L Smith - Vidurnaktis. Vampyrės dienoraštis

Ji stebeilijosi Idolai į žalias akis. Stengėsi nematyti, kaip tamsiaodė Susurė parėmė kaktą trim pirštais ir ėmė masažuoti sukamaisiais judesiais. Nė nedirstelėjo į šviesiąją Rajaneną, įdėmiai žiūrinčią į ją, pasirengusią įsikišti. Spigino tiesiai į tas žalias akis po valingais antakiais. Idola atsiduso ir papurtė dailią galvelę.

– Klausykit, kažkas ruošdamas jus šiam pokalbiui iškreipė tiesą. – Ji dirstelėjo į Susurę. – Kiti jūsų prašomi dalykai – visi kartu – gana sunkiai įvykdomi. Ar suprantat? Ar suprantat, kad tam reikės pakeisti visų žmonių, gyvenančių kelių kilometrų spinduliu aplink jūsų miestelį, prisiminimus, pakeisti kiekvieną dešimties mėnesių dieną? Teks pakeisti viską, kas spaudoje buvo rašoma apie Fels Čerčą – o rašoma buvo daug, ką jau kalbėti apie kitokią žiniasklaidą? Teks maldauti trijų žmonių dvasių ir vėl austi joms kūnus. Nežinau, ar tam užteks darbuotojų...

Šviesiaplaukė Rajanena uždėjo delną rusvaplaukei ant plaštakos.

– Mums jų nestinga. Susurės moterys Žemutiniame pasaulyje beveik neturi ką veikti. Galėčiau paskolinti bene trisdešimt procentų saviškių – juk turėsime persiųsti prašymą dėl tų dvasių aukštesniajam teismui...

Rusvaplaukė Idola ją nutraukė.

– Gerai. Aš tik noriu pasakyti, kad galbūt mums tai ir pavyktų – jei pridėtumėte raktą. O dėl jūsų bendražygio vampyro... mes negalim sugrąžinti gyvybės negyviesiems. Negalim dirbti su vampyrais. Sykį išėję jie prapuola išvis.

– Jūs mums taip tik sakot! – mėgindamas atsistoti priešais Eleną sušuko Stefanas. – Kodėl gi mes iš visų būtybių labiausiai pasmerkti? Iš kur žinot, kad tai neįmanoma? Ar kada nors bent bandėt?

Rusvaplaukė Idola pasibjaurėjusi numojo ranka, bet įsiterpė Bonė drebančiu balsu.

– Tai juokinga! Jūs galit atstatyti miestą, nužudyti asmenį, atsakingą už visus Šiničio ir Misao darbus, bet nevaliojat sugrąžinti vieno vampyrėlio? Juk sugrąžinot Eleną !

– Elenos, kaip vampyrės, mirtis jai leido tapti Sargybine – šitai buvo nulemta. O Šiničiui su Misao įsakinėjo Inari Saitu – jūsų pažįstama kaip obaasan Saitu – ir ji jau negyva, nes jūsų draugai Fels Čerče ją susilpnino, o jūs patys galiausiai sunaikinote jos žvaigždžių rutulį.

– Inari? Kalbi apie Izobelės senelę? Sakai, kad tai jos žvaigždžių rutulys buvo didžiojo medžio kamiene? Tai neįmanoma! – šūkčiojo Bonė.

– Tai tiesa, – paprastai ištarė šviesioji Rajanena.

– Ir ji nebegyva ?

– Po ilgo mūšio, per kurį jūsų draugai vos nežuvo. Taip – bet iš tiesų ji mirė dėl to, kad buvo sunaikintas jos žvaigždžių rutulys.

– Taigi, – tyliai kalbėjo tamsioji Susurė, – viską įvertinus... tam tikra prasme Deimonas išgelbėjo Fels Čerčą nuo skerdynių, kokios įvyko anoje Japonijos saloje. Jis vis kartojo tam tikslui atkakęs į Žemutinį pasaulį. Ar nemanot, kad jis būtų... patenkintas? Kad ilsėtųsi ramybėje?

– Ramybėje? – su kartėliu išspjovė Stefanas, o Seidžas suurzgė.

– Moterys, – pasakė jis, – aišku, kad Deimono Salvatorės jūs nepažįstate.

Nuo jo balso – dar labiau aidinčio, dar grėsmingesnio – Elena pagaliau išsibudino ir nusuko akis nuo rusvaplaukės Idolos. Atsigręžusi išvydo...

...išvydo per visą menę išskleistus Seidžo Sparnus.

Jie nebuvo panašūs į nežemiškus josios Galios sparnus. Šie Sparnai neabejotinai buvo Seidžo dalis. Atrodė aksominiai, kaip roplio, ir išskleisti siekė nuo vienos sienos ligi kitos, lietė auksines lubas. Dabar paaiškėjo, kodėl Seidžas paprastai nevilki marškinių.

Jis atrodė nuostabiai: bronzinė oda ir plaukai milžiniškų odinių minkštų lankų fone. Bet pažvelgusi į jį Elena suprato, kad laikas griebtis kito plano. Atsigręžusi sutiko žalias Idolos akis.

– Visą šį laiką derėjomės dėl lobių pilnos Sarginės, – pasakė ji. – Ir dėl vieno šeimininko rakto.

– Rakto, prieš marias laiko pavogto kicunių, – pakeldama tamsias akis tyliai paaiškino Susurė.

– Ir jūs sakėt, kad to negana Deimonui sugrąžinti. – Elena privertė balsą nevirpėti.

– Ne, net jei tai būtų vienintelis jūsų prašymas. – Rajanena persimetė auksinę garbaną per petį.

– Jūs taip sakot. O jei... pridėčiau... kitą šeimininko raktą?

Stojo tyla, ir Elenai iš neapsakomo siaubo ėmė daužytis širdis. Nes tyla buvo ne tokia, kokios reikėjo. Nepasigirdo apstulbę aikčiojimai. Sargybinių valdovės nesusižvalgė iš nuostabos. Nešaudė nepatiklūs žvilgsniai.

Po valandėlės Idola išdidžiai pareiškė:

– Jei kalbi apie kitus pavogtus raktus, jūsų draugų turėtus Žemėje, tai jie buvo konfiskuoti iškart, vos tik buvo paslėpti. Tai buvo vogta nuosavybė. Raktai priklauso mums.

Ji per ilgai gyvena Tamsos Matmenyje, dingtelėjo Elenai. Per daug patenkinta savimi.

Lyg patvirtindama Elenos spėjimą Idola pasilenkė prie jos.

– Tai – tiesiog – neįmanoma, – atjaučiančiu balsu ištarė ji.

– Visiškai neįmanoma, – skubiai patvirtino Rajanena. – Mes nežinom, kas atsitinka vampyrams. Mūsų patikra jų neapima, po mirties jų nebematome. Paprasčiausia paaiškinti tuo, kad jie tiesiog... išeina. – Ji spragtelėjo pirštais.

– Aš tuo netikiu! – Elena suvokė savo balsą pagarsėjus. – Nė akimirką nepatikėsiu!

Aplink ją užvirė ginčai, jie skambėjo kaip poema, nė nebežinojai, kam priskirti balsus.

– Neįmanoma. Tai tiesiog neįmanoma! – Bet meldžiu... – Ne! Deimonas išėjo. Klausti, kur, tai tarsi teirautis, kur išeina užpūstos žvakės liepsna. – Gal vis dėlto bent pamėgintumėt jį sugrąžinti? – Kur jūsų dėkingumas? Jūs keturiese turėtumėte būti dėkingi už tai, kad kitus jūsų prašymus galima patenkinti. – Bet mainais į abu šeimininko raktus... – Jokia mums pavaldi Galia nesugrąžintų Deimono! Elena turi pasistengti susitaikyti su tikrove. Ji ir taip nežmoniškai išpaikinta! – Negi pakenktų dar kartą pabandyti? – Gerai! Jei norit žinoti, tai Susurė mus jau buvo privertusi pamėginti. Ir nieko iš to neišėjo! Deimono... nebėra! Jo dvasios niekur eteryje neradome! Štai kas nutinka vampyrams, visi tai žino!

Elena susivokė žiūrinti į savo rankas, švarias, bet aplūžinėjusiais nagais ir kruvinais krumpliais. Išorinis pasaulis vėl tapo netikras. Ji užsivėrė savyje, susitiko su savo sielvartu, apsvarstė žinią, kad Idola, aukščiausia Sargybinių valdovė, anksčiau nė neužsiminė, kad jos ieškojo Deimono dvasios. Ir kad... nerado.

Staiga menės sienos ją ėmė slėgti. Trūko oro. Beliko tik tos moterys, tos galingos burtininkės Sargybinės, kurioms vis tiek neužtenka galios ar burtų Deimonui išgelbėti – arba tai joms ne itin svarbu, kad pamėgintų iš naujo.

Nesuprato, kas jai darosi. Gerklė atrodė išbrinkusi, krūtinė išsiplėtusi, bet lyg ir suspausta. Kiekvienas širdies tvinksnis, regis, siekė ją mirtinai užpurtyti.

Mirtinai. Prieš akis ji išvydo ranką, laikančią Klariono lioso Juodosios magijos taurę.

Ir tada Elena suprato, kad jai reikia tam tikru būdu atsistoti, tam tikru būdu ištiesti rankas ir mintyse sušnabždėti reikiamus žodžius. Tik paskutinius iš jų, burtų pavadinimą, dera ištarti balsiai.

Jai atsistojus ir ištiesus rankas, viskas tarsi sulėtėjo. Žaliaakei Idolai – tobulas vardas save dievinančiai žmogystai, pamanė Elena, – veikliajai šviesiaplaukei Rajanenai ir rūpestingajai Susurei spoksant pražiotomis burnomis ir iš siaubo negalint pakrutinti nė piršto, Elena tyliai ir ramiai ištarė: