L Smith - Sutemos. Vampyrės dienoraštis

Juo geriau tau, Damarise, pamanė jis. Privažiavo vietą, kur Platanų gatvė trumpam įsuka į Sengirę, kelias buvo vingiuotas ir pavojingas. Bet jis pasisuko į Damarisę, ketindamas ją žadinti, su pasigėrėjimu pastebėjo, kad ir nepadažytos jos lūpos švelniai rožinės. Pakštelėjęs į jas laukė atsako.

Malonumas. Regėjo, kaip merginos mintys švelnėja, jos aura tampa rausva.

Dirstelėjęs į kelią priešaky Deimonas pabandė dar sykį, šįkart bučinys buvo ilgesnis. Jį pradžiugino tiek Damarisės, tiek jo paties reakcija. Buvo nuostabu. Tikriausiai dėl to, kad per vieną dieną išsiurbė siaubingai daug kraujo, arba dėl ko nors kito…

Staiga jam teko sutelkti dėmesį į vairavimą. Ant kelio lyg iš po žemių išdygo mažas rudas žvėrelis. Deimonas paprastai nesukdavo iš kelio tam, kad pervažiuotų triušius, dygliakiaules ir panašius sutvėrimus, bet šitas jį suerzino – sutrukdė bučiuotis. Deimonas abiem rankom sugriebė vairą, akys tapo juodos ir šaltos kaip ledas urvo gelmėse. Nusitaikė tiesiai į rudą padarą.

Ne toks jis ir mažas, bus šioks toks bumbtelėjimas.

– Laikykis, – sumurmėjo Damarisei.

Paskutinę akimirką žvėrelis metėsi į šalį. Deimonas pasuko vairą jo pusėn ir vos neįlėkė į griovį. Tik antžmogiška vampyro reakcija ir puikiai sureguliuotas itin brangaus automobilio vairas galėjo padėti išvengti avarijos. Laimė, Deimonas turėjo ir viena, ir kita. Staigiai susuko vairą, padangos sucypė ir parūko.

Nebuvo jokio bumbtelėjimo.

Deimonas mikliai iššoko iš automobilio ir apsidairė. Žvėrelis dingo be pėdsakų, paslaptingai, kaip ir buvo pasirodęs.

Sconosciuto. Keista.

Deimonas apgailestavo, kad į akis spigina saulė; ryški popietės šviesa gerokai susilpnino regą. Bet padaras trumpai šmėstelėjo prieš akis – atrodė lyg sudarkytas. Vienas galas smailėjo, kitame buvo lyg ir vėduoklė.

Na, tiek jau to.

Deimonas pasuko atgal prie automobilio. Damarisė puolė į isteriją. Jis nebuvo nusiteikęs ką nors guosti, tad paprasčiausiai vėl ją užmigdė. Damarisė suglebo sėdynėje, ant skruostų liko džiūti nenušluostytos ašaros.

Deimonas nusivylęs įsėdo į automobilį. Bet dabar jau žinojo, ką šiandien nori padaryti. Nueiti į barą, nesvarbu, pigų ir nevalyvą ar brangų ir ištaigingą – ir susirasti kitą vampyrą. Fels Čerčas – karšta vieta anomalijų žemėlapyje, todėl neturėtų būti sunku. Vampyrus ir kitas tamsos būtybes anomalijų vietos traukia kaip sausmedžiai kamanes.

Paskui jis norėtų susikauti. Tai būtų baisiai nesąžininga – Deimonas, kiek žinojo, buvo stipriausias vampyras šiose vietose, be to, prisimaukęs puikiausių Fels Čerčo mergelių kraujo. Bet jis dėl to nesuko galvos. Tik troško ant ko nors išlieti nusivylimą, ir todėl – jo veidą nušvietė ta nepakartojama, spindinti, tik jam vienam būdinga šypsena – kokį nors vilkolakį, vampyrą ar kitą tamsos būtybę ištiks mirtis. O gal net ne vieną, jei tik pasisektų jų rasti daugiau. Desertui – gardžioji Damarisė.

Vis dėlto gyvenimas puikus. O vampyro gyvenimas, pamanė Deimonas, po saulės akiniais grėsmingai žibančiomis akimis, dar puikesnis. Jis nesėdės surūgęs vien todėl, kad negali išsyk gauti Elenos. Jis linksminsis ir stiprės, o neilgai trukus grįš pas tą apgailėtiną jaunėlį iš muilo operos ir pasiims ją.

Netyčia dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Dėl šviesos žaismo ar per didelio atmosferos slėgio pasirodė, kad po saulės akiniais mato akis – degančias raudona liepsna.

6

– Sakiau, dink , – Mereditė taip pat tyliai pakartojo Karolinai. – Tokių žodžių nedera ištarti civilizuotoje vietoje. Deja, čia Stefano namai, taigi jis turėtų tave išvaryti. Bet aš tai darau už jį, nes jis nieku gyvu nelieptų merginai – galiu pridurti, savo buvusiai merginai – nešdintis iš kambario.

Metas atsikrenkštė. Jis stovėjo kampe, ir visi buvo jį užmiršę. Jis išrėžė:

– Karolina, per daug ilgai tave pažįstu, kad kalbėčiau oficialiai. Mereditė teisi. Jei nori ir toliau tauzyti tą patį, ką čia prišnekėjai apie Eleną, tai daryk kur nors toli. Bet prisimink štai ką. Nesvarbu, ką Elena darė anksčiau būdama čia, – jo balsas pritilo, ir Bonė suprato, kad jis kalba apie ankstesnį Elenos gyvenimą Žemėje, – dabar ji – tikras angelas. Ji… ji… visiškai… – Metas sudvejojo negalėdamas rasti tinkamo žodžio.

– Tyra, – Mereditė lengvai pabaigė sakinį.

– Taip, – sutiko Metas. – Taip, tyra. Ir jos veiksmai tyri. Tavo bjaurūs žodžiai tikrai negali jos sutepti, bet mums vis tiek nepatinka, kad mėgini tai padaryti.

Stefanas tyliai padėkojo.

– Aš jau eisiu, – iškošė Karolina. – Ir nedrįskit man skaityti pamokslų apie tyrumą ! Čia, kur dedasi tokie dalykai! Gal jums tiesiog patinka žiūrėti, kaip dvi merginos bučiuojasi. Gal jūs…

– Gana, – bemaž abejingai pasakė Stefanas, bet Karolina pakilo ir išskriejo pro duris, tarsi perkelta nematomų rankų. Rankinė šleptelėjo įkandin.

Tada durys tyliai užsivėrė.

Bonei ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Tai buvo tokia Galia, kad jos antgamtinės juslės atsisakė suvokti ir laikinai išsijungė. Perkelti Karoliną – o ji ne maža mergaitė – išties reikia didžiulės Galios.

Galbūt Stefanas pasikeitė ne mažiau už Eleną. Bonė dirstelėjo į Karolinos elgesio sutrikdytą Eleną.

Nėra čia ko svarstyti, verčiau pasistenk nusipelnyti Stefano padėką, tarė sau Bonė.

Bakstelėjo Elenai į kelį ir jai atsisukus pabučiavo.

Elena labai greitai atsitraukė, lyg baimindamasi priešinimosi. Bonė iškart suprato, kad Mereditė teisi – bučinys buvo neseksualus. Veikiau… susipažinimo, lyg būtum tyrinėjamas visomis juslėmis. Atsitraukusi Elena pažvelgė į Bonę spindinčiu veidu, visai kaip į Mereditę. Tyras bučinys nuplovė visą nerimą ir Bonei pasirodė, kad Elenos ramybė įsigėrė į ją.

– …kvailai padarėm, kad atsivedėm Karoliną, – Metas aiškinosi Stefanui. – Atleisk, kad sukėlėm tokį triukšmą. Aš pažįstu Karoliną, ji būtų dar pusę valandos šūkavusi ir niekur nėjusi.

– Stefanas tuo pasirūpino, – tarstelėjo Mereditė. – O gal Elena?

– Aš, – patvirtino Stefanas. – Metas teisus – ji būtų niekaip nenurimusi. O aš negaliu leisti šitaip kalbėti apie Eleną man girdint.

Kodėl jie apie tai šneka, nusistebėjo Bonė. Nei Mereditė, nei Stefanas toli gražu nėra plepiai, bet štai tauškia savaime suprantamus dalykus. Paskui suprato, kad jie taip elgiasi dėl Meto, lėtai, bet ryžtingai besiartinančio prie Elenos.

Bonė mikliai ir grakščiai, lyg mokėtų skraidyti, praėjo pro Metą nepažvelgusi į jį. Tada ėmė šnekučiuotis apie Karolinos elgesį su Meredite ir Stefanu. Visi sutiko, kad Karolina – priešė ir, regis, niekaip nepasimoko, kad klastauti prieš Eleną neverta. Bonė būtų galėjusi lažintis, kad šiuo metu Karolina rezga naują sąmokslą.

– Karolina nuolat jaučiasi vieniša, – tarsi mėgindamas ją pateisinti tarė Stefanas. – Siekia būti įvertinta kaip įmanydama, bet jaučiasi… atskirta. Tarsi nė vienas žmogus ja nepasitikėtų.

– Ji ginasi, – sutiko Mereditė. – Bet galėtų parodyti šiek tiek dėkingumo. Juk vos prieš savaitę išgelbėjom jai gyvastį.

Ir ne tik, pamanė Bonė. Intuicija jai kuždėjo, kad šis tas nutiko prieš jiems išgelbstint Karoliną, bet ji pernelyg niršo dėl Elenos, tad gerai neįsiklausė.

– Kaipgi galima ja pasitikėti? – paklausė ji Stefano.

Žvilgtelėjo per petį. Dabar Elena tikrai atpažins Metą, o pats Metas, rodės, tuoj nualps.