L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Versta iš: L. J. Smith The Vampyre Diaries

THE AWAKENING

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

ISBN 978-9955-38-764-0

The Vampyre Diaries: The Awakening

Copyright © 1991 by Daniel Weiss Associates, Inc. and Lisa Smith

All rights reserved. Printed in the United States o. America. No part of thes book may be used or reproduced in any manner whatsoever withouth written permission except in the case of brief quotations embodied in critical articles ant reviews. For information address HarperCollins Children’a Books, a division of HarperCollins Publishers, 1350 Avenue of the Americas, New York, NY 10019.

www.harperteen.com

Published by arrangement with Rights People, London

Cover image © Warner Bros.

Television Entertainment, Inc.

All Rights Reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2010

© Leidykla „Alma littera“, 2010

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorės Marijona Treigienė, Indrė Petrėtytė

Džudei, mano brangiai bičiulei ir sesutei

Štai tie, kuriems ypač dėkoju:

Anne Smith, Peggy Bokulic, Anne Marie Smith

ir Laurai Penny – už žinias apie Virdžiniją,

Jack ir Sue Check – apie visas vietos realijas.

Orkestras užgrojo lėtą šokį. O jis tebežiūrėjo į ją, gėrė ją žvilgsniu. Tomis žaliomis akimis, pajuodusiomis nuo geismo. Staiga mergina pajuto, kad jis, ko gero, prisitrauks ją ir stipriai pabučiuos netardamas nė žodžio.

– Gal norėtum pašokti? – tyliai tarė ji. Žaidžiu su ugnimi, su kažkuo man nesuprantamu, ūmai pagalvojo. Ir tą pat akimirką suprato bijanti. Širdis ėmė daužytis. Sakytum, tos žalios akys skverbėsi į sielos gilumą, o nuojauta kuždėjo: „Saugokis!“ Instinktas, išlikęs nuo neatmenamų laikų, liepė jai bėgti, sprukti.

Tačiau ji nė nekrustelėjo.

1

Rugsėjo 4

Mielasis dienorašti,

šiandien turi įvykti kai kas baisaus.

Nežinau, kodėl taip parašiau. Tai kvaila. Nėra jokio pagrindo sielotis, turiu dėl ko jaustis laiminga, bet...

Bet štai pusę šešių ryto pabudau ir išsigandau. Tikinau save, kad mane trikdo Prancūzijos ir šio krašto laiko skirtumas. Tik argi dėl to turėčiau taip bijoti? Jaustis tokia vieniša?

Užvakar, su teta Džudita ir Margarita važiuojant namo iš oro uosto, mane apėmė keistas jausmas. Kai įsukom į mūsų gatvę, staiga pagalvojau: „Mama ir tėtis laukia mūsų namie. Guldau galvą, kad jie stovi balkone arba svetainėj ir žiūri pro langą. Juk jie turbūt labai manęs pasiilgo.“

Žinau. Tai skamba be galo kvailai.

Tačiau net kai išvydau namą ir tuščią balkoną, vis dar jaučiau tą patį. Užbėgau laiptukais, paklebenau duris ir pabeldžiau plaktuku. O kai teta Džudita atrakino duris, puoliau vidun ir sustojau prieškambary: bene išgirsiu nulipant laiptais mamą arba tėtį šūktelint iš savo kabineto.

Tuo tarpu teta Džudita su trenksmu pastatė lagaminą ant grindų, garsiai atsiduso ir tarė: „Štai mes ir namie.“ Margarita nusijuokė. O mane užplūdo klaikiausias jausmas, kokį tik kada nors buvau patyrusi. Niekuomet iki tol nesijaučiau tokia pražuvėlė.

Namie. Aš namie. Kodėl tai skambėjo kaip melas?

Esu gimusi čia, Fels Čerče. Nuo pat mažens gyvenau šiame name. Štai tas pats senas miegamasis, kurio grindyse įdegintos žymės, mat čia mudvi su Karolina dar būdamos penktokės bandėm paslapčiom rūkyti ir vos neuždusom. Pro langą matau didžiąją cidoniją, į kurią užpernai per mano gimimo dieną Metas su kitais vaikinais įsiropštė pažiūrėti, ką mes čia veikiam. Čia mano lova, mano krėslas, mano tualetinis staliukas.

Tačiau dabar kažkas man pasirodė keista, tarsi tai būtų svetima vieta. Tai aš ne savo vietoj. Ir štai kas blogiausia: jaučiu, jog kažkur yra ta mano vieta, o rasti jos negaliu.

Vakar buvau per daug pavargusi eiti į įvadinę pamoką. Mereditė paėmė man tvarkaraštį, bet net neturėjau jėgų kalbėtis su ja telefonu. Teta Džudita visiems skambinantiems sakė, kad aš dar neprisitaikiau prie kitos laiko juostos ir ilsiuosi, bet pati per pietus įdėmiai mane stebėjo.

Ir vis dėlto šiandien eisiu pasimatyti su draugais. Ketinam susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje prieš pamokas. Gal tai mane ir gąsdina? Ar aš jų bijau?

Elena Gilbert stabtelėjo. Pažiūrėjo į paskutinę parašytą eilutę ir papurtė galvą, tebelaikydama plunksną viršum bloknotėlio mėlynais aksomo viršeliais. Paskui staigiai pakėlė galvą ir sviedė plunksną sykiu su bloknotu į didelį švieslangį; daikčiukai atšoko nuo stiklo ir dusliai šleptelėjo ant palangės.

Visa tai absurdiška!

Nuo kada ji, Elena Gilbert, bijo susitikti su žmonėmis? Nuo kada ji apskritai ko nors bijo? Mergina atsistojo ir piktai subruko rankas į raudoną šilkinį kimono. Net nežvilgtelėjo į prašmatnų Viktorijos stiliaus veidrodį virš brangaus tualetinio staliuko: ji ir be to žinojo, ką ten pamatytų. Ogi save – Eleną Gilbert, grakščią blondinę, kietuolę, mados etaloną, vidurinės mokyklos abiturientę, merginą, kurios geidžia kiekvienas ir kokia norėtų būti kiekviena. Bet dabar jos veidas neįprastai piktai surauktas, o lūpos kietai suspaustos.

Karšta vonia ir puodelis kavos išvaikys nerimą, mąstė jinai. Rytmečio ritualas – nusiprausti, apsirengti – veikė raminamai, ir ji neskubėdama peržiūrinėjo naujuosius apdarus, parsivežtus iš Paryžiaus. Pagaliau išsirinko rausvą palaidinukę ir baltus drobinius šortus; bus panašu į grietininius ledus su aviečių sirupu, na ir kas! Keliantis apetitą derinys. Ji metė žvilgsnį į veidrodį ir šyptelėjo: visos baimės išdulkėjo, jau pamirštos.

– Elena! Kur tu? Pavėluosi į mokyklą – ataidėjo balsas iš apačios.

Elena dar sykį perbraukė šepečiu šilkinius plaukus ir perrišo juos tamsiai rausvu kaspinu. Paskui čiupo kuprinę ir nulipo žemyn.

Prie virtuvės stalo keturmetė Margarita valgė javainius, o teta Džudita kažką svilino ant viryklės. Teta buvo iš tų moterų, kurios visuomet atrodo mažumėlę sutrikusios; veidas liesas, romus, o šviesūs plaukučiai nerūpestingai sušukuoti atgal. Elena pakštelėjo jai į skruostą.

– Labą rytą visiems. Atsiprašau, nebeturiu laiko pusryčiauti.

– Betgi kaip tu, Elena, eisi nevalgiusi? Tau reikia baltymų...

– Prieš pamokas sukrimsiu spurgą, – atšovė Elena, pabučiavo Margaritą į viršugalvį ir pasisuko eiti.

– Paklausyk, Elena...

– O iš mokyklos tikriausiai užeisiu pas Bonę arba Mereditę, pietaukit be manęs. Iki!

– Elena...

O Elena jau nužingsniavo prie laukujų durų. Užtrenkė jas nebeklausydama tetos Džuditos priekaištų ir išėjo į gatvę.

Ir stabtelėjo.

Vėl ją užgriuvo blogosios rytmečio nuojautos. Nerimas, baimė. Ir įsitikinimas, kad artinasi kažkas siaubingo.

Klevų gatvė buvo ištuštėjusi. Aukšti Viktorijos stiliaus namai atrodė keisti ir tylūs, tarsi nė viename nebūtų nė gyvos dvasios, kaip apleistoj filmavimo aikštelėj. Įspūdis toks, kad juose nėra žmonių , bet pilna kažkokių smalsių padarų.

Kažkas ją stebi, ne kitaip. Dangus virš galvos balzganas, nepermatomas, lyg apverstas milžiniškas dubuo. Oras buvo troškus, ir Elena neabejojo esanti stebima.

Senoje cidonijoje, augančioje priešais namą, kažkas sujuodavo tarp šakų.

Tenai nejudėdamas tupėjo kranklys. Jis, ne kas kitas, ir stebėjo Eleną.

Elena bandė įtikinti save, kad tai juokinga, bet juste juto žinanti . Tai buvo didžiausias kranklys iš visų kada nors matytų, pasipūtęs ir žvilgantis; juodos plunksnos žėrėjo vaivorykštės spalvomis. Ji aiškiausiai regėjo kiekvieną smulkmeną – plėšrius juosvus nagus, aštrų snapą, blizgančią juodą akį.