Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Keito atsisveikinimas trumpiausias.

Jis turi pasakyti Leo daugybę dalykų, o laiko tiek mažai, kad neverta nė pradėti. Taigi pasakęs „sudie“ išeina.

Prieš mane į palatą įeina gydytojas jaunuolio veidu ir brandžia siela, kartu su slauge Melisa, kad patikrintų Leo būklę. Kad įsitikintų, ar viskas klostosi taip, kaip jie manė.

Praeidamas pro mane gydytojas stabteli ir pasako likus dar kelias valandas, bet aš tikrai žinau, kad jis klysta. Pažįstu Leo. Taip ilgai jis nedels.

Įžengusi į palatą uždarau duris ir atskiriu mudu nuo viso pasaulio; nesusilaikau nenusišypsojusi. Juk čia Leo. Kaip galiu nesišypsoti jį matydama?

– Labas, Leo, mielasis. Čia aš.

57

Paimu jo dešinę ranką, pakilnoju, pasveriu savo delne.

Ji putli, vaikiška, keturi tobuli čiumpamieji pirštai ir nykštys. Aš juos sukūriau savo kūne, aš juos sukūriau. Pabučiuoju kiekvieną jų, ilgėliau priglusdama lūpomis prie kiekvieno tobulo piršto galiuko. Apverčiu jo ranką delnu į viršų, į jo vidurį įspaudžiu ypatingą stebuklingąjį žvaigždžių norą, – Leo taip vadina. Būdavo, sugniaužia plaštaką, užsimerkia ir sugalvoja norą. Niekada man nepasakodavo, koks tas noras, ar jis išsipildo, bet visuomet jų prigalvodavo, vadinasi, tai būdavo kaip nors atliepiama. O gal visada tikėjosi, kad kitą kartą noras išsipildys?

Paimu jo kairę ranką, visiškai tokią kaip dešinioji, paeiliui išbučiuoju ir jos pirštus, tada pakšteliu į delną.

Tai paskutinis kartas, kai galiu tai padaryt. Paskutinis.

Mes tiek daug kartų sakome „paskutinis“ nė nesusimąstydami, koks svarbus šis žodis. Lemiamas. Įpareigojantis.

„Kažin, ar greitai pamiršiu?“ – klausiu savęs. Galima sakyti, neturiu apie jį nei vaizdajuosčių, nei kitokios filmuotos medžiagos. Kai Leo gimė, darydavau daug jo nuotraukų, bet ilgainiui jų vis mažėjo, – mat fotografuodavomės tik dviese, o man labiau patiko leisti laiką anapus fotoaparato objektyvo, veikti ką nors kartu su juo. Dar girdžiu galvoje skambant jo balsą, žodžiai dar aiškūs, bet kai kurių intonacija jau nebetiksli. Kiek praeis laiko, kol jo balsas apskritai išnyks? Kaip aš jį prisiminsiu neturėdama nieko, kas būtų įrėžta į akmenį ir man primintų? Žinoma, Leo nufilmuotas mano vestuvių vaizdajuostėje, bet tai buvo daugiau nei prieš dvejus metus ir per tą laiką jo balsas pasikeitė, jo balso stygos augo kartu su juo, vis gausėjo tuo balsu tariamų žodžių.

Kiek praeis laiko, kai nebeprisiminsiu kiekvienos jo veido išraiškos? Kai kurios jų įamžintos vaizdajuostėse, sustingusios nuotraukose, bet tai ne tas pat, kaip žiūrėti jam į veidą. Dabar galiu užsimerkti ir prisiminti, kaip jis suraukdavo nosį išvydęs šparaginius kopūstus („Juk žinai, kad jie nuodingi, mama“), bet ryte rydavo špinatus, tarsi jie būtų tikras nektaras. Man taip lengva prisiminti, kaip jis užversdavo akis į dangų ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip išsprogindavo akis ir iškišdavo liežuvio galiuką žaisdamas kompiuterinius žaidimus ir kovodamas dėl aukštesnio žaidimo lygio. Galiu mintyse matyti, kaip jis susiraukdavo patyręs neteisybę, pavyzdžiui, kai neleidome turėti delfino. O tarp plačių jo šypsenų galėčiau pasiklysti. Bet ar ilgai jos išliks? Atrodo, kad jos rėžte įsirėžusios į mano protą ir širdį, bet ar tikrai? Ar laikas jų neištrins, kaip ištrina ir išblukina visus prisiminimus?

Jis vilki žalią žvaigždžių lygos kovotojo kostiumą. Tai mėgstamiausias jo drabužis. Jei galėtų pasirinkti vienintelį kasdien vilkimą drabužį, rinktųsi šį. Kad turėtų teisę išeiti kovoti su blogiu. Kaukės jam neuždėjau.

Pasilenkusi pakšteliu jam į abu akių vokus. Abu jie nuleisti, ilgos blakstienos švelniai liečia paakius. Lūpomis paliečiu kaktą, kelias akimirkas laikau jas priglaudusi.

Pirštais perbraukiu vieną skruostą, kaip visada stebėdamasi, kokia švelni oda. Tada mano pirštai nuslysta kitu skruostu. Mano kūdikis. Mano gražuolis kūdikis.

Atsisėdusi ant kėdės vėl imu jo dešinę ranką ir suspaudžiu delne. Jis laikydavo mano ranką beveik kasdien – kai eidavome per gatvę, kai vaikštinėdavome promenada, kai žingsniuodavome per parką ar neskubėdami traukdavome šaligatviu. O kartais tai nutikdavo mums žiūrint televizorių: ko nors išsigandęs įsikibdavo man į ranką, mat, jo paties žodžiais tariant, nenorėdavo, kad bijočiau viena. Priglaudžiu jo ranką sau prie skruosto.

– Žinai, Leo, aš kai ką supratau. Tu visada dėl manęs nerimauji, tiesa? Taigi suvokiau, kad, ko gero, ir dabar esi čia todėl, kad tau dėl manęs neramu. Bet aš neprapulsiu. Noriu, kad tai žinotum. Ir visada prisimintum. Juk tiek daug žmonių manimi rūpinsis. Senelė, senelis, teta Kordė, auklė Mer, tėtis, Eimė, Trudė ir net tas kitas tavo tėtis. Žinoma, aš tavęs pasiilgsiu, bet jei tau skauda, noriu, kad liautumeis kovojęs. Aš tave taip myliu ir tikrai nenoriu, kad kankintumeisi.

Tebelaikydama Leo ranką padedu galvą jam ant krūtinės ir vis dar jaučiu jo šilumą, mano skruostą liečiančią jo ranką.

– Aš tave myliu, ir dabar jau gali eiti. Dar pamatysiu tave, todėl nesakau sudie. Gerai? Mudu dar pasimatysime. Todėl pasakysiu tau labanakt. Miegok giliai, Leo, meile mano. Labanakt, mano gražusis berniuk. Labanakt, gražuoli.

Įrenginio ritmas pakinta. Pypsėjimas retėja, tylos tarpai darosi ilgesni.

Užsimerkiu. Taip norėčiau užmigti ir būti su juo, girdėti jį paskutinį kartą kalbantis su manimi. Norėčiau, kad mane apkabintų, užverstų akis į lubas ir paklaustų, ar tik neketinu pravirkti.

Neatmerkdama akių leidžiuosi nešama minčių.

– Aš tave myliu, – sakau jam.

Aparatas pypsi vis lėčiau. Lėčiau. Lėčiau. Lėčiau. O tada... Pyyyppp. Garsas vienodas. Lėtas, nenutrūkstamas.

Viskas.

Man besėdint jo ranka atvėsta. Mano veidas irgi. Viskas atvėsta.

– Labanakt, mano gražusis berniuk, – sušnabždu jam. – Labanakt, gražuoli.

58

Man paskambina Meredit.

Mielu balsu taria švelnius žodžius.

Klausia, ar gerai jaučiuosi, ar nenoriu, kad atvažiuotų ir pabūtų su manimi?

Paaiškina, kad gydytojas suleido Malui raminamųjų, ir šis užmigo ligoninės palatoje.

Ji nežino, kada jie grįš.

Apie laidotuves nekalba.

Ji palinki man labos nakties, apdovanodama savo meile.

Padeda ragelį.

Ir tada suvokiu, kaip tyliai gali ateiti pasaulio pabaiga.

59

Sėdžiu paplūdimyje.

Apsupta daugybės nakties danguje pabirusių žvaigždžių geriu į save jūros šniokštimą.

Žiūriu, kaip teka saulė.

Klausausi, kaip atgyja pasaulis: kaip žuvėdros sminga į bangas medžiodamos pusryčius, kaip valingi bėgikai laikosi savo įprastinio dienos režimo, kaip savo pareigą atlieka dar kaip reikiant nepabudę šunų vedžiotojai, kaip naktinio pokylio dalyviai sunkiai vilkdami kojas traukia namo.

Namo.

O aš daugiau neturiu namų. Tik ne dabar, kai jos ten nėra.

Šešta dalis

60

Slysdami, čiuoždami ir leisdamiesi stačiu akmenukais nusėtu pakrantės šlaitu mudu laikomės vienas kito.

Mums prieš akis plyti jūra. Šniokščianti ir putota, kai siūbteli link mūsų, kunkuliuojanti, kai traukiasi tolyn. Nusispyrę batus ir nusimovę kojines mudu stovime vienas šalia kito šąlančiomis pėdomis ir laukiame, kol jūra pamėgins jas praryti, norėdami pažiūrėti, kuris ilgiau ištvers nepabėgęs.

Banga pasitraukia; ir jis, ir aš stovime tvirti, drebantys iš šalčio, mudviejų kojos šalia, kikename laukdami, kas bus, laukdami link mūsų plūstančios bangos. O tada ji atsirita. Siūbtelėjus vandeniui mūsų kūnais pereina susijaudinimo virpulys, aš imu klykti, pasileidžiu bėgti į krantą ir pasiduodu pirmoji. Tampu viščiuku. Jis nesitraukia nė per žingsnį, vėl leidžiasi užplūstamas jūros, kol pėdas visiškai apsemia pilkšvas putotas vanduo – toks šaltas, kad jis susiraukia, susižavėjęs šūkčioja ir nejuda iš vietos.