L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Versta iš:

L. J. Smith

The Vampire Diaries

The Return: vol. 1

Nightfall

Pirma knyga „Pabudimas“

Antra knyga „Kova“

Trečia knyga „Įniršis“

Ketvirta knyga „Tamsioji sąjunga“

Šešta knyga „Šešėlių sielos“

ISBN 978-609-01-0165-0

The Vampire Diares: The Return: Nightfall

Copyright © 2009 by L. J. Smith

All rights reserved

No part of this book may be used or reproduced in any manner whatsover without written permission except in the case of brief quotations embodied in critical articles and reviews. For information address HarperCollins Children‘s Books, a division of HarperCollins Publishers, 10 East 53rd Street, New York, NY 10022

www.harperteen.com

Published by arrangement with Rights People, London

Key Artwork © 2011 Warner Bros. Entertainment Inc. All Rights Reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Redagavo Simona Kaziukonytė

Korektorės Gražina Stankevičienė, Rasa Praninskienė

Viršelio adaptavimas Galina Talaiko

Maketavo Albertas Rinkevičius

Su didele meile skiriu savo amžinatilsį motinai Kathryn Jane Smith

Sutemos

Kai Stefanas įėjęs uždarė kambario duris, Elenos akys buvo neberamios. Jos taip žėrėjo, kad Stefanas net stabtelėjo.

Jis tave įskaudino.

– Deimonas skaudina visus. Toks jau jis yra. Bet šiandien jis labai keistas.

Jis… Elena nutilo. Nerado tinkamų žodžių. Jame kažkas auga. Tarytum… dega šalta ugnis, tamsi šviesa, galiausiai ištarė ji. Bet slapta. Ugnis, kuri veržiasi iš vidaus į išorę.

Stefanas mėgino suprasti, ką tai galėtų reikšti, bet nepavyko. Tebesijautė pažemintas, kad Elena viską matė.

– Aš tik žinau, kad jis prisisiurbė mano kraujo. Ir dar pusės miestelio merginų.

Įžanga

– Ste-fa-nai?

Elena jautėsi nusivylusi. Negalėjo mintyse ištarti žodžio taip, kaip norėjo.

– Stefanai, – švelniai pataisė jis, parimęs ant alkūnės ir žiūrėdamas į ją taip, kad ji bemaž pamiršo, ką nori pasakyti. Stefano akys švytėjo kaip žali pavasario lapeliai saulėje. – Stefanai, – vėl pakartojo. – Mieloji, ar gali tai ištarti?

Elena rimtai pažvelgė į jį. Jis buvo toks gražus: išblyškęs, ryškių veido bruožų, tamsiais plaukais, netvarkingai krintančiais ant kaktos, – kad jai suspaudė širdį. Norėjo žodžiais išreikšti jausmus, susikaupusius nerangiame prote, bet užsispyręs liežuvis neklausė. Norėjo tiek daug paklausti… ir tiek daug papasakoti. Bet nesugebėjo ištarti žodžių. Liežuvis pynėsi. Negalėjo nusiųsti žodžių netgi mintimis – teturėjo vaizdų nuotrupas.

Tai buvo tik septinta jos naujojo gyvenimo diena.

Stefanas jai papasakojo, kad tik pabudusi, grįžusi iš Anapus, kai mirė kaip vampyrė, Elena mokėjo vaikščioti, kalbėti ir daryti įvairius dalykus, bet paskui, regis, tai užmiršo. Stefanas nenumanė, kodėl ji viską užmiršo – nepažinojo nė vieno iš mirusiųjų prisikėlusio žmogaus, išskyrus vampyrus. Elena irgi buvo tapusi vampyre, bet dabar neabejotinai atvirto į žmogų.

Stefanas susijaudinęs gyrė, kad ji mokosi žaibo greičiu. Naujų vaizdų, naujų mintyse tariamų žodžių. Kartais bendrauti sekdavosi lengviau, kartais sunkiau, bet Stefanas neabejojo, kad kada nors ji vėl taps savimi. Ir vėl elgsis kaip paauglė. Nebebus mergina vaikišku protu, kurį jai, rodos, suteikė dvasios, kad ji išvystų pasaulį naujomis, vaiko akimis.

Elenai atrodė, kad dvasios pasielgė mažumėlę nesąžiningai. O jei per tą laiką, kol ji nemokės vaikščioti ir kalbėti, juolab rašyti, Stefanas susiras kitą? Elenai buvo neramu.

Todėl prieš kelias dienas vieną naktį pabudęs Stefanas pamatė, kad jos nėra lovoje. Eleną surado vonioje, išsigandusią ir įnikusią į laikraštį, mėginančią perprasti tuos mažus išraitymus, kurie kadaise buvo pažįstami žodžiai. Ant laikraščio buvo matyti ašarų dėmės. Išraitymai jai nieko nereiškė.

– Bet kam, mieloji? Juk vis tiek išmoksi skaityti. Kam skubėti?

Kitą kartą jis rado šerdelių, nulaužtų per stipriai spaudžiant pieštuką, ir popierinių servetėlių šūsnį. Elena mėgino nurašyti žodžius. Jei išmoktų rašyti, galbūt Stefanas liautųsi miegojęs fotelyje ir gulėtų ją apkabinęs didelėje lovoje. Jam nereikėtų ieškoti kitos, vyresnės ar protingesnės. Jis patikėtų, kad Elena suaugusi.

Stefanas tai suprato, jo akyse susitvenkė ašaros. Jis buvo išauklėtas neverkti, kad ir kas nutiktų. Stefanas nusigręžė ir, kaip atrodė Elenai, labai ilgai lėtai ir giliai alsavo.

Tada čiupo ją į glėbį, nusinešė į lovą savo kambaryje ir pažvelgęs į akis tarė:

– Elena, pasakyk, ko iš manęs norėtum. Viską padarysiu. Prisiekiu. Pasakyk.

Visi žodžiai, kuriuos Elena norėjo ištarti, tebebuvo užtvenkti sieloje. Jos akys irgi patvino ašaromis, Stefanas jas nušluostė pirštų galiukais, lyg per šiurkščiai prisilietęs sugadintų neįkainojamą paveikslą.

Elena užsimerkė ir atkišo lūpas. Troško bučinio. Bet…

– Tu protu tebesi vaikas, – sielvartingai paprieštaravo Stefanas. – Kaip galėčiau tavimi pasinaudoti?

Ankstesniame gyvenime jie bendravo ženklų kalba, ją Elena prisiminė. Ji pabaksnojo pasmakrę, ten, kur minkščiausia: kartą, du, tris.

Tai reiškia, kad jai nemalonu. Lyg kas spaustų gerklę. Tai reiškia, kad ji nori…

Stefanas suaimanavo.

– Negaliu…

Bakst, bakst, bakst…

– Tu dar netapai savimi…

Bakst, bakst, bakst…

– Paklausyk, mylimoji…

BAKST! BAKST! BAKST! Elena maldaujamai pažvelgė į jį. Jei būtų galėjusi prabilti, būtų ištarusi: „Meldžiu, kliaukis manim – nesu visiškai kvaila. Būk geras, paklausyk, ką noriu pasakyti.“

– Tau skaudu. Tau tikrai skaudu, – nusiminė Stefanas. – Aš… jei aš… jei tik truputį…

Staiga Stefanas šaltais pirštais tvirtai suėmė jos smakrą, kilstelėjo ir pakreipė reikiamu kampu. Elena pajuto dvigubą durstelėjimą. Šis ją įtikino, kad ji tikrai gyvas žmogus, o ne dvasia.

Elena suvokė, kad Stefanas myli ją, o ne ką nors kitą. Jai netgi pavyko kai ką pasakyti Stefanui. Ji kalbėjo džiaugsmo šūksniais. Aplink juos sukosi žvaigždės, kometos, blykčiojo balta šviesa. Dabar jau Stefanas negalėjo pratarti nė žodžio. Jis prarado žadą.

Elenai tai atrodė teisinga. Paskui jis visą naktį laikė ją apkabinęs, ir ji jautėsi labai laiminga.

1

Deimonas Salvatorė beveik kybojo ore, jį laikė tik viena šaka. Jis tupėjo… ir kas gi gali žinoti tų medžių pavadinimus? Kam, po galais, tai rūpi? Medis buvo aukštas, patogiai atsilošęs Deimonas žiopsojo į Karolinos Forbes kambarį trečiame aukšte. Jis tysojo ant plačios medžio šakos, susinėręs po galva rankas, viena dailiai apauta koja maskatavo dešimties metrų aukštyje. Gulėjo ramiai kaip katinas ir prisimerkęs žvalgėsi.

Laukė stebuklingos akimirkos: 4.44 ryto, kai Karolina atliks savo keistą ritualą. Jau du kartus jį matė ir buvo sužavėtas.

Tada jam įgėlė moskitas.

Keista, nes moskitai vampyrų negelia. Jų kraujas nėra maistingas kaip žmonių. Bet į sprandą tikrai įsisiurbė vabzdys.

Deimonas nustebęs atsigręžė, bet nieko nepamatė. Jį supo tyki vasaros naktis.

Kažkokio spygliuočio spygliai. Niekas neskraido. Niekas per jį neropoja.

Medis – spygliuotis.

Na, gerai. Tikriausiai jam įdūrė spyglys. Bet skaudėjo smarkokai. Ilgainiui skausmas tik stiprėjo, ne slopo.