Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Tada atsigręžia į mane, kad pasižiūrėtų, kur esu, – juk turiu būti šalia jo.

Aš nusijuokiu, jis man irgi atsako juoku – kunkuliuojančiu vaikišku kikenimu.

Žaisti viščiukus ir jūrą mudu mėgstame labiausiai. Aš visada pabėgu pirma. O jis niekada nesitraukia. Narsiausias berniukas pasaulyje.

Kažkas mane stebi.

Žinau, čia visi žiūri į mane, svarsto, kaip jaučiuosi, kaip man sekasi tvardytis, ar palūšiu, ar pagaliau leisiu save paguosti, bet šios mane tyrinėjančios akys kitokios. Jose nematyti susirūpinimo, tik smalsumas. Jos mėgina perskaityti mano mintis, perprasti, ką galvoju ir kaip jaučiuosi; mėgina įsiskverbti į slapčiausias mano sąmonės gelmes.

Palengva atsimerkiu ir užklumpu ją spoksant į mane. Kaip ir tą dieną, kai matėmės metro, kai buvau nusprendusi išsikelti iš Londono, mudviejų žvilgsniai susitinka.

Ji atrodo neblogai: vilki paprastą tiesaus kirpimo suknelę, ilgus medaus spalvos plaukus susišukavusi ant pakaušio ir susirišusi į ilgą arklio uodegą, avi batelius žema pakulne, ant kaklo pasikabinusi perlų vėrinį.

Nedraudžiau Malui jos atsivežti, nes nė nemaniau ją norėsiant čia atvykti. Ir nemaniau, kad jai būtų užtekę drąsos.

Užklupta spoksanti į mane ji krūpteli kaip elnias, išgąsdintas greitai artėjančių priekinių automobilio žibintų. Skruostai nurausta, bet akių ji nenusuka. Supranta mane žinant, ką ji daro. Pirma ji mėgino susigaudyti, kaip aš nusiteikusi, kad galėtų ateiti su manimi pasikalbėti. Mėgino atspėti, ar atsuksiu jai nugarą, ar imsiu ant jos šaukti, ar liepsiu nešdintis, o galbūt mandagiai išklausysiu nenuoširdžių jos žodžių.

Ji nesupranta, kad visiškai nebesvarbu, ar ji pasikalbės su manimi, ar ne.

Kas rytą pabundu jo lovoje. Miegu jo kambaryje po mėgstamiausiu jo užklotu, – anksčiau užtiesdavau juo savo lovą, – suspaudusi ir pasikišusi sau po skruostu; tai man teikia paguodos. Pataluose nemiegu, per šilta. Turiu būti Leo kambaryje tol, kol juose tebetvyro jo kvapas. Noriu sugauti kiekvieną jo kvapo molekulę, kol laikas jas išsklaidys.

Būdami namuose mudu su Keitu beveik nesišnekame. Šokinėjame vienas apie kitą, verdame vienas kitam kavą nė neklausdami, ar kuris mūsų jos norime, nes pradėti pokalbį per sunku. Po dviejų dienų jis grįžo į darbą ir užsibūna jame kuo ilgiau – kol įsitikino, kad ras mane Leo kambaryje užsidariusią duris, susirangiusią viengulėje lovoje ir apsimetančią galinčia užmigti. Nors ir žinau, kad mirusi vėl jį pamatysiu ir kad vieną dieną sutiksiu savo sapnuose, vis dėlto negaliu miegoti taip ilgai, kad jį rasčiau. Daugiausia pusvalandį nugrimztu į sapnų karalystę, o paskui būdrauju iki pat aušros. Vos tik užsimerkusi visada girdžiu jį klausiant, kodėl jis neturi tokios didelės lovos kaip mano. „Man irgi reikia daug erdvės, – atmintyje skamba jo balsas. – Jei esu mažesnis už tave, tai dar nereiškia, kad man nereikia erdvės.“

Pabudusi girdžiu Keitą esant svetainėje. Jis žaidžia kompiuterinius žaidimus, visus iš eilės. Nežinau, ar jam įdomu, bet vis tiek žaidžia kuo ilgiau, o paskui lipa į viršų miegoti. Ir visada stabteli prie baltų faneruotų durų su dideliu liūto paveikslu („Visų liūtų vardas Leo“). Visuomet tikiuosi, kad Keitas įeis, pasidalys su manimi skausmu, užpildys tarp mūsų žiojinčią spragą, bet jis neįeina. Po kelių sekundžių žengia toliau ir gulasi miegoti. Rytą nusėlinu į mūsų miegamąjį, apsirengiu ir išeinu į „Žvaigždžių pakerėtus“ jam tebemiegant.

Kaip paprastai, kepu pyragaičius, sausainius, pyragus, avižinius paplotėlius; kepti galiu daug negalvodama. Verdu užsakytą kavą, plikau arbatą, pjaustau kepinius, bet klientams juos neša Eimė. Kavinės lankytojų jau neaptarnauju. Mat žmonės dabar mane kalbina kitaip. Klausinėja, kaip laikausi, o ilgiau pas mus nebuvusieji teiraujasi, kur mano sūnus, mėgina mane guosti, nors iš tiesų niekuo negali padėti.

Dažniausiai sėdžiu pačiame salės gale, krėsle, kuriame sėdėdavau Leo būnant dar visai mažučiam, dar nenusipirkusi šios kavinės, ir žiūriu pro langą.

Sėdžiu ir rikiuoju savo mintis.

Sėdžiu ir mėginu gludinti aštrius savo kančios kraštus.

Sėdžiu.

Grįžtu į tuščius namus, aidinčius nuo nuolatinės netekties, ir taisau pietus, nors nei Keitas, nei aš pati jų nevalgysime. Sėdžiu viena virtuvėje, stumdau maistą lėkštėje, rodos, kelias valandas, o gal tik kelias sekundes, tada sukrečiu į šiukšliadėžę ir išplaunu lėkštę. Įsitaisau svetainėje priešais televizorių, bet žvelgiu kiaurai jo, nykščiu spaudau valdymo pultelio mygtukus, kol randu kanalą, kurio garsas nerėžia man ausies ir nejaukia proto, o tada spoksau nieko nematančiomis akimis.

Kasdien, kasdien stebiuosi, kad gyvenimas pasaulyje tebevyksta. Nutinka vis kas nors nauja, leidžiami laikraščiai, žmonės tebevaikšto, tebešneka, tebeklysta, tebegyvena nuostabiais prisiminimais. Kasdien vis iš naujo stebiuosi. Kasdien svarstau, ar kas nors suvokia, kad iš tiesų laikas sustojo ir kad žmonės tik apgaudinėja save manydami jį slenkant.

Tai mano gyvenimas.

Jis neturi nieko bendra su Stefani.

Didelės tvirtos Keito rankos apkabina mano pečius, o putlios švelnios lūpos paliečia smilkinį. Jis neprisiliečia prie manęs jau beveik dvi savaites. Nuo tos dienos, kai pagaliau grįžau namo, mėgina apkabinti mane, nori, kad susmukčiau jo glėbyje, bet aš negaliu pakęsti jo prisilietimo. Tik ne dabar, kai savo oda stipriai tebejaučiu sūnų, kai jis tebėra švelniai įsispaudęs mano auros vingiuose.

– Myliu tave, mažyte, – sušnabžda Keitas.

– Aš tave irgi, – atsakau.

Abu kalbame rimtai.

Ir abu to bijome. Jei ką nors myli, gali ir prarasti. Kaip praradome savo sūnų ir vienas kitą. Jis eina į kitą kambario galą, šalia manęs ilgai neištveria, nes prisimena mudu daugiau nesikalbant.

Todėl ir Stefani svarstymas, ar verta su manimi šnekėtis, atrodo toks juokingas. Dabar ji man tiesiog neegzistuoja. Dabar man neegzistuoja niekas.

Laikas stovi vietoje.

Bet tik kol kas. Netrukus vėl ims tiksėti sekundės. Kažkas nutiks, ir mano gyvenimas eis tolyn. Žinau, kad užmigsiu, vėl jį rasiu ir vėl norėsiu eiti į pasaulį. Bet kol kas niekas negali manęs išplėšti iš ten, kur esu.

„Tik jau ne tu, Stefani.“

Užsimerkiu ir išmetu ją iš galvos. Noriu grįžti prie to prisiminimo, kai buvome paplūdimyje. Noriu grįžti ten, kur mudu buvome iki jai atsėlinant.

Septinta dalis

61

Kaip visada ji vilki raudoną laisvo kirpimo paltą.

Matau, kaip atsiklaupia prie jo, rodos, nė nepastebėdama ar nekreipdama dėmesio, kad žemė drėgna ir šalta, ir pirštais perbraukia aukso spalvos įrašą šaltame gelsvame marmure, kaip prieš kelias minutes braukiau aš. Paskui ilgi laibi jos pirštai nuslysta geltonais, švelniais mano atneštų rožių žiedlapiais.

Ji nė neįtaria, kad jas atnešiau aš.

Ji visuomet pakelia akis aukštyn ir apsidairo stebėdamasi, kad pastaruosius tris mėnesius kas kelintą dieną kažkas vis atneša geltonų gėlių, bet nė neįtaria, kad tai aš, – ir kodėl turėtų įtarti? Kas jau kas, o aš, jos nuomone, tikrai to nedaryčiau. Niekas nežino, kad nešu gėles. Dirbu ne visą darbo dieną, kad galėčiau čia atvažiuoti.

Aš visada labai atsargi. Kalbėdamasi su juo, raudama piktžoles ir rinkdama lapus, nuolat jos dairausi, akimis ieškau pažįstamo raudono tvykstelėjimo, nes tai reiškia, kad turiu pasitraukti nuleidusi galvą arba, kaip šiandien, pasislėpti už medžio ir prisispaudusi nugara prie kamieno laukti jos nueinant.