L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

– Tu teisi. Atleisk, – atsiprašė Stefanas ir padarė tai, kas paprastam aštuoniolikmečiui būtų atrodę kvaila. Paėmė Karolinos ranką ir grakščiai pabučiavo, lyg koks prieš penkis šimtus metų gyvenęs grafaitis. Žinoma, jis toks ir buvo, pamanė Bonė.

Karolina mažumėlę pasipūtė – Stefanas pasielgė kaip džentelmenas. Paskui jis tarė:

– Ir galiausiai ši įdegusi gražuolė – Karolina. – Tada labai švelniai, Bonė tik kelis kartus buvo girdėjusi jį taip kalbant, pasiteiravo: – Neprisimeni, mieloji? Jie vos nežuvo dėl tavęs – ir dėl manęs.

Elena dabar sklandė atsistojusi, siūbavo kaip paukštelis, mėginantis išsilaikyti virš vandens.

– Taip padarėm, nes tu mums buvai svarbi, – tarė Bonė ir vėl išskėtė rankas. – Bet tikrai nesitikėjom, kad sugrįši, Elena. – Jos akys prisipildė ašarų. – Dabar tu vėl čia. Negi nepažįsti mūsų?

Elena nusklendė žemyn ir sustojo priešais Bonę.

Elena jos vis dar nepažino, bet jos veide atsispindėjo begalinė palaima ir ramybė. Elena spinduliavo tokį gėrį ir meilę, kad Bonė nejučia giliai įkvėpė ir užsimerkė. Atrodė, lyg į veidą šviestų saulė, ausyse girdėtų šniokščiant vandenyną. Netrukus mergina pajuto, kad tuoj pravirks nuo to gerumo – taip retai šiais laikais vartojamas žodis. Kai kurie žmonės paprasčiausiai yra geri ir nesutepti.

Elena yra gera.

Švelniai palytėjusi Bonės petį, Elena nusklendė prie Karolinos. Ištiesė rankas.

Karolina susijaudino. Kaklą išpylė raudonis. Bonė tai matė, bet nenujautė nieko blogo. Jie visi juto Elenos spinduliavimą. Karolina su Elena tikrai buvo artimos draugės – iki Stefano jos varžėsi tik draugiškai. Gerai, kad Elena pirmiausia nutarė apkabinti Karoliną.

Elena įplaukė į skubiai išskėstą Karolinos glėbį, ir jai prabilus:

– Aš… – pabučiavo ją tiesiai į lūpas.

Tai nebuvo pakštelėjimas. Elena apglėbė Karolinos kaklą ir prisiglaudė. Karolina ilgai stovėjo nustėrusi. Galiausiai atšlijo ir ėmė priešintis, iš pradžių vangiai, paskui taip stipriai, kad Elena išplėtusi akis išskriejo į orą.

Stefanas ją sugavo lyg gynėjas beisbolo kamuoliuką.

– Kas, po velnių?.. – Karolina trynėsi lūpas.

– Karolina! – Stefano balsas skambėjo globėjiškai. – Tai reiškia visai ne tai, ką galvoji. Ir tikrai nesusiję su seksu. Ji tik susipažįsta su tavim, aiškinasi, kas tokia esi. Dabar, sugrįžusi pas mus, ji tai geba.

– Preriniai šuniukai, – ramiai, mažumėlę atsainiai – tokiu tonu ji stengėsi sumažinti įtampą – prabilo Mereditė. – Preriniai šuniukai susitikę bučiuojasi. Tokiu būdu, kaip Stefanas ir sakė, jie susipažįsta…

Bet Mereditei nepavyko nuraminti Karolinos. Trindamasi lūpas ji padarė klaidą – visa išsiterliojo lūpdažiu, ir dabar atrodė kaip iš filmo „Drakulos nuotakos“.

– Gal išprotėjai? Kas aš tau? Jei taip daro kažkokie žiurkėnai, tai, vadinasi, galima ir žmonėms? – Karolinos veidas ir kaklas buvo nusėti raudonomis dėmėmis.

– Preriniai šuniukai. Ne žiurkėnai.

– O, negi svar…

Karolina nutilo ir ėmė naršyti po rankinę. Stefanas padavė jai dėžutę nosinių. Jis jau buvo nušluostęs nuo Elenos lūpų raudonus dažus. Karolina puolė į nedidukę vonią, įrengtą prie Stefano palėpės kambarėlio, ir smarkiai užtrenkė duris.

Bonė su Meredite susižvelgė ir drauge pratrūko kvatotis. Bonė labai tiksliai pamėgdžiojo Karolinos veido išraišką ir kaip ji nervingai trynėsi lūpas. Netgi suvaidino, kaip saują po saujos stveria nosines. Mereditė priekaištingai papurtė galvą, bet ir ji, ir Stefanas su Metu nenorom prunkščiojo. Jie tiesiog atsipalaidavo po šešių ilgų mėnesių vėl išvydę Eleną gyvą ir niekaip negalėjo liautis kikenę.

Liovėsi tik tada, kai iš vonios atskriejusi nosinių dėžutė vos nepataikė Bonei į galvą. Draugai susiprotėjo, kad durys neužsitrenkė, jos praviros – ir kad vonioje yra veidrodis. Bonė jame išvydo Karolinos išraišką ir sutiko niršų žvilgsnį.

Taip, Karolina matė, kaip iš jos juokiasi.

Durys vėl užsidarė – šįkart taip stipriai, lyg būtų paspirtos. Bonė nunarino galvą, rankomis susiėmė už trumpų rusvų garbanų, troško, kad žemė prasivertų ir ją prarytų.

– Atsiprašau, – nurijusi seilę, stengdamasi elgtis kaip suaugusi tarė ji.

Pakėlusi galvą pamatė, kad visi labiau susirūpinę Elena. Ją toks atstūmimas neabejotinai suglumino.

Gerai, kad privertėm Karoliną krauju pasirašyti priesaiką, pamanė Bonė. Ir gerai, kad pasirašė patys žinote kas. Deimonas puikiai išmano, kas nutinka sulaužius priesaiką.

Taip mąstydama ji patraukė prie Elenos. Stefanas mėgino ją apkabinti; Elena veržėsi pas Karoliną, Metas su Meredite padėjo Stefanui ją nulaikyti ir aiškino Elenai, kad viskas gerai.

Kai prisiartino Bonė, Elena liovėsi spurdėjusi. Jos veide atsispindėjo sielvartas, mėlynos akys buvo paplūdusios ašaromis. Elenos ramybę sutrikdė nuoskauda ir gailestis – po jais slypėjo visaapimantis supratimas. Bonei nusmelkė širdį.

Ji patapšnojo Elenai alkūnę, vienintelę vietą, kurią pasiekė, ir prisidėjo prie balsų choro:

– Tu nežinojai, kad Karolina taip supyks. Nepadarei jai nieko blogo.

Krištolinės ašaros nuriedėjo Elenos skruostais. Stefanas sugavo jas nosine, lyg būtų neįkainojamos.

– Ji mano, kad Karolinai blogai, – tarė Stefanas. – Elena nerimauja dėl jos – nesuprantu kodėl.

Bonė suvokė, kad Elena geba bendrauti mintimis.

– Ir aš tai pajutau, – pritarė ji. – Blogį. Bet pasakyk jai… Elena, aš pažadu atsiprašyti. Keliais šliaužiosiu.

– Mums visiems teks pašliaužioti, – įsiterpė Mereditė. – Bet kol kas pasirūpinsiu, kad šis naivus angelas pažintų mane.

Ramiai ir tvirtai ji perėmė Eleną iš Stefano glėbio į savąjį ir pabučiavo.

Deja, kaip tik tuo metu iš vonios išžirgliojo Karolina. Apatinė jos veido dalis buvo baltesnė už viršutinę, nes neliko makiažo: lūpų dažų, savaiminio įdegio kremo, skaistalų ir kitko. Ji sustojo kaip įbesta ir įsistebeilijo į merginas.

– Negaliu patikėti, – melodingai užtraukė ji. – Tu ir toliau taip elgiesi! Tai šly…

– Karolina! – Stefano balse buvo justi grasinimas.

– Atėjau pasimatyti su Elena. – Nuostabioji, grakščioji Karolina bronzos spalvos oda grąžė rankas lyg apimta prieštaringų jausmų. – Su senąja Elena. Ir ką gi matau? Ji tarsi kūdikis – net šnekėti nemoka. Skraido ore lyg koks patenkintas guru. Ir dar elgiasi kaip iškry…

– Nedrįsk baigti sakinio, – tyliai, bet tvirtai tarė Stefanas. – Sprendžiant pagal daromą pažangą, po kelių dienų Elena turėtų vėl prisitaikyti prie žemiškojo gyvenimo, – pridūrė jis.

Jis irgi pasikeitė, suvokė Bonė. Ne tik švytėjo laime atgavęs Eleną. Jis sustiprėjo dvasiškai. Stefanas visada buvo tykus; Bonei jo galios atrodė kaip skaidraus vandens telkinys. Dabar ji matė, kad vanduo kyla lyg cunamis.

Kas galėjo taip pakeisti Stefaną?

Suprato iškart, nors ir labai nustebo. Elena tebebuvo pusiau dvasia, pusiau žmogus – taip bylojo Bonės intuicija. Kas nutiktų, jei gertum tokios būtybės kraują?

– Karolina, liaukis, – paprašė Bonė. – Aš labai labai gailiuosi, kad mėgdžiojau tave. Negražiai pasielgiau, atsiprašau.

– Ak, gailiesi. Ir dabar jau tvarka, ką? – Karolina nutaisė rūgščią miną ir ryžtingai nusigręžė nuo Bonės.

Bonė nustebo pajutusi, kad perši akis.

Elena su Meredite tebestovėjo apsikabinusios, drėgnais nuo ašarų skruostais. Žiūrėjo viena į kitą, Elena švytėjo.