L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Mažiausiame Žemesniojo pasaulio palydove snigo pelenais. Pelenai pe paliovos krito ant dviejų jais jau padengtų kūnų. Ant pelenais apiberto vandens. Jie temdė saulę, ir pelenais nuklotame palydove tvyrojo nesibaigiantis vidurnaktis.

Ir dar kai kas krito: mažiausiais lašeliais, kokius tik galima įsivaizduoti, lašėjo vaivorykštinis skystis, spalvos mirgėjo, lyg mėgindamos atsverti pelenų bjaurumą. Tų mažulyčių lašelių krito milijardų milijardai, jie lašėjo be galo ir telkėsi ten, kur kadaise sudarė didžiausią trijuose Matmenyse grynos Galios talpyklą.

Toje vietoje ant žemės gulėjo kūnas – nevisiškai lavonas. Širdis neplakė, jis nekvėpavo, smegenys neveikė. Bet kūno viduje buvo justi lėtas tvinksėjimas, krintant lašeliams jis pamažu greitėjo.

Tvinksėjimą sudarė ne kas kita, kaip prisiminimai. Apie merginą tamsiai mėlynomis akimis ir auksiniais plaukais, apie smulkų veidelį su plačiomis rudomis akimis. Ir apie skonį: dviejų mergelių ašarų skonį. Elena. Bonė.

Kartu sudėtos jos sudarė dar ne mintį, dar ne vaizdą. Bet suprantančiam tik žodžius būtų galima išversti: jos laukia manęs. Jei tik išsiaiškinsiu, kas esu.

Tai pažadino didį ryžtą.

Regis, praslinko šimtmečiai, bet iš tiesų vos po kelių valandų pelenuose kažkas sujudėjo. Susigniaužė kumštis.

Ir kažkas krustelėjo smegenyse – savęs suvokimas. Vardas.

Deimonas.