susikišk tu tą tiesą...

– Gražu... – atkerta jis; žodis persmelktas jo paniekos ir pasibjaurėjimo.

– Turime dvi paras, tiesa, Keitai?

Jis nenoromis linkteli žvelgdamas į mane žemyn iš savo aukštumų, leisdamas suprasti, kad dabar, kai puoliau taip žemai ir kalbėdama apie tokį svarbų ir tyrą dalyką ėmiau keiktis palatoje, kurioje guli mano sūnus, jis man teikia didžiulę malonę, nes išvis mane pastebi.

– Ir kaip jie turėtų praleisti tas dvi paras? Verkdami, sielvartaudami, gailėdamiesi, kad nieko negali padaryti, ir jausdamiesi bejėgiai? Ar pilni vilties? Ir manydami, kad viskas dar gali pakrypti į gera? Ir kaip turėtų praleisti rytojų, tikriausiai paskutinę savo dieną kartu su Leo? Sėdėdami čia, liedami ašaras, tyliai kalbėdamiesi ir skleisdami liūdesį bei niūrumą? Ar vis dėlto gyvai šnekučiuodamiesi, žaisdami, skaitydami ir nerdami vąšeliu, tarsi tai būtų dar viena įprasta diena?

Ar turiu siekti, kad šis sielvartas ir nerimas apgaubtų Leo anksčiau nei būtina?

Tylusis Ponas neprataria nė žodžio. Žino, kad esu teisi, bet, kaip ir aš, greičiau sutiks, kad jam būtų nupjauti krūtinės speneliai, negu atvirai tai pripažins.

– Niekam nereikėtų atsisveikinti anksčiau nei būtina. Noriu, kad mano šeima, paskui prisimindama tą paskutinę dieną, jaustųsi laiminga, o ne sielvartautų. Pasakysiu jiems pirmadienio rytą, tada jie galės po vieną įeiti palatą ir atsisveikinti su Leo.

– Tu ir vėl ketini nuslėpti, kada visa tai sužinojai, – sako Keitas; tai reiškia, kad išties mano, jog esu teisi.

Prieblandos gaubiamoje palatoje piktai į jį dėbteliu.

– Kaip gerai, kad tave myliu, nes, po galais, kartais tiesiog negaliu pakęsti, – pareiškiu aš.

– O aš, prisiminęs tavo gebėjimą viską slėpti, kartais klausiu savęs, ar apskritai bent kiek tave pažįstu? – atsako stengdamasis, kad jo žodis būtų paskutinis.

– Tuomet mudu vienas kito verti, – priduriu norėdama jam parodyti, kad vis dėlto mano viršus, ir, jam nė nespėjus išsižioti, pereinu per palatą ir atsisėdu ant savo kėdės pasiruošusi toliau jį erzinti.

– Žinai ką, Leo? – sėsdamasis į savo vietą sako Keitas mūsų sūnui. – Tavo mamytė tikra kvaiša.

Kilsteliu Leo ranką vaizduodamasi, kaip jis užverstų akis į lubas, kad net tokią akimirką mudu taip vaikiškai elgiamės.

– Juk visada žinojai, koks nesukalbamas tavo tėtis, ką, mielasis? O šiandien jis tikrai sunkiai sukalbamas. Ko gero, teks jį nubausti ir neleisti žaisti kompiuterinių žaidimų.

Staiga Keitas atsigręžia į mane toks pasibaisėjęs, su beišsprūstančiais protesto žodžiais lūpose, kad tai matydama imu juoktis. Jo veido išraiška – visai kaip nepelnytai nubausto Leo. Keitas irgi ima juoktis iš savo reakcijos. Mudu kikename, kol Keito juokas darosi trūksmingas, o sklindančioje iš koridoriaus šviesoje sužimba ištryškusi ašara.

Nuslūgus tam juokui jis atsistoja ir kliūdamas už kėdės išeina iš palatos.

O aš juokiuosi, dar ilgai juokiuosi jam išėjus ieškoti nuošalaus kampelio, kad pats vienas, liovęsis būti dideliu ir stipriu vyru, turinčiu tvirtus principus bei yrančią santuoką, tiesiog išsiverktų iš visos širdies.

Aš juokiuosi, nes nesijuokdama girdėčiau vien įrenginio, skaičiuojančio Leo likusius širdies dūžius, skleidžiamus garsus.

53

Galiu tik laukti.

Rūkyti ir laukti.

Malas priima mano atsiprašymą už tai, kokia buvau bjauri, kai aną kartą kalbėjomės telefonu, atsiprašo pats ir sako, kad manęs pasiilgo. Ir kad paskambins, kai tik bus kokių nors naujienų.

Dabar galiu tik laukti. Ir rūkyti. Ir tikėtis, kad viskas bus gerai.

54

Šiandien man nuo pat ryto neišeina iš galvos daina „Perfect Day“ 31.

Tiesą sakant, gana banalu nuolat girdėti skambant jos žodžius ir matyti prie Leo lovos besirenkant visus jo gyvenime buvusius svarbius žmones, besielgiančius kaip paprastai.

Mama neria vąšeliu ir stengiasi nemokyti Kordės, kaip auklėti Rendlį ir Riją, – mano, kad tie vaikai nemenkai išlepinti, o ji žino, ką sako, nes ir pati prie to lepinimo nemažai prisidėjo.

Tėtis baigia spręsti visą stirtą „Times“ kryžiažodžių, per pertraukėles vis aplošdamas Malą kortomis. Po kiekvieno pralaimėto kirčio Malas nutaiso tokią veido išraišką, tarsi būtų pasidavęs tėčiui tyčia, bet mes žinome, kad tai netiesa. Teta Mer, Keitas ir aš pakaitomis garsiai skaitome; skyrių liko nedaug ir mudu su Keitu žinome, kad šiandien turime baigti skaityti.

Rendlis ir Rija elgiasi stebėtinai gerai: arba ausis ištempę klausosi skaitomos istorijos, arba žaidžia su krūva žaislų ant grindų kartu su Eime ir Trude, visą dieną vaikams skiriančiomis daug dėmesio.