Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Ji atrodo pasikeitusi. Vis dar nepaprastai graži, bet pasikeitusi. Galbūt todėl, kad plaukus nešioja vėl susipynusi į kasytes kaip tuomet, kai pirmą kartą susitikome ir kai laukėsi Leo. O gal dėl to, kad atrodo tokia suaugusi . Ji suseno nuo sielvarto, dabar atrodo atšiauri, abejinga, nepasiekiama, – kai buvau maža, man tokie atrodydavo visi suaugusieji. Tai šiurpu.

Kaskart ją pamačiusi noriu apkabinti ir pasakyti, kad man labai gaila. Dėl jos netekties, dėl jos kančios, dėl pasaulio pabaigos. O svarbiausia dėl to, kad nebuvau jai draugė, nors ji taip stengėsi susibičiuliauti. Mano draugystei su Kerole tapus tokiai tikrai, atvirai ir guodžiančiai, iš tiesų suvokiau, ką anuomet sugriovė mano baimė. Ne tik neprisileisdavau jos artyn, bet dar ir atėmiau geriausią jos draugą. Apiplėšiau ją. Pagaliau turiu draugę, ji ne Malas, ja galiu pasitikėti, tad suprantu, kaip baisiai tai moteriai pakenkiau. Ir kad ji to tikrai nenusipelnė.

Be to, žinau, kad ten, kur dabar sėdi ji, turėčiau sėdėti aš.

Tai aš turėjau leisti ligoninėje dieną po dienos, budėti prie jo lovos, laikyti jo ranką ir trokšti, kad pasveiktų. Aš turėčiau kasdien čia ateiti, kalbėtis su juo, dalytis mintimis, ilgėtis jo kaip niekas kitas. Aš turėčiau vaikščioti išplėšta širdimi, su žiojinčia bedugne kiauryme ten, kur kadaise būta paties mano sielos branduolio.

„Man labai gaila.“ Štai ką norėjau pasakyti per laidotuves. Štai ką noriu pasakyti dabar. Man labai gaila. Labai gaila. Labai.

62

– Ilgai tavęs netrukdysiu, – sakau Malui.

Mes kavinukėje, pro jos langus atsiveria vaizdas į Braitono valčių prieplauką; esame taip toli nuo Hovo, nuo „Žvaigždžių pakerėtų“ ir nuo ligoninės, kad ši susitikimo vieta tikrai neutrali, anonimiška. Sėdime prie lango, prie pertvaromis atskirto stalelio, vienas priešais kitą; mums iš vienos pusės jūra: matome ją, bet negirdime šniokščiant.

Vos pažvelgus į Malą matyti, kad jis nenori čia būti, bet šiandien rytą jam paskambinau ir paklausiau, ar negalėtume ilgai nedelsdami susitikti, o jis tepasakė: „Važiuoju“ ir po dviejų valandų atvyko. Dabar susikaustęs ir įsitempęs sėdi kavinėje priešais mane.

Per pastaruosius tris mėnesius jis, kaip ir daugelis, nuolat mėgino su manimi pasišnekėti, bet aš iš tikrųjų negalėjau kalbėtis nei su juo, nei su kuo kitu. Kalbėjimas vėl atveria žaizdą, kyla noras guosti kitus ir jaustis kaltai, kad kartais noriu surikti jiems tiesiai į veidą ir atskleisti, kaip iš tiesų man einasi. Atverti jiems savo vidų ir parodyti, kas didžiumą laiko ten vyrauja: nuolatinis, nepermaldaujamas, nenutrūkstamas riksmas.

Dabar jau galiu šnekėtis su Malu, bet, rodos, per vėlai, nes jis nenori čia būti.

Mintimis šypteliu matydama jo sviesto spalvos plaukų sruogą, styrančią truputį virš ausies, ant blakstienos pridžiūvusią traiškaną ir į priešingą pusę sugulusius antakio plaukelius. Instinktyviai lyžteliu nykštį ir ištiesiu ranką per stalelio stačiakampį, kad suglostyčiau tą antakį, suguldyčiau plaukelius, kaip reikia. Bet Malas staiga atšlyja nuo manęs, net lošteli – ir nustebęs, ir priekaištingas.

– Atleisk, – sakau riesdama pirštus, leisdama nagus sau į delną ir guldydama ranką šalia savo puodelio. – Vis pamirštu, kad Leo sakydavo: „Nenoriu, kad seilėtum man veidą.“

Galiu ištarti jo vardą. Galiu kalbėti apie jį vis ilgiau, kol pajuntu nenugalimą norą rėkti.

Malo ranka apgaubia mano plaštaką kaip šiltas švelnus kokonas. Pakeliu akis ieškodama jo žvilgsnio, o jis, atsargiai laikydamas delne mano ranką, pakelia mano nykštį, nepaleisdamas žvilgsnio, brūkšteli juo sau per antakį ir vėl guldo mano ranką ant stalo. Kai tik ją nuleidžia, mudviejų akių ryšys nutrūksta: aš įbedu akis į stalą, o jis žiūri kažkur man virš peties.

– Aš... ilgai tavęs netrukdysiu, – pakartoju. – Tikriausiai visai nenori būti čia.

Jis vėl pažvelgia į mane, įbeda į mane savo šiltas rusvas akis.

– Tiesą sakant, noriu būti ten, anapus lango, – žemu, lygiu balsu atsako jis. – Su tavimi. Noriu padėti galvą tau ant kelių, noriu, kad kalbėtum man kelias valandas, pasakotum apie viską ir apie nieką, nes taip patikintum mane, kad viskas gerai. Noriu tave apkabinti, suspausti glėbyje, paglostyti veidą ir taip pat pasakyti, kad viskas bus gerai.

Jau beveik pamiršau, ką reiškia būti kieno nors glėbyje. Kad kito žmogaus kūno pojūtis gali taip užvaldyti, jog nė nežinai, kur ta riba, skirianti tavo kūną nuo jo. Jau pamiršau, kad būnant drauge su kuo nors staiga paaiškėja, jog tampi dvigubai stipresnė.

Tomis naktimis, kai su Keitu miegame savo lovose, nė nepaliečiame vienas kito. Norime, bet, rodos, pamiršome, kaip tai daryti; niekaip negalime prisiminti, kaip ištiesti rankas į kitą žmogų ir tapti jo dalimi. Jei mūsų kūnai atsitiktinai susiglaudžia, mudu taip ir gulime vos liesdamiesi, tikėdamiesi, kad gebėjimas būti kartu staiga mums sugrįš, kol prisimename, ką praradę, tai per daug skaudu, ir mudu traukiamės į lovos pakraščius. Malas paskutinis laikė mane glėbyje. Toje lovoje, tame viešbučio kambaryje, Leo mirties išvakarėse.

– Ši nelaimė didžiausia iš visų mūsų patirtų nelaimių, ir mudu ją išgyvename ne kartu, – sako Malas. – O aš kaip tik to norėčiau. Per tuos tris mėnesius nieko kito netroškau. Taigi klysti manydama, kad nenoriu būti čia, nes kaip tik čia esu arčiausiai tos vietos, kurioje norėčiau būti.

Įkvepiu per nosį, iškvepiu per burną, numaldau paniką, kurią sukelia jo žodžiai. Nieko neprisileidžiu taip arti, kad galėtų man tai pasakyti. Žinau, kad visi, – ir mama, ir tėtis, ir Kordė, ir teta Mer, ir Eimė, ir Keitas, ir Malas mano, kad praradę savo berniuką jie kartu prarado ir mane. Bet nieko negaliu padaryti. Negaliu permaldyti nei savo, nei jų sielvarto. Man reikia tai daryti vienai.

– Gera tave matyti, – sakau Malui.

– Tikrai? – atsidūsta jis, įtampa veide nuslūgsta, ją pakeičia nuostabi šypsena: aplink akis sumetanti raukšleles, paplatinanti skruostikaulių liniją, apšviečianti jį iš visų įmanomų perspektyvų. Turiu nusukti akis ir nuryti gerklėje stringantį gumulą. Kol kas dar neradau Leo savo sapnuose, bet jis čia, sėdi priešais mane, šypsosi.

– Taip, – vis dar nusukusi akis patvirtinu. – Gera tave matyti.

Įsiviešpatauja tyla, mums leidus ji truktų visą amžinybę, tad turiu vėl prabilti.

– Norėjau su tavimi pasimatyti dėl vieno dalyko, – vėl žiūrėdama į jį ištariu. – Tiesą sakant, dėl dviejų.

Jis kantriai laukia, kol paaiškinsiu.

– Aš laukiuosi.

Malas išsigandęs išpučia akis, bet neprataria nė žodžio.

– Tai, ką mudu darėme, pasirodo, vis dėlto buvo seksas, ir aš laukiuosi.

Jis tebetyli.

– Šiaip ar taip, dabar trumpam atsiprašysiu, nes mane pykina.

Kol grįžtu ir vėl klesteliu ant krėslo, Malas spėja man užsakyti imbierinės arbatos su citrina ir džiūvėsį. Prisimena, kad andai šis valgis ir gėrimas leido man kontroliuoti bet kada galintį užeiti pykinimą. Be to, liepė nunešti savo kavos puodelį. Kitaip nei aną kartą, nuo stipraus kavos aromato manęs nepykina, bet, kartą pradėjus lupti ožius ir būnant ankštoje patalpoje, skrandžio turinio kvapas dar labiau mane sudirgina.

Siurbteliu arbatos, krimsteliu džiūvėsio plutelės.

– Ačiū už tai, – padėkoju mostelėdama į maistą ir gėrimą.

– Kaip tik galvojau, – sako jis, – kad mano sperma, matyt, neprilygstama.

Šie žodžiai mane prajuokina, pirmą kartą per kelis mėnesius tikrai juokiuosi, net visas kūnas tirta.