L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

L. J. SMITH

VAMPYRĖS DIENORAŠTIS

SUGRĮŽIMAS:

3 TOMAS

VIDURNAKTIS

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

The Vampire Diares: The Return: Midnight

Copyright © 2011 by L. J. Smith

All rights reserved

No part of this book may be used or reproduced in any manner whatsover without written permission except in the case of brief quotations embodied in critical articles and reviews. For information address HarperCollins Children‘s Books, a division of HarperCollins Publishers, 10 East 53rd Street, New York, NY 10022

www.harperteen.com

Published by arrangement with Rights People, London

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

ISBN 9786090103968

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė

Maketavo (epub) Valdas Bautrėnas

Vidurnaktis

Skiriu Annei, gyvūnų užkalbėtojai.

Dėkoju tikrai princesei Jessalyn ir Louise’ui Beaudry

už pagalbą verčiant į prancūzų kalbą.

1

Mielasis dienorašti,

Man taip baisu, kad vos nulaikau rašiklį. Rašau spausdintinėm raidėm, nes taip lengviau suvaldau ranką.

Paklausi, ko bijau? Bet jei atsakysiu: „Deimono“, nepatikėsi, juk matei mus vos prieš porą dienų. Jei nori suprasti, turi kai ką žinoti.

Ar kada nors girdėjai posakį: „Gali iškristi bet kuri korta“?

Tai reiškia, kad gali įvykti bet kas – BET KAS. Net mokėdamas lošti gali prakišti, nes į žaidimą pakliuvo keista korta. Dabar niekaip nenumatysi, už ką statyti.

Štai į kokią padėtį patekau. Štai kodėl iš išgąsčio širdis tvaksi gerklėje, galvoje, ausyse ir pirštų galuose.

Gali iškristi bet kuri korta.

Matai, kokios netvarkingos net spausdintinės raidės? O jei rankos taip drebės, kai eisiu pas jį? Galiu net išmesti padėklą. Galiu suerzinti Deimoną. O tada tikėtina, kad įvyks bet kas.

Nemoku gerai paaiškinti. Turėjau pasakyti, kad mes jau namie: Deimonas, Mereditė, Bonė ir aš. Buvom nukakę į Tamsos Matmenį, ir dabar sugrįžom su žvaigždžių rutuliu – ir su Stefanu.

Stefaną ten apgaule nuviliojo Šiničis su Misao, brolis ir sesuo kicunės, arba piktosios lapės-dvasios. Šiničis ir Misao pasakė, kad persikėlęs į Tamsos Matmenį Stefanas galėtų atsikratyti vampyro prakeiksmo ir vėl atvirsti į žmogų.

Jie melavo.

Įmetė jį į pradvisusį kalėjimą, be maisto, šviesos, šilumos... Ten Stefanas vos nemirė.

Bet Deimonas – tada jis buvo visai kitoks – sutiko mus vesti jo ieškoti. Ak, negaliu nė iš tolo aprašyti Tamsos Mat­mens. Svarbiausia, galų gale suradom Stefaną ir dvigubą lapių raktą jam išlaisvinti. Iš vargšo vaikino tebuvo likę kaulai ir oda. Mes jį ant čiužinio išnešėm iš kalėjimo, vėliau Metas tą čiužinį sudegino; jame knibždėte knibždėjo gyvių. Tą vakarą Stefaną išmaudėm ir paguldėm... o paskui maitinom. Taip, savo krauju. Jo davėme visi, išskyrus ponią Flauers, ji ruošė kompresus toms vietoms, kur pro odą švietėsi kauleliai.

Jis buvo šitaip marinamas badu! Nudėčiau juos savo rankomis – arba savo Galios sparnais, – jei tik mokėčiau jais naudotis. Bet nemoku. Žinau, kad yra burtažodis Naikinimo sparnams iššaukti, bet neįsivaizduoju, koks.

Paskui mačiau, kaip Stefanas, maitinamas žmonių krauju, tiesiog pražydo (prisipažinsiu, kelis kartus pamaitinau jį ne pagal tvarkaraštį, ir būčiau kvaiša, jei nežinočiau, kad mano kraujas skiriasi nuo kitų žmonių – jis kur kas sotesnis, taigi Stefanui labai padėjo).

Taip jis ganėtinai atsigavo, ir kitą rytą jau galėjo nulipti laiptais žemyn padėkoti poniai Flauers už stebuklingus gėrimus!

Bet visi kiti – visi žmonės – jautėmės siaubingai išsekę. Nė nesusimąstėm, kas atsitiko puokštei, nes nežinojom, kad ji ypatinga. Prieš pat ištrūkstant iš Tamsos Matmens mums ją padovanojo malonus kicunė, kalėjęs vienutėje priešais Stefaną, iki mums sugriaunant kalėjimą. Tasai dovanotojas buvo toks gražus! Nemaniau, kad kicunė gali būti šitoks mielas. Šiaip ar taip, jis padovanojo Stefanui gėlių.

Kitą rytą Deimonas nemiegojo. Žinoma, jis negalėjo duoti kraujo, bet aš nuoširdžiai manau, kad būtų davęs, jei tik būtų galėjęs. Toks jis buvo sugrįžęs namo.

Todėl ir nesuprantu, kaip galiu šitaip bijoti to, kuris mane bučiavo... vadino brangiąja, mieląja, savo princese? Kuris su manimi kvatojosi, akyse degant šelmiškai ugnelei? Kuris mane apkabindavo, kai būdavo baisu, ir aiškindavo, kad nėra ko bijoti, kai jis šalia? Vien pažvelgusi į Deimoną suprasdavau, ką jis galvoja. Jis mane nuolat gynė, netausodamas savęs.

Aš jį pažįstu. Ne tik žinau Deimono ydas, bet perprantu ir jo širdį. Jis ne toks, koks nori pasirodyti žmonėms. Nešaltas, nepasipūtęs ir nežiaurus. Tai tik kaukės, kuriomis jis dangstosi.

Bėda ta, kad pats Deimonas tikriausiai to nenumano. O dabar yra visiškai sutrikęs. Gali pasikeisti ir iš tikrųjų toks tapti, mat dabar jį apėmusi baisi sumaištis.

Noriu pasakyti, kad tą rytą Deimonas vienintelis nemiegojo ir pirmasis pastebėjo puokštę. Smalsumo Deimonui tikrai nestinga.

Taigi jis pašalino nuo jos visus stebuklingus skydus ir viduryje rado vienintelę juodut juodutėlę rožę. Deimonas jau seniai ieškojo juodos rožės, manau, norėjo ja tik pasigėrėti. Bet išvydęs ją pauostė ir... šast! Rožė išnyko!

Staiga jam pasidarė bloga, ėmė svaigti galva ir juslėms atbukus jis ničnieko nebeužuodė. Tada Seidžas – ak, dar neminėjau Seidžo: tai aukštas bronzinis gražuolis vampyras, visiems mums tapęs puikiu draugu – jam liepė įkvėpti oro ir sulaikyti jį plaučiuose.

Matai, žmonėms reikia kvėpuoti.

Nežinau, kiek užtruko, kol Deimonas suvokė esąs žmogus, sumojo, kad tai ne pokštas ir kad nieko neįmanoma pakeisti. Juodoji rožė buvo skirta Stefanui; ji būtų išpildžiusi jo svajonę vėl tapti žmogumi. Bet kai Deimonas suprato esąs pats paveiktas burtų...

Tada pamačiau, kaip jis į mane žiūri: lyg būčiau viso labo dar viena žmonių padermės – jo nekenčiamos ir niekinamos – atstovė.

Nuo tada nedrįsau pažvelgti jam į akis. Žinau, vos prieš kelias dienas jis mane mylėjo. Bet nenumaniau, kad meilė gali virsti... na, visais tais dabartiniais jo jausmais.

Sakysi, Deimonui nieko nereiškia vėl virsti vampyru. Bet jis nori būti toks pat galingas, koks buvo, o kito tokio vampyro, su kuriuo galėtų apsikeisti krauju, nėra. Net Seidžas dingo, Deimonui nespėjus paprašyti šios paslaugos. Taigi Deimonas liks toks, koks yra, kol suras stiprų, galingą ir įtakingą vampyrą, ir šis sutiks pereiti visą virsmą.

Be to, kaskart pažvelgus į Stefano akis – žalias it brang­ak­meniai, šiltas, patiklias ir dėkingas – mane irgi apima siaubas. Neapsakomai bijau, kad jį vėl kas nors pagrobs – tiesiai man iš glėbio. Ir... kad jis išsiaiškins, ką jaučiu Deimonui. Nė pati nesuvokiau, koks svarbus man tapo Deimonas. Aš negaliu... nuslopinti... savo jausmų... jam, nors dabar Deimonas manęs nekenčia.

Taip, po galais, aš verkiu! Netrukus gausiu nešti jam vakarienę. Turėtų būti jau išbadėjęs, bet kai šiandien Metas bandė kažką paduoti, Deimonas tėškė į jį visą padėklą.