L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Juodu su Meredite sėdėjo šiltoje ponios Flauers virtuvėje, kramsnojo imbierinius sausainius ir stebėjo šeimininkę, uoliai gaminančią jautienos karpačą – antrąjį žalios jautienos patiekalą iš jos senovinės receptų knygos.

– Stefanui taip puikiai sekasi, kad po poros dienų jis jau galės spardyti kamuolį, – su pašaipėle pridūrė jis. – Kad tik apsėdimai mieste liautųsi. Ak, tiesa, ir kad policija nustotų mane persekioti dėl Karolinos užpuolimo.

Išgirdusi Stefano vardą ponia Flauers dirstelėjo į tolėliau, ant viryklės, burbuliuojantį katilą. Jis virė labai ilgai, kol ėmė skleisti siaubingą kvapą, ir Metas nebežinojo, ką labiau užjausti: vaikiną, gausiantį krūvą žalios mėsos, ar tą, kuriam teks praryti kunkuliuojantį ant ugnies viralą.

– Jei tik išgyvensi, turbūt džiaugsiesi galėdamas palikti Fels Čerčą? – tyliai paklausė Mereditė.

Metas pasijuto lyg gavęs antausį.

– Gal juokauji? – Jis paglostė Kardą basa įdegusia pėda. Milžiniškas gyvulys lyg urgztelėjo, lyg sumurkė. – Būtų smagu dar pažaisti su Stefanu, keletą kartų perduoti jam kamuolį – jis pats geriausias gynėjas, kiek esu matęs...

– Ir kiek dar teks matyti, – priminė jam Mereditė. – Metai, ko gero, nedaugelis vampyrų žaidžia futbolą, tad nė nemanyk siūlyti juodviem su Elena sekti paskui tave į Kento universitetą. Be to, aš nepasiduosiu, mėginsiu juos įkalbėti vykti į Harvardą su manim . Blogiausia, kad mudu abu sutriuškins Bonė, nes jaunimo koledžas – ar kaip jis ten vadinamas – yra kur kas arčiau Fels Čerčo ir viso to, kas jiems brangu.

– Viso to, kas brangu Elenai , – neištvėrė nepataisęs Metas. – Stefanas tetrokšta būti su ja.

– Nagi, nagi, – įsiterpė ponia Flauers. – Mielieji, neužbėkim įvykiams už akių, gerai? Mamytė sako, kad turim tausoti jėgas. Man ji atrodo sunerimusi – žinote, ji negali numatyti visko, kas įvyks.

Metas linktelėjo, bet prieš atsakydamas Mereditei sunkiai nurijo seiles.

– Neabejoju, svajoji kuo greičiau pakliūti į savo universitetą.

– Jei tai būtų ne Harvardas – jei galėčiau atidėti mokslus metams ir išsaugoti stipendiją... – Mereditė nutilo, bet jos balse galėjai aiškiai girdėti troškimą.

Ponia Flauers patapšnojo jai per petį ir tarė:

– Ir aš galvoju apie mieluosius Stefaną ir Eleną. Ji negali čia gyventi ir rodytis, juk visi mano, kad mirusi.

– Tikiuosi, jie atsisakė minties išsikelti kuo toliau, – kalbėjo Metas. – Manau, dabar juodu save laiko Fels Čerčo sargybiniais. Galbūt toji pora ką nors sugalvos. Elena galėtų nusiskusti plikai. – Metas stengėsi kalbėti nerūpestingai, bet iš jo lūpų sklindantys žodžiai atrodė sunkūs kaip švino lašai.

– Ponia Flauers kalba apie koledžą , – tokiu pat prislėgtu tonu pasakė Mereditė. – Ar juodviem naktimis tektų vaidinti didvyrių didvyrius, o dienomis vegetuoti, ir taip visą gyvenimą? Jeigu juodu nori kur nors įstoti bent kitąmet, turi jau dabar pradėti mąstyti.

– O... na, manau, jiems tiktų Dalkrestas.

– Kur jis?

– Žinai tą Dajerio universiteto miestelį? Mažas, bet jame tik­rai yra futbolo komanda. Manau, Stefanui nerūpi, ar ji stipri. Iki ten vos pusvalandis kelio.

– A, kalbi apie tą miestelį. Ką gi, sportas savaime puikus dalykas, bet tenykštis universitetas tikrai neprestižinis, jam toli iki Harvardo. – Nerodanti jausmų paslaptingoji Mereditė kalbėjo tarsi užsikimšusia nosimi.

– Taip, – patvirtino Metas ir spustelėjo draugei liauną, šaltą ranką.

Jis dar labiau nustebo, kai Mereditė savo sužvarbusius pirštus supynė su jo pirštais ir suspaudė delną.

– Mamytė sako, kad tai, kam lemta įvykti, netrukus įvyks, – ramiai pareiškė ponia Flauers. – Svarbiausia, mano manymu, išsaugoti mūsų mielą seną miestelį. Ir jo gyventojus.

– Žinoma, – pritarė Metas. – Mes stengsimės, kiek galėsim. Ačiū Dievui, mieste yra žmonių, pažįstančių japonų demonus.

– Orimė Saitu, – lyg ir šypsodamasi ištarė ponia Flauers. – Telaimina ją Dievas už amuletus.

– Taip, jas abi, – pritarė Metas, galvodamas apie bendravardes senelę ir mamą. – Ko gero, mums prireiks daugybės jų amuletų, – niūriai pridūrė jis.

Ponia Flauers ketino kažką sakyti, bet ją pertraukė Mereditė, panirusi į savo mintis.

– Žinot, galbūt Stefanas su Elena ir neatsisakė savo planų išvykti kuo toliau, – liūdnai svarstė ji. – Jei jau gali nutikti taip, kad nė vienas mūsų net neišgyvensime iki savo universitetų... – ji gūžtelėjo pečiais.

Metas tebelaikė suspaudęs jai ranką, kai pro laukujes duris raudodama įpuolė Bonė. Ji mėgino perlėkti per priemenę ir neužsukusi į virtuvę pasiekti laiptus, bet Metas paleido Mereditę, ir abu pripuolę ją sulaikė. Akimirksniu visus apėmė karinga nuotaika. Mereditė stipriai sugriebė Bonę už rankos. Ponia Flauers, šluostydamasi rankas į virtuvinį rankšluostėlį, išėjo į priemenę.

– Bone, kas atsitiko? Ar ten Šiničis su Misao? Jie mus puola? – tyliai, bet įtaigiai, mėgindama nepaisyti draugės isterijos, paklausė Mereditė.

Metą tarsi pervėrė ledinis žaibas. Niekas gerai nežinojo, kur dabar Šiničis su Misao. Galbūt tankmėje, likusioje iš Sengirės, o gal čia pat, šalia pensiono.

– Elena! – riktelėjo jis. – O Dieve, ji ten su Deimonu! Ar juodu sužeisti? Ar Šiničis juos pagrobė?

Bonė užsimerkė ir papurtė galvą.

– Bone, paklausyk. Nurimk. Ar tai Šiničis? O gal policija? – kamantinėjo Mereditė. Metui ji pasakė: – Tu verčiau pasižvalgyk pro užuolaidas.

Bet Bonė vis purtė galvą,

Metas pro langą nepastebėjo policijos švyturėlių. Nematė ir Šiničio su Misao puolimo ženklų.

– Jei mūsų niekas nepuola, – Metas girdėjo Mereditę kalbant Bonei, – tai kas tada vyksta?

Bonė tik purtė galvą ir visus varė iš proto.

Metas su Meredite susižvalgė virš rusvų jos garbanų.

– Žvaigždžių rutulys, – tyliai pasakė Mereditė, o Metas tuo pat metu tyliai urgztelėjo:

– Tas bjaurybė.

– Elena jam nieko daugiau nepasakos, tik mūsų istoriją, – tarė Mereditė.

Metas linktelėjo mėgindamas atsikratyti vaizdo, kaip Deimonas atsainiai mosteli ranka, ir Elena ima raitytis iš skausmo.

– Galbūt tai apsėsti vaikai – tie, kurie slankioja aplinkui, žeidžia save ir elgiasi kaip pamišę, – šnairuodama į Bonę ir labai stipriai spausdama Metui ranką spėliojo Mereditė.

Metas, nors ir sutrikęs, laikėsi savo.

– Jei tas šlykštynė bandytų gauti žvaigždžių rutulį, Bonė nebūtų pabėgusi. Ji esti drąsiausia tada, kai išsigąsta. O dabar elgiasi taip, lyg Deimonas būtų nužudęs Eleną...

Mereditei teko sunki pareiga paliepti:

– Bone, kalbėk. – Ji tai ištarė raminamu vyresnėlės sesers balsu. – Tu ne šiaip sau esi tokios būsenos. Lėtai kvėpuok ir pasakok, ką matei.

Ir tada Bonei pasipylė žodžiai.

– Ji... ji pavadino jį brangiuoju, – abiem delnais sugriebusi kitą Mereditės ranką išbėrė ji. – Jos kaklas buvo visas išterliotas krauju. Ir... ak, aš jį išmečiau iš rankų! Butelį Juodosios magijos !

– Nieko baisaus, – švelniai ramino ponia Flauers. – Nėra ko verkti dėl išlieto vyno. Tik turėsim...

– Ne, jūs nesuprantat , – aikčiojo Bonė. – Eidama išgirdau juos kalbantis – žengiau lėtai, kad nepargriūčiau. Jie šnekėjosi apie žvaigždžių rutulį! Iš pradžių pamaniau, kad ginčijasi, bet... ji laikė apkabinusi Deimono kaklą. O visos pasakos apie tai, kad jis nebe vampyras? Elenos kaklas buvo kruvinas, jo lūpos taip pat! Vos tik man įėjus, jis pakėlė ją, o paskui numetė, kad nepamatyčiau, bet aš pamačiau. Tikriausiai ji atidavė jam žvaigždžių rutulį! Ir dar pavadino brangiuoju!