Хелен Филдинг: Bridžitos Džouns dienoraštis

Antrą valandą atvyko tėtis, nešinas dailiai sulankstytu „Sunday Telegraph“. Vos atsisėdo ant sofos, kaip jo veidas sugniužo, skruostais pasruvo ašaros.

— Ji taip pasikeitė nuo tada, kai nuvažiavo į Albufeirą su Una Alkonberi ir Odre Kols, — kūkčiojo jis, mėgindamas delnais šluostytis ašaras. — Kai tik grįžo, iškart ėmė sakyti, kad turėčiau jai mokėti už namų ruošą, kad pražudė visą gyvenimą mums vergaudama. — (Mums? Taip ir žinojau. Tai mano kaltė. Jei būčiau geresnė, mama nebūtų liovusis mylėti tėtį.) — Ji nori, kad aš kuriam laikui išsikelčiau, ir dar sako... sako... — jo kūną tampė bežadė rauda.

— Ką dar sako, tėti?

— Sako, kad aš įsitikinęs, jog klitoris — tai objektas iš Naidželo Kolso drugelių kolekcijos.

VASARIO 13, PIRMADIENIS

57,5kg, alkoholio vienetai 5, cigarečių 0 (dvasiškai turtėdama atsikratau potraukio rūkyti — revoliucija), kalorijos 2845.

Gėda, bet turiu pripažinti, kad sielvartą dėl tėvus ištikusių nelaimių lydi tam tikras pasitenkinimas nauju guodėjos ir, drįstu pripažinti, išmintingos patarėjos vaidmeniu. Jau taip seniai esu dariusi ką nors kito žmogaus labui, kad šis pojūtis atrodo visiškai naujas ir labai svaigus. Štai ko man trūko gyvenime. Įsivaizduoju, jog galėčiau tapti samariete ar sekmadieninės mokyklos mokytoja, virčiau elgetoms sriubą (mano draugas Tomas siūlo verčiau gaminti dailutes mažytes itališkas bandeles su pesto užtepu), o gal net pakeisčiau profesiją ir tapčiau gydytoja. Nors gal dar geriau būtų už gydytojo ištekėti, patenkinant sykiu ir seksualinius, ir dvasinius poreikius. Ėmiau galvoti, ar nepasiuntus skelbimo į žurnalo „Lancet“ pažinčių skyrelį. Galėčiau atsiliepinėti telefonu, kai jam skambins, siųsti velniop ligonius, kurie naktimis reikalauja gydytojo vizitų, kepti jam ožkos sūrio suflė ir galų gale sulaukusi šešiasdešimties metų pradėti jo nekęsti, kaip mano mama.

O Dieve. Rytoj Valentino diena. Kodėl? Kodėl, kodėl visas pasaulis tik ir stengiasi, kad žmonės, kuriems nesiseka meilė, jaustųsi paskutiniais idiotais; juk visi žino, kad iš meilės nieko gero neišeina. Jūs tik pažiūrėkit į karališkąją šeimą. Arba į mano mamą ir tėtį.

Aišku, kad Valentino diena yra absoliučiai ciniškas, verslininkų išgalvotas triukas. Esu jai totaliai abejinga.

VASARIO 14, ANTRADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 2 (romantiškos Valentino dienos vaišės — pastačiau sau du butelius alaus, cha), cigarečių 12, kalorijos 1545.

8valanda ryto.Ūūūū, kaip žavu. Valentino diena. Įdomu, ar paštą jau atnešė? Gal bus koks atvirukas nuo Danielio? Ar nuo slapto gerbėjo? O gal gėlių ar širdies formos šokoladukų? Tiesą sakant, truputį jaudinuosi.

Aptikusi priebutyje puokštę rožių, išgyvenau trumpą, tačiau ekstazei prilygstantį džiaugsmą. Danielis! Nulėkiau žemyn ir švytėdama pačiupau gėles, tik staiga atsidarė pirmo aukšto durys ir išlindo Vanesa.

— Ūūū, kokios gražios, — pavydžiai nutęsė. — Nuo ko?

— Nežinau, — šelmiškai atrėžiau ir žvilgtelėjau į kortelę. — Ak... — prigesau. — Čia tau.

— Neimk į galvą. Žiūrėk, užtat šitas tau, — padrąsino Vanesa. Ir padavė man Access kortelės balansą.

Nutariau pakeliui į darbą pasilepinti kapucino kava ir šokoladiniais raguoliais: pakelti nuotaiką. Figūra man nerūpi. Būtų kvaila, nes esu niekam nereikalinga ir niekas manęs nemyli.

Važiuojant metro buvo aiškiai matyti, kurie žmonės gavo Valentino dienos sveikinimus, kurie ne. Gavusieji drąsiai ir ciniškai šypsodamiesi dairėsi aplinkui, o kiti droviai delbė akis.

Įėjusi į kabinetą pamačiau ant Perpetujos stalo avies didumo gėlių puokštę.

— Na, Bridžita, — užbliovė ji taip, kad visi girdėtų, — o tu kiek gavai?

Susmukau savo“ kėdėje, puse lūpų mukdama: „Užsikimmmšk“ it įskaudinta paauglė.

— Na baik! Kiek?

Jau pamaniau, kad tuoj nusuks man ausį ar iškrės ką panašaus.

— Tai kvailas ir beprasmis išsidirbinėjimas. Sugalvotas verslininkų pasipelnymui.

— Aš taip ir žinojau, kad nieko negavai, — uždainavo Perpetuja. Tik tada pamačiau, kad kitame kambario kampe stovi Danielis ir kvatojasi.

VASARIO 15, TREČIADIENIS

Netikėta staigmena. Jau buvau beišeinanti į darbą, kai ant prieškambario stalo pamačiau rausvą voką — neabejotiną suvėluotą Valentino sveikinimą — su užrašu: „Tamsiaplaukei gražuolei“. Akimirką pamaniau, kad tai man, ir susijaudinau, pasijutusi paslaptingu, tamsiu vyriškų geismų objektu. Paskui prisiminiau prakeiktąją Vanesą ir jos žvilgančius juodus plaukus. Hrrr.

9 valanda vakaro.Ką tik grįžau, bet vokas tebeguli kur gulėjęs.

10 valanda vakaro.Jis tebeguli.

11 valanda vakaro.Negaliu patikėti. Vokas tebėra. Gal Vanesa dar negrįžo?

VASARIO 16, KETVIRTADIENIS

56 kg (svorio netekau lakstydama laiptais), alkoholio vienetų 0 (puiku), cigaretės 5 (puiku), kalorijos 2452 (nelabai gerai),

18 kartų lipta laiptais žemyn patikrinti , ar tebėra į Valentino dienos sveikinimą panašus vokas (psichologiškai blogai, užtat l.g. fizinei formai).

Vokas tebėra! Na aišku, čia kaip su paskutiniu saldainiu ar paskutiniu torto gabalėliu. Abi esam tokios mandagios, kad neimam nė viena.

VASARIO 17, PENKTADIENIS

56 kg, alkoholio vienetas 1 (l.g.), cigaretės 2 (l.g.), kalorija 3241 (blogai, bet sudeginau lakstydama laiptais), vokas patikrintas 12 kartų (tai jau apsėdimas).

9valanda ryto.Vokas guli ant stalo.

9valanda vakaro.Vokas tebeguli.

9.30vakaro.Vokas tebeguli. Nebegaliu. Vanesa aiškiai namie, nes iš jos buto sklinda maisto kvapai, todėl pabeldžiau į duris.

— Man atrodo, kad čia tau, — pasakiau ištiesdama voką, kai ji atidarė duris.

— O aš maniau, kad tau, — atsakė.

— Gal atplėšiam? — pasiūliau.

— Okei. — Padaviau jai voką, o ji kikendama grąžino man. Aš vėl padaviau. Merginos yra tikras stebuklas.

— Nagi, — padrąsinau, ir ji atplėšė voką virtuviniu peiliu, kurį kaip tik laikė rankoje. Atvirukas atrodė meniškas, veikiausiai pirktas kokioje dailės galerijoje.

Ji išsiviepė.

— Man tai nieko nesako, — pareiškė ištiesdama atviruką.

Ten buvo parašyta: „Dar vienas objektas, sugalvotas verslininkų pasipelnymui, mano miela frigidiška karvute“.

Garsiai sucypiau.

10 valanda vakaro.Ką tik paskambinau Šeron ir viską papasakojau. Ji liepė neleisti, kad pigus atvirukas apsuktų galvą, ir laikytis atokiau nuo Danielio, kuris nėra padorus žmogus ir nieko gero iš to neišeis.

Paskambinau Tomui, nes norėjau sužinoti kito žmogaus nuomonę, svarbiausia — skambinti Danieliui savaitgalį ar ne. „Neeee!“ subliovė jis ir apipylė mane kontroliniais klausimais: pavyzdžiui, kaip elgėsi Danielis pastarąsias kelias dienas, kai pasiuntęs man atviruką nesulaukė jokios reakcijos. Atsakiau, jog atrodė meilesnis negu paprastai. Tomas liepė elgtis atsainiai ir palaukti pirmadienio.

VASARIO 18, ŠEŠTADIENIS

57 kg, alkoholio vienetai 4, cigaretės 6, kalorijos 2746, loterijoje atspėti skaičiai 2 (l.g.).

Pagaliau išsiaiškinau, kas darosi mamai ir tėčiui. Jau laukiau atostogų Portugalijoje parengtos atomazgos ir vaizdavausi, kaip atvertusi „Sunday People“ nuotraukoje pamatysiu savo motiną nubalintais plaukais ir berankove palaidine leopardo kailio raštais, sėdinčią ant sofos šalia kokio nors Gonzaleso išblukusiais džinsais ir aiškinančią, kad kai žmogų tikrai myli, keturiasdešimt šešerių metų amžiaus skirtumas nieko nereiškia.