L Smith - Vampyrės dienoraštis • Pabudimas

Tu taip ir nepasimokei, brolau.

Stefanas neatsigręžė ir nemėgino atsakyti. Sukandęs dantis žirgliojo toliau. Dar žingsnis. Ir dar vienas. Ir dar.

O kad galėtų bent truputį prisėsti, pailsėti...

Dar žingsnis. Ir dar. Automobilis turi būti čia pat. Po kojomis čežėjo lapai, tada jis išgirdo šiugždant ir už nugaros.

Mėgino staiga atsigręžti, bet pristigo jėgų. To judesio jam buvo per daug. Stefaną apgaubė tamsa, ji užliejo kūną ir protą, ir jis ėmė kristi. Krito be galo į tikros nakties juodumą. Laimė, daugiau nieko nejuto.

16

Elena skubėjo į Robertą Li, tarsi mokykloje būtų nebuvusi ištisus metus. Vakar vakaras atrodė kaip prisiminimas iš tolimos vaikystės, vos beatmenamas. Bet žinojo, kad šiandien susidurs su jo pasekmėmis.

Vakar teko aiškintis su teta Džudita. Teta siaubingai nerimavo, nes kaimynai papasakojo apie žmogžudystę. Dar baisiau buvo, kad, regis, niekas nenutuokė, kur Elena. Kai apie antrą nakties Elena parsirado namo, teta kraustėsi iš proto.

Elena nieko negalėjo paaiškinti. Tik prisipažino, kad buvo su Stefanu, kad žinojo, jog jis kaltinamas, nors yra nekaltas. Visa kita turėjo slėpti. Net jei teta Džudita ir būtų patikėjusi, vis vien nebūtų supratusi.

Šįryt Elena pramiegojo, ir dabar vėlavo. Gatvės buvo tuščios. Dangus pilkas, kilo vėjas. Ji siaubingai troško išvysti Stefaną. Visą naktį neramiai miegojo sapnavo apie jį košmarus.

Vienas sapnas buvo itin tikroviškas. Jame regėjo blyškų Stefano veidą ir piktas, kaltinamas akis. Jis laikė ištiesęs sąsiuvinį ir kartojo: „Elena, kaip tu galėjai? Kaip galėjai?“ Tada numetė sąsiuvinį jai prie kojų ir nuėjo. Ji maldaudama šaukė, bet jis žingsniavo, kol pradingo tamsoje. Pažvelgusi į sąsiuvinį Elena pamatė, kad jo viršeliai tamsiai mėlyni, aksominiai. Jos dienoraštis.

Prisiminusi, kaip buvo pavogtas jos dienoraštis, Elena vėl įpyko. Bet ką gali reikšti sapnas? Kas jos dienoraštyje taip supykdė Stefaną?

Ji nenumanė. Tik žinojo turinti jį išvysti, išgirsti jo balsą, paliesti jo rankas. Būdama toli nuo jo ji jautėsi lyg atskirta nuo savo kūno.

Elena užlėkė laiptais ir atsidūrė beveik tuščiame koridoriuje. Pasuko į užsienio kalbų kabinetą, nes žinojo, kad Stefanui pirma pamoka – lotynų. Jei nors trumpai jį išvystų, palengvėtų.

Bet klasėje Stefano nebuvo. Pro langelį duryse ji matė tuščią jo suolą. Ten sėdėjo Metas, ir jo veido išraiška ją išgąsdino. Jis sunerimęs vis dirsčiojo į Stefano suolą.

Elena nusigręžė nuo durų. Kaip robotas užlipo laiptais ir nukėblino į trigonometrijos kabinetą. Atidariusi duris išvydo, kaip visi mokiniai sužiūra į ją, ir paskubom šmurkštelėjo į tuščią suolą prie Mereditės.

Ponia Halpern trumpam nutraukė pamoką, pažvelgė į ją, paskui dėstė toliau. Mokytojai nusigręžus į lentą, Elena pažiūrėjo Mereditę.

Mereditė paėmė ją už rankos.

– Ar tau viskas gerai? – pašnibždom paklausė.

– Nežinau, – kvailai atsakė Elena. Atrodė, oras ją dusina, slegia milžinišku svoriu. Mereditės pirštai buvo sausi ir karšti. – Meredite, gal žinai, kas atsitiko Stefanui?

– Nori pasakyti, tu nežinai?

Tamsios Mereditės akys išsiplėtė, ir Elena pajuto dar didesnį sunkumą. Tarytum būtų buvusi labai giliai po vandeniu be naro kostiumo.

– Juk jo... nesuėmė? – išstenėjo ji.

– Elena, blogiau. Jis dingo. Šįryt policija nuvyko į pensioną, bet jo nerado. Buvo atėję ir į mokyklą, bet Stefanas ir čia nepasirodė. Sakė, jo automobilis paliktas prie Senojo kelio. Elena, visi mano, kad jis pabėgo iš miesto, nes yra kaltas.

– Tai netiesa, – iškošė Elena. Matė, kaip mokiniai atsisuka į ją, bet jai buvo nė motais. – Jis nekaltas!

– Elena, žinau, kad taip manai, bet kodėl gi jis išvyko?

– Jis negalėjo išvykti. Jis neišvyko. – Elena liepsnojo pykčiu, kuris išstūmė slegiančią baimę. Ji sunkiai šnopavo. – Savo noru jis tikrai nebūtų išvažiavęs.

– Manai, kas nors jį privertė? Bet kas? Taileris nebūtų drįsęs...

– Privertė arba dar blogiau, – nutraukė ją Elena. Dabar į jas žiopsojo visa klasė, ir ponia Halpern ketino įsikišti. Staiga Elena atsistojo ir apsidairė tuščiu žvilgsniu. – Jei jis sužeidė Stefaną, jam galas! – sušuko ji. – Jam galas. – Tada žengė prie durų.

– Elena, grįžk! Elena!

Už nugaros ji girdėjo Mereditės ir ponios Halpern šūksnius. Žingsniavo vis greičiau nosies tiesumu, galvodama tik apie viena.

Visi mano, kad ji ieško Tailerio Smolvudo. Puiku. Tegu gaišta laiką, bėgdami ne ta kryptimi. Ji žino, ką daryti.

Elena išėjo iš mokyklos į šaltą rudens orą. Spėriai traukė prie Senojo kelio. Tada pasuko Vikerio tilto ir kapinių link.

Ledinis vėjas draikė plaukus ir žnaibė veidą. Sukosi ir pleveno ąžuolo lapai. Bet ją šildė širdies liepsna ir ryžtas. Dabar Elena suprato, kas yra tikras įtūžis. Pro purpurinius buksmedžius ir gluosnius svyruoklius ji žengė į senųjų kapinių vidurį ir karštligiškai apsidairė.

Dangumi plaukė švininiai debesys. Ąžuolų ir buksmedžių šakos daužėsi kaip pašėlusios. Vėjo gūsis bloškė jai į veidą saują lapų. Atrodė, kapinės mėgina ją išvyti, rodo savo galią ir kaupia jėgas jai įbauginti.

Elena nekreipė į tai dėmesio. Tik liepsnojančiomis akimis žvalgėsi tarp antkapių. Galop sušuko tiesiai siautėjančiam vėjui. Sušuko vieną žodį, bet žinojo, kad jo pakaks.

– Deimonai!

1Dykaduonis ( ital., čia ir toliau – vert. past. ).

2Purvinas veltėdi! (Ital.)

3Žioplys (it.).