L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Viduje tvyrojo prieblanda, oras buvo kondicionuojamas.

– Man atrodo, – kreipėsi jis į aptarnauti priėjusią dukterėčią, – kad tu norėtum aplankyti daug šalių.

Kiek vėliau Stefanas paaiškino Elenai, kad lankytojai – tai jos draugai, geri draugai, ir jai reikėtų apsirengti. Elena nesuprato kam. Buvo karšta. Ji sutiko vilkėti naktinius (bent jau didžiąją nakties dalį), bet dieną būdavo dar šilčiau, o „dieninių“ ji neturėjo.

Be to, Stefano siūlomi drabužiai – atraityti džinsai ir gerokai per dideli polo marškinėliai – buvo kažkokie… kažkokie negeri. Palietus marškinėlius Elenai prieš akis iškilo vaizdas: šimtai moterų ankštose silpnai apšviestose patalpose triūsia prie siuvamųjų mašinų.

– Išnaudojamos moterys? – apstulbęs paklausė Stefanas, kai Elena mintimis parodė vaizdą. – Šitie? – Jis skubiai nusviedė drabužius ant spintos dugno.

– O kaip šitie? – Stefanas padavė jai kitus marškinėlius.

Elena juos atidžiai apžiūrėjo, priglaudė prie skruosto. Nematyti pervargusių, nusiplūkusių moterų.

– Tinka? – paklausė Stefanas.

Bet Elena priėjo prie lango ir apmirė.

– Kas negerai?

Šįkart Elena pasiuntė tik vieną vaizdą. Stefanas jį iškart atpažino.

Deimonas.

Stefanui suspaudė krūtinę. Vyresnėlis jau beveik pusę šimtmečio kaip įmanydamas stengiasi apkartinti broliui gyvenimą. Vos tik Stefanui pavyksta pabėgti, Deimonas vėl jį susiranda. Ko jis siekia? Atkeršyti? Patirti pasitenkinimą? Renesanso laikų Italijoje jie nužudė vienas kitą. Kardai beveik vienu metu pervėrė brolių širdis dvikovoje dėl vampyrės. Nuo to laiko viskas ėjo tik blogyn.

Bet jis kelis kartus išgelbėjo tau gyvastį, staiga sutrikęs prisiminė Stefanas. Ir jūs pažadėjot saugoti vienas kitą, rūpintis vienas kitu…

Stefanas įdėmiai pažvelgė į Eleną. Tai ji išgavo šitą priesaiką mirdama. Elena nukreipė į jį skaisčias akis – sodriai mėlynas nekaltybės jūras.

Šiaip ar taip, dabar jam teks turėti reikalų su Deimonu. Brolis tuo metu pastatė ferarį greta Stefano poršė priešais pensioną.

– Lik čia – ir nesiartink prie lango. Būk gera, – Stefanas paprašė Elenos.

Tada išlėkė iš kambario, uždarė duris ir beveik bėgte nusileido laiptais.

Deimonas stovėjo prie automobilio ir apžiūrinėjo aptriušusį pensioną – pirmiausia su saulės akiniais, paskui be jų. Jo veido išraiška bylojo, kad nėra didelio skirtumo, kad ir kaip žiūrėtum.

Didžiausią nerimą Stefanui kėlė Deimoną supanti aura ir įvairūs ant jo drabužių užsilikę kvapai, kurių žmogaus nosis tikrai neužuostų, juolab neatskirtų.

– Ką veikei ? – paklausė Stefanas, pernelyg priblokštas, kad bent atsainiai pasisveikintų.

Deimono veide nušvito akinama šypsena.

– Vaikštinėjau po parduotuves. – Tai taręs jis atsiduso. – O kai ką ir nusipirkau. – Deimonas pačiupinėjo naują odinį diržą, palietė kišenę, kurioje buvo vaizdo kamera, ir nuleido ant nosies saulės akinius. – Ar gali patikėti, kad šiame miesteliūkštyje yra visai padorių krautuvių? Man patinka apsipirkinėti.

– Turėjai omeny – vogti. Be to, tai nepaaiškina nė pusės kvapų, kuriuos užuodžiu. Miršti ar tiesiog išprotėjai? – Kartais apsinuodijęs, įveiktas ligos ar paslaptingų burtų vampyras nebesitvardo ir puola maitintis viskuo, kas pakliūva po ranka.

– Aš tik alkanas, – mandagiai atsakė Deimonas, vis dar apžiūrinėdamas pensioną. – Beje, kodėl esi toks nemandagus? Sukoriau tokį kelią, o kur „Sveikas, Deimonai“ arba „Malonu tave matyti“? Ne, girdžiu tik „Ką veikei?“ – Jis ištarė šiuos žodžius pašaipiai, verksmingu balsu. – Įdomu, broliuk, ką pagalvotų sinjoras Marinas?

– Sinjoras Marinas, – pro dantis iškošė Stefanas spėliodamas, kaip Deimonui kaskart pavyksta jį sunervinti – šįkart paminėjus jų seną etiketo ir šokių mokytoją, – jau šimtus metų virtęs dulkėmis – kaip ir mes turėtume būti. Bet tai, brolau, niekaip nesusiję su mūsų pokalbiu. Klausiau, ką veikei, ir tu supranti, ką turėjau omeny – turbūt gėrei pusės miestelio merginų kraujo.

– Merginų ir moterų, – žaismingai iškėlęs pirštą pataisė Deimonas. – Turime būti tikslūs. Gal ir tau vertėtų rimtai susimąstyti apie savo mitybą. Jei daugiau gertum, gal papilnėtum. Kas žino?

– Jei daugiau gerčiau..? – šį sakinį buvo galima užbaigti keliais būdais, bet nė vienas netiko. Tad Stefanas tarė žemaūgiam, smulkaus sudėjimo broliui: – Kaip gaila, kad tu, kad ir kiek gyventum, nepaaugsi nė milimetro. O dabar gal paaiškinsi, ką čia veiki? Paskui man teks srėbti tavo privirtą košę. Visada taip būna.

– Atėjau pasiimti savo odinės striukės, – abejingai atsakė Deimonas.

– Kodėl nepasivogi nau… – Stefanas nutilo, nes staiga pakilo į orą. Paskui atsitrenkė į girgždančią lentinę pensiono sieną, o Deimonas prisikišo jam prie veido.

– Berniuk, aš šitų daiktų nevogiau. Už juos sumokėjau – savo valiuta. Sapnais, svajonėmis ir šiam pasauliui nepažįstamais malonumais. – Pastaruosius žodžius Deimonas pabrėžė žinodamas, kad Stefaną jie labiausiai įsiutins.

Stefanas tikrai įniršo. Bet žinojo, kad Deimonas domisi Elena ir norėjo atitraukti jo dėmesį. Be to, Deimono akys keistai blizgėjo. Tarsi vyzdžiuose atsispindėtų liepsna. Šiandien brolis elgėsi beprotiškai. Stefanas nesuprato, kas vyksta, bet nujautė, kuo tai baigsis.

– Juk tikram vampyrui mokėti nereikia, – tyčiodamasis kalbėjo Deimonas. – Mes tokie bjaurybės, kad turėtume akimirksniu subyrėti į dulkes. Tiesa, broliuk? – Jis ištiesė ranką, ant kurios piršto mūvėjo žiedą su lazuritu, neleidžiančiu sudegti auksinėje popietės saulėje. Stefanas krustelėjo, o Deimonas ta pačia ranka prispaudė jo riešą prie sienos.

Stefanas apsimetė, kad puls kairėn, tada šoko į dešinę norėdamas ištrūkti. Bet Deimonas buvo greitesnis už gyvatę. Kur kas greitesnis nei paprastai. Vikrus ir stiprus nuo prisisiurbto kraujo.

– Deimonai, tu… – Stefanas taip įpyko, kad trumpam prarado sveiką nuovoką ir pamėgino pargriauti brolį spyriu.

– Taip, aš Deimonas, – tulžingai ištarė šis. – Ir jei nenoriu, tai ir nemoku; tiesiog pasiimu. Pasiimu ką panorėjęs ir nieko už tai neduodu.

Stefanas įsistebeilijo į tas piktas juodas akis ir vėl išvydo blykstelint liepsną. Deimonas visada greitas pulti, įsižeisti. Bet ne šitaip. Stefanas gana ilgai jį pažinojo, tad suprato, kad nutiko kažkas blogo. Atrodė, lyg Deimonas karščiuotų. Stefanas paleido į brolį nestiprų Galios srautą, mėgindamas išsiaiškinti tokio keisto elgesio priežastį.

– Taip, kažką numanai, bet šitaip nieko nepasieksi, – kreivai šypsodamasis tarė Deimonas, ir staiga Stefano kūnas tarsi užsiliepsnojo iš vidaus – brolis bloškė į jį savo Galią.

Nors ir kaip skaudėjo, Stefanas iš paskutiniųjų stengėsi blaiviai mąstyti. Jis pasuko galvą ir pažvelgė į pensiono duris. Kad tik Elena neišeitų…

Bet buvo sunku mąstyti Deimonui čaižant jį Galios pliūpsniais tarsi rimbu. Stefanas sunkiai gaudė orą.

– Štai taip, – tarė Deimonas. – Mes, vampyrai, imame – turi išmokti šią pamoką.

– Deimonai, turėtume rūpintis vienas kitu – mes pasižadėjome…

– Žinoma, aš dabar pat tavim pasirūpinsiu.

Tada Deimonas jam įkando.

Įsisiurbė į kaklą.

Skaudėjo dar labiau nei nuo Galios smūgių, Stefanas stengėsi nesipriešinti. Aštrūs kaip skustuvas dantys turėtų be skausmo įsmigti į miego arteriją, bet Deimonas tyčia laikė pakreipęs Stefano galvą tokiu kampu – dabar už plaukų, – kad jam skaudėtų.