Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

56

Pirmieji eina mama ir tėtis.

Jie atidaro duris ir žengia sunėrę pirštus, laikydamiesi už rankų. Pirmą kartą matau juos besilaikančius už rankų. Žinau, kad mano tėvų jausmai vienas kitam labai stiprūs, kad jiedu vienas kitą be galo myli, bet pirmą kartą matau juos tai rodant. Jiedu nuolat pykstasi. Viešumoje būti irzliems ir truputį priešiškiems vienas kitam jiems lengva, – tiesą sakant, pastarosios dešimt ligoninėje praleistų dienų buvo ilgiausias laikas, kai ištvėrė nepuldinėdami vienas kito, – bet jiedu retai išreiškia savo meilę.

Po kiek laiko jie išeina jau nesilaikydami už rankų: mama padėjusi galvą tėčiui ant peties, tėtis ją apkabinęs. Jiedu remia vienas kitą, padeda vienas kitam laikytis. Išeidami jiedu nepakelia akių į nė vieną iš laukiančiųjų, tiesiog padėdami vienas kitam nužingsniuoja koridoriumi ir pasuka už kampo – staiga dingsta mums iš akių, tarsi burtų galia perkelti į kitą karalystę.

Dabar Kordės eilė.

Kordė drauge vedasi, kaip ji pati mėgsta vadinti, savo palydą: Džeką, Riją ir Rendlį. Prieš ištiesdama ranką ir suspausdama durų rankeną atsigręžia į mane. Jos akys jau paraudusios, veidas paženklintas kaltės ir gailesčio. Žinau, ką ji galvoja, nes būdama sveikų vaikų mama aš galvočiau taip pat: „Man gaila, kad tau taip nutiko, bet džiaugiuosi, kad mano vaikai sveiki, ir nekenčiu savęs už tą džiaugsmą.“ Nenoriu, kad sesuo jaustų papildomą naštą, ir taip jau viskas siaubinga. Nusišypsau jai, kad suprastų mane žinant, jog tai ne jos kaltė, ir aš niekada nepyksiu ant jos už tai, kad jai liko visa, ką kadaise pati turėjau. Atsakydama ji prispaudžia pirštus sau prie lūpų ir pasiunčia oro bučinį. Mažoji mano sesutė, kaip sakiau, dar niekada nėra patyrusi jausmo, kurio nebūtų tuoj pat išreiškusi. Pamėginu nusišypsoti plačiau, o tada ji atsigręžia veidu į duris, ir jie visi įeina į palatą.

Kordė su Džeku išeina, kiekvienas neša glėbyje vaiką, veidu įsikniaubusį į guodžiančią įdubą tarp tėvo ar motinos kaklo ir smakro. Abu vaikai verkia, suaugusiųjų akys paraudusios, patinusios, kūnai sustingę; sukaustyti išgąsčio, vengdami sutikti kieno nors žvilgsnį jie nueina koridoriumi ir dingsta, kaip dingo tėtis ir mama.

Toliau – Eimė.

Trudė stovi lyg apmirusi, siaubo paženklintu berniokiškų bruožų veidu, rankomis įsirėmusi į sieną, apimta panikos. Ji pažinojo Leo nuo penkerių metų, tik tada nelabai žavėjosi vaikais. Leo, žinoma, tai jautė ir padėjo jai juos pamėgti. Jiedu sutarė, nes abu į viską žiūrėjo blaiviai ir dalykiškai. Žvilgtelėjusi į šalį, tikėdamasi suspausti Trudės ranką Eimė supranta likusi viena. Ji atsisuka į Trudę, bet ši tik papurto galvą. Eimė jai nusišypso, – švelniai ir supratingai, kaip visada, – kilsteli savo liesą ranką ir, sužvangėjusi apyrankėmis, ištiesia Trudei. Staiga nurimusi lyg slaptų į ausį šnabždamų žodžių sutramdytas laukinis žirgas Trudė žengia į priekį, ištiesia Eimei ranką ir jiedvi įeina drauge.

Išeina susikibusios už rankų. Eimės akys sausos, nugara tiesi, bet aš ją pažįstu, aiškiai matau, kad tvardosi tik nenorėdama palūžti, kol aš čia. Jiedvi su Trude nutolsta, išnyksta dingusiųjų karalystėje kaip ir kiti.

Tada prie palatos durų patraukia Malas ir teta Mer, o Keitas irgi pakyla nuo kėdės. Sulaikau jį. Jis nori, kad tas laukimas baigtųsi, nori nueiti ten ir pasakyti ką reikia, bet jam teks dar truputį palaukti. Jis – Leo tėtis, todėl būtų teisinga, kad jo balsą Leo išgirstų priešpaskutinį.

Malas susitelkia: tarsi be parašiuto besiruošiantis šokti iš lėktuvo žmogus keliskart įkvepia, nudūręs žvilgsnį į grindis. Tada apkabina tetą Mer per pečius ir jiedu įeina. Nežinia kodėl staiga prisimenu, kad daug metų vadindavau ją tetule Meri, o ji visuomet man šypsodavosi, lyg būčiau žinojusi paslaptį, kurios niekas kitas dar nėra atskleidęs. Lioviausi ją taip vadinti tik todėl, kad mama pasakė, girdi, „tetulė Meri“ panašu į girtuoklę.

Keitas paima mano ranką, pabučiuoja delną ir neskuba atitraukti lūpų. Sukrėsta, sutrikusi atsisuku į jį ir pirmą kartą matau jo sielvartą. Gilų ir platų, beribį. Visą laiką jį slėpė norėdamas apsaugoti ne tik mane, bet ir save. Sąmoningai neigė, šalinosi, nes yra išsigandęs. Tokio siaubo Keitas niekada anksčiau nėra patyręs. Tarnavo kariuomenėje, dirba policijoje, yra matęs mirtį, patyręs neįtikimų blogio apraiškų, ir vis dėlto niekas nesukėlė jam tokios kančios, kaip sukelia tai, kas vyksta dabar. Nieko nėra skaudžiau, kaip prarasti vaiką, kurį myli; niekas kitas negalėjo atimti iš jo ateities, paversti tuštuma. Todėl mudu negalėjome vienas kitam padėti, kiekvienas laikėmės kas sau.

Pasilenkusi pabučiuoju jį, sudedu į tą bučinį kuo daugiau jam išsaugotos meilės. Noriu, kad žinotų esąs mylimas. Noriu, kad jaustų, jog abu mėginome išvengti šios nelaimės, bet tai tiesiog pranoksta mudviejų jėgas, ir mes jos neišvengsime. Net jei nebūčiau padariusi to, ką padariau su Malu, vis tiek beveik visos mūsų santuokos gijos nutrūkusios; bendras mudviejų laukimas, kad galėtume atsisveikinti, – paskutinė jų. Kai ši gija nutrūks, liks tik meilė. Bet vien jos, nors ir didžiulės, karštos, aistringos, neužtenka, kad du žmonės liktų kartu.

Leo palatos durys prasiveria, pro jas išeina teta Mer ir vėl jas užtrenkia. Akys sudrėkusios, bet ji pati rami. Ramesnė nei įeidama, lyg visą baimę ir susirūpinimą būtų palikusi palatoje. Ji užsikabina ant peties rankinę, paėjėja koridoriumi, paskui sustoja ir atsukusi mums nugarą atsiremia į sieną. Kai mums būdavo leidžiama aplankyti tetą Mer ligoninėje, kartais ji irgi taip elgdavosi: tuščiu žvilgsniu žiūrėdavo į erdvę, o jos kūnas atrodydavo keistai sustingęs. Mama ir tėtis mus tikindavo, kad visa tai dėl vaistų, bet aš ir šiaip nebijodavau. Malas su Korde visada bijodavo, o aš žinojau, kad ji ten . Žinojau, kad kada nors vėl ją pamatysime, kad stovėdama ir spoksodama ji tik ilsisi.

Netrukus iš palatos išeina Malas. Visiškai palūžęs. Vakar vakare jis buvo mano ramstis: kelias valandas laikė apkabinęs verkiančią pirmą kartą, parvežė namo nusimaudyti po dušu, persirengti ir paimti Leo švarių drabužių, paskui vėl nuvežė į ligoninę, – o dabar pats sulinkęs, priblokštas, sugniužęs. Vilkdamas kojas jis žengia kelis žingsnius, sustoja, o tada jam ima linkti keliai ir jis kaip akmuo į tvenkinį staiga sminga žemyn ir sunkiai šlumšteli ant grindų. Tada sulenkia kojas, prisitraukia kelius prie krūtinės, suleidžia pirštus į šviesias savo garbanas ir pravirksta. Pratrūksta garsiai, nesuvaldomai raudoti. Rauda linguodamas, leidžia plūsti sielvartui nė kiek nesitvardydamas.

Iš mūsų visų jam vieninteliam tikrai per vėlu. Jis taip ir nepasikalbėjo su Leo, niekada nelaikė jo ant rankų, niekada nepatyrė akimirkos su sūnumi, kad galėtų vadinti ją sava. Prie jo prieina teta Mer; staiga visiškai paaiškėja, kodėl nuo jos sklinda tokia ramybė: jis jos vaikas, jos kūdikis ir jam jos reikia. Pirmą kartą nuo tų laikų, kai Malas buvo mažas berniukas, ji tikrai gali jam pagelbėti. Švelniai įkalbinėdama ji padeda jam atsistoti, o tada leidžiasi prislegiama didelio jo kūno: Malas apkabina ją ir verkia vis kartodamas, kaip jam gaila. Jam tikrai gaila. Teta Mer delnu glosto jam nugarą, ramina jį, sako žinanti, kad jam gaila, ir nuo jos sklindanti ramybė palengva ima smelktis į jį. Kai tik įstengia pats pastovėti, ji ima jį už rankos lyg mažą berniuką, – Malas tetai Mer tikriausiai visada toks ir liks, – ir išsiveda. Matau juodu išeinančius ir dingstančius kaip ir visi kiti.