Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

Kordė kankina savo Džeką. Siuntinėja jį ieškoti daiktų, kurių jai visai nereikia, pavyzdžiui, dryžuotų ledinukų, kad ant jų iš visų pusių nebūtų įsispaudę rašmenys. Vos jam žiojantis prieštarauti, Kordė kilsteli antakį žvilgtelėdama į Malą, savo didįjį brolį, – ir po kelių minučių Džekas paprastai jau eina, kartais pasiimdamas kurį nors vaiką. Šiandien grįžęs po pietų visiems parnešė picos.

Daugeliu atžvilgių šiandien puiki diena. Taip, mes visi susigrūdome į nedidelę palatą, taip, slaugės ir gydytojai tam nepritaria, taip, Leo, visų mūsų dėmesio centras, giliai miega, bet ši diena tokia puiki, kad kažin ar kada nors turėsime puikesnę.

Tikiuosi, prisimindami šią dieną mano artimieji tars, kad ji buvo laiminga. Be to, noriu, kad Leo girdėtų, jog aplink susirinkę jo artimieji išlieka savimi ir elgiasi kaip visada.

Ta daina tebeskamba man galvoje ir jiems pradedant skirstytis, besiruošiant vakaroti, kad rytoj galėtų vėl čia grįžti ir daryti tą patį.

Ji tebeskamba ir dabar, kai liekame vieni ir aš atsigręžiu į Keitą.

– Ar sutiktum kelias valandas pabūti vienas?

Jis pasideda atverstą knygą ant kelių.

– Gera buvo diena, – sako. Ir šypteli man kaip tąsyk, kai užėjusi į barą Oksforde paklausiau jo, ar neatsirastų darbo. „Nuo pat tos akimirkos, kai mane užkalbinai, maniau, kad būsi mano pražūtis, – prisiminė jis rėždamas kalbą per mūsų vestuves. – Ir sumečiau, kad geresnių būdų pražūti ir nerasi.“

– Taip, gera, – pritariu ir taip pat jam nusišypsau. „Tokia puiki diena.“

– Tavo tiesa, mes visi jos nusipelnėme. Kaip tik to mums ir reikėjo.

– Nejaugi pripažįsti, kad buvau teisi? Duok man mobilųjį, turiu paskambinti į pragarą ir pasakyti, kad lauktų užeinant šalčių.

– Nesijaudink, ledas nesukaustys pragaro tol, kol ir tu nepasakysi, kad aš dėl ko nors teisus. Miegosi?

– Ką sakai?

– Ar ketini miegoti?

– Ne. Turiu iš namų atnešti Leo kelis daiktus. Pasivaikščioti. Pravėdinti galvą. Paskui grįšiu, tada tu galėsi važiuoti namo ir miegoti iki rytojaus ryto. Naktį pabudėsiu aš.

– Gerai, kaip nori.

Apsivelku džinsinį švarką, persimetu per petį krepšį, o tada prieinu prie jo, tokio aukšto, tiesut tiesutėliai sėdinčio ant kėdės. Klesteliu jam ant kelių, rankomis apsiveju kaklą.

Jis žiūri į mane įbedęs akis, šiek tiek sutrikęs. Neskubu, gėriuosi jo veidu: didelėmis, rudomis iki juodumo akimis, plačia, kiek suplota nosimi, putliomis lūpomis, glotnia rusva oda ir nuostabiais, tobulais veido ir plikai nuskustos galvos kontūrais.

Plačios spragos tarp trumpų itin stipraus susierzinimo akimirkų yra užpildytos begalinės meilės jam. Kaip tik todėl ir galiu ant Keito šitaip širsti – nes žinau, kad galų gale vis tiek jį mylėsiu amžinai.

Užsimerkiu ir palaukiu, kol jo lūpos švelniai priglus prie manųjų. Kai jis mane bučiuoja, viskas atrodo taip paprasta, tartum krisčiau laike. Jį bučiuodama visada taip jausdavausi. Viskas rodosi lengva, paprasta, sąžininga. Jo liežuvis susiranda mano liežuvį ir aš žinau, jog kaip tik tą akimirką jis užmerkia akis ir visiškai atsiduoda bučiniui.

Mudu bučiuodavomės valandų valandas. Tik bučiuodavomės. Gulėdavome ant sofos mano bute Londone ir negalėdavome atsibučiuoti.

Dabar man irgi patiktų kelias valandas praleisti vien jį bučiuojant, bet mes negalime. Tada tai buvo nuostabus būdas leisti laiką, o dabar abu žinome: kuo ilgiau bučiuosimės, tuo labiau liovęsi bučiuotis jausimės vienas kitam svetimi.

55

Atidaręs savo viešbučio kambario duris jis jau žino. Malas žino, ko pas jį atėjau. Žino, ką tai reiškia.

Bet jis tai žinojo visą dieną. Kartą buvo pagavęs mano žvilgsnį, kelis akimirksnius jį atlaikė, o paskui visą dieną stengėsi nežiūrėti į akis. Vienintelis iš visų suprato.

Turiu užmiršti. Anksčiau jis pasiūlė man būdą, dabar turiu juo pasinaudoti.

Jis leidžia man įeiti žingtelėdamas į šalį, čia pat įsitveria į duris ir trumpai užsimerkia.

Kambarys didelis, didesnis, nei tikėjausi. Dvigulė lova tvarkingai paklota, o jis tikriausiai sėdėjo fotelyje ir išjungęs garsą žiūrėjo televizorių, nes ekrano apačioje tebeslenka subtitrai. Ant rašomojo stalo padėtas jo mobilusis ir išmanusis BlackBerry – abiejų ekranėliuose žybčioja lempelės, pranešančios apie neperskaitytas žinutes. Durims užsitrenkus liaujuosi apžiūrinėti kambarį ir atsigręžiu į jį. Mano rankos sunertos ant krūtinės, ant peties kabo krepšys, plaukus tikriausiai sutaršė pajūrio vėjas. Man jau nereikia būti stipriai Leo, Keito, savo artimųjų, gydytojų ir slaugių akivaizdoje, tad atrodau kaip griuvena susitaršiusiais plaukais ir tokia jaučiuosi.

Prieš atidarydamas duris jis net neapsivilko megztinio, nes, manau, laukė manęs. Nujautė, kad ateisiu, ir kartu tikėjosi, kad nepasirodysiu. Bet štai aš čia, o jis stovi prieš mane apsimovęs pilkas treningo kelnes, nuoga krūtine.

Jo akyse ir veide matyti baimė, kančia ir supratimas, bet jie greitai išnyksta, vienu mostu nubraukiami, kad jis galėtų padaryti tai. Jam įkvepiant krūtinė pakyla ir išsipučia, žengdamas pirmyn ir įveikdamas nedidelį mus skiriantį atstumą jis kaupia drąsą. Nors nuslėpti jausmus jam pavyksta, rankos vis tiek virpa, jam jas tiesiant ir norint atsagstyti raudonomis ir baltomis gėlytėmis išmargintos mano palaidinukės – ją išrinko Leo, mudviem paskutinį kartą perkantis drabužius,– sagas.

Atsagstęs mažas perlamutrines sagutes jis, suėmęs abiem rankomis, nuvelka mano palaidinę ir džinsinį švarką ir numeta ant grindų. Rankoms tebevirpant, nulukštena baltus apatinius marškinėlius su blizgiu rožinės besišypsančios kaukolės ir sukryžiuotų kaulų motyvu – juos irgi išrinko Leo – ir taip pat numeta šalin. Paskui prisitraukia mane, leidžia pajusti savo kūno tvirtumą. Man girdint jo širdies plakimą, geriant į save jo kūno karštį, jis atsega ir nusmaukia man liemenėlę.

Bet žinia vis dar čia.

Aš vis dar prisimenu. Ji kamuoja mane kiekviename žingsnyje nuo ligoninės iki čia. Ir net tai darydama nepamirštu, kad žinia čia.

Leo ...

Malo pirštai paliečia viršutinę mano džinsų sagą. Sutelkiu dėmesį į jį, atsagstantį mane, į jo rankas. Į savo nuspiriamus sportbačius, į jį, smaukiantį man džinsus, numaunantį juos kartu su kažkaip prikibusia kojine. Kol jis atsistoja, susikaupiu ir nusimaunu kitą kojinę.

... m ...

Malo pirštai užkabina paprastų baltų apatinių kelnaičių gumą ir jas nusmaukia.

... m ...

Tada Malas stabteli. Švelniai nužvelgia mane iš viršaus žemyn, lyg nebyliai klausdamas, ar aš tikra. Ar tikrai viskas taip susiklostė. Ar tikrai nėra jokios vilties.

... mi ...

Visa drebu. Tas žodis nuvilnys mano kūnu ir įsitvirtins sąmonėje. Taps tikrove. Patvirtins, ką sakė gydytojas. Nenoriu, kad jis virstų tiesa. Noriu užmiršti.

Atspėdamas mano mintis, suprasdamas mano kūno ženklus, Malas stipriai įsisiurbia man į lūpas ir ištrina kitą mintį. Vienos rankos pirštus suleidžia man į plaukus, kitą įremia man į strėnas, prisitraukia mane prie savęs ir bučiuoja.

Panyru į tą bučinį su visa sielvarto, siaubo ir širdį deginančios kančios sukelta aistra. Mūsų oda lydosi besiliesdama, bučiuodamiesi mes beveik tampame vieniu. Juntu, kaip jis įsiremia man į pilvą, priplūdęs kraujo ir pasiruošęs, ir nuleidusi ranką jį paliečiu. Malas nubraukia mano ranką ir bučiuoja dar stipriau vis stumdamas atatupstą prie lovos.

... mi ...