Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

– Nesijuok, – prieštarauja Malas ir skubriai apsižvalgo. – Išklausyk manęs. Mano, Malvolijaus Veikeno, sperma yra neprilygstama. Matai, pirmą kartą stengiausi, antrą – ne taip labai, bet tai vis tiek nutiko. Ko gero, manyje išties gaminasi puiki sperma, tad galbūt verta pilstyti ją į buteliukus ir pardavinėti?

– Gerai sumanei, – nusijuokiu. – Bet silpnoji tavo plano dalis ta, kad apvaisinti gebi tik mane. Ir, patikėk, aš tos spermos nepirksiu. Juk tikrai galiu gauti jos veltui. Tu, nepataisomas spermos leistuve!

Dabar jo eilė juoktis, jis pakreipia galvą ir taip garsiai nusikvatoja, kad keli žmonės atsigręžę sužiūra į mudu. Staiga prisimenu, kodėl visus tuos metus aš Malą taip mylėjau. Ir tebemyliu. Dėl tokių akimirkų kaip ši.

– Ką darysime? – staiga surimtėjęs klausia jis. Dabar jo žvilgsnis įremtas į mano kūno dalį žemiau stalelio viršaus. – Ketini gimdyti?

Linkteliu. Praeitą savaitę pasidariau nėštumo testą ir nuo to laiko tvirtai žinau pasiryšianti tam dar kartą.

Jis irgi linkteli galva neslėpdamas esąs laimingas.

– Gerai, puiku. Tai man reikės pasakyti Stefai. Lengva nebus, ypač dabar, bet aš tai padarysiu.

– Stefani ir taip jau įskaudinta ir sužeista, ji labai bijo tave prarasti... Manai, kad derėtų jai papasakoti, ką mudu darėme, ir... – uždedu ranką sau ant pilvo, – apie tai? Į mudviejų santykius ji visada žiūrėjo paranojiškai. Kaip manai, kaip ją paveiks iškart po visų skaudžių įvykių pasitvirtinantys nuogąstavimai?

– Nori pasakyti, kad turėčiau jai meluoti?

– Ne, Malai, aš tik manau, kad prieš nuspręsdamas, ką ir kada sakyti, turėtum iki galo manęs išklausyti.

– Pasakyti Keitui tu neketini, tiesa?

Papurtau galvą.

– Ne. Tai įskaudintų jį labiau, nei galėčiau ištverti. Išvyksiu, jam nieko nesupratus.

– Išvyksi? – išpučia akis Malas.

– Sakiau norinti su tavimi pasimatyti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad laukiuosi. Antra, kad nusprendžiau pamatyti pasaulio. Pakeliauti. Po kelių savaičių išvykstu. Keitas to dar nežino. Jei pasakyčiau jam, pamanytų, kad keliausime drauge, ir prisiverstų vykti su manimi. Bet nenoromis. O aš nenoriu, kad įsikibęs laikytųsi mūsų žlugusios santuokos.

– Tavo santuoka žlugo?

– Myliu jį ir visada mylėsiu. Bet Keitas, kaip ir mano namai, kaip ir Hovas, kaip ir Anglija, manau, primena man, ką praradau. Jie – neatskiriama mano praradimo dalis. Eidama į tuos namus ar į kambarį viliuosi pamatyti kokį nors naują ženklą, kad jis ten buvo. Bet žaislai, kuriuos jis paliko gulėti ant grindų, tebėra kur buvę. Jo mėlynas žaidimų kompiuterio valdymo pultas vis dar padėtas ant dėžės. Knyga, kurią jis skaitė prieš rodydamas man, kaip puikiai moka važiuoti dviračiu ant vieno rato, atversta tebeguli jo kambaryje ant grindų. Viskas kaip visuomet. Ir aš nieko negaliu pakeisti, nes taip darydama bijau prarasti dar vieną jo dalelę. Eiti į tuos namus man kančia. Kančia būti su Keitu. Net atėjusi į paplūdimį palūžtu. Daugiau negaliu. Turiu iš čia išvažiuoti. Turiu kaupti naują patirtį tokioje vietoje, kokioje nėra senosios.

– Betgi tu laukiesi.

Gūžteliu pečiais.

– Na ir kas? Lauksiuosi gyvendama kur nors kitur. Todėl turi gerai pamąstyti, kada visa tai pranešti Stefani. Mat nenoriu, kad pasakytum būsiąs šiam vaikui tikras tėtis.

– Galėčiau vykti drauge.

– Net manydama, kad galėtum palikti Stefani, negi norėčiau, kad su ja taip pasielgtum? Koks žmogus būčiau to norėdama? Jei skirtumėtės, tai tik dėl pašlijusių tarpusavio santykių, o ne dėl manęs ar kūdikio.

Malas verte veria mane žvilgsniu, o aš jaučiu jo sielvartą. Nenoriu atimti iš jo ir šio vaiko, bet čia pasilikti taip pat negaliu. Turiu žiūrėti savęs.

– Nenoriu, kad išvažiuotum, – atvirai prisipažįsta jis. – Prašau neišvykti iš šalies. Prašau nepalikti manęs.

– Gaila, bet... turiu išvykti. Dėl savo psichikos sveikatos. Kad galėčiau po truputį įveikti sielvartą. Kad Keitas galėtų susirasti kitą moterį. Ir dar dėl milijono priežasčių. Nesakau, kad negrįšiu, bet dabar turiu išvykti. Juk tu supranti?

Jis linkteli.

– Nenoriu, kad taip būtų, bet suprantu.

– Noriu, kad būtum jos tėtis. Šį kartą gims ji. Noriu, kad jai rašytum, siųstum nuotraukas, skambintum, noriu, kad ji pažinotų tave nuo pirmosios gyvenimo dienos. Mums pavyks. Kaip nors pavyks.

– Taip, – pritaria jis, – mums pavyks.

Atsistoju, apsivelku paltą, pasiimu rankinę.

– Iki pasimatymo, Malai.

– Argi nenorėjai pasakyti, kad pasimatymo kaip tik ir nebus?

– Nemėgstu atsisveikinti, todėl sakau „iki pasimatymo“, – tada būna truputį lengviau.

– Ką gi, iki pasimatymo.

Linkteliu galva.

– Iki.

Sustojusi vėsiame gaiviame ore priešais kavinę ir žvelgdama, kaip žuvėdros sminga į jūros bangas, prisimenu kai ką pamiršusi ir grįžtu vidun.

Apsiveju rankomis jam kaklą, stipriai apkabinu ir pakšteliu į skruostą.

– Ačiū, Malai. Pamiršau tau padėkoti. Ačiū už Leo ir už aną vakarą. Ačiū.

– Juk žinai, kad tave myliu, tiesa? – paklausia jis.

– Ir aš tave myliu. Gal kitame gyvenime viską padarysime taip, kaip reikia, ir būsime kartu.

– Aš tomis nesąmonėmis netikiu, – atsako jis.

– Žinau, bet aš tikiu. Ir to tikėjimo užteks mums abiem.

– Ginčytis nėra prasmės, ką?

– Visiškai jokios.

Daug negalvodami ir nesvyruodami mudu pasibučiuojame. Bučiuojamės pirmą kartą, nes vienas kitą mylime. Nes, deja, visuomet vienas kitą mylėjome.

Man išėjus, durys užsidaro, suskamba prie jų pritaisytas varpelis. Susisagstau paltą, persimetu per petį rankinę.

Tai antras sunkiausias iš visų mano patirtų išsiskyrimų. Kai myli žmogų taip stipriai, kaip aš myliu Malą, visada sunku skirtis, net abiem žinant, kad tai vienintelis kelias viską pradėti iš naujo.

63

– Labas, – man įeinant į virtuvę sako jis. – Ar viskas gerai?

Sustoju kaip įbesta – apstulbusi, budri. Ar jis kalba su manimi? Su manimi ? Tris mėnesius jis manęs neklausė, ar viskas gerai. Rodos, visą gyvenimą neuždavė nė vieno neretorinio klausimo. Paprastai jis kalba tarsi nesikreipdamas į mane, lyg ką perduodamas per mane kitam. Tik ne su manimi. Dažniausiai verkia ir jam sunku tarti žodžius.

– Taip, gerai, – atsakau galynėdamasi su pagunda žvilgtelėti sau per petį ir dar kartą patikrinti, ar jis nesišneka su kitu žmogumi, įėjusiu man iš paskos. Jis netgi žiūri į mane, o ne kiaurai manęs. – O kaip tu laikaisi?

Jis atsainiai gūžteli pečiais.

– Pati žinai, – ištaria.

„Nežinau. Tu su manimi nesišneki, todėl nežinau. Galiu mėginti įsivaizduoti, bet nežinau. Galiu mėginti įsijausti į tavo padėtį, bet negaliu kaip reikiant jos suvokti.“

– Kur buvai? – teiraujasi jis.

Gražiame mylinčiame jo veide matyti susidomėjimas. Suprantu, kad jis neverkia, net viduje. Jis čia, šiame kambaryje laukia mano atsakymo.

– Aš... – ketinu pameluoti. Jam, per tokį trumpą laiką padariusiam tokią didelę pažangą, dabar tikrai nereikia išgirsti to vardo, nereikia, kad priminčiau, kodėl jis verkė ir kodėl daugiau nenori būti su manimi. – Nuvežiau gėlių ant Leo kapo. – Užteks meluoti. Melas išseko. Negaliu visko nesugriaudama sunaikinti seno melo, tad bent jau vengsiu naujo. Daugiau nemeluosiu. Esu tiek skolinga jam, jai, Leo ir sau. – Geltonų rožių. Man visada atrodo, kad geltona buvo mėgstamiausia jo spalva. Nežinau, ar tai tiesa, bet kas kelintą dieną nunešu geltonų gėlių.