L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

L. J. SMITH

VAMPYRĖS DIENORAŠTIS

SUGRĮŽIMAS:

2 TOMAS

VIDURNAKTIS

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

The Vampire Diaries:The Return: Shadow Souls

Copyright © 2010 by L. J. Smith

www.harperteen.com

Published by arrangement with Rights People, London

Key Artwork © 2012 Warner Bros Entertainment Inc. All Rights Reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

ISBN 9786090103951

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorės Giedrė Bulatovienė, Ramutė Prapiestienė

Maketavo (epub) Valdas Bautrėnas

Šešėlių sielos

Savo nuostabiai agentei Elizabeth Harding

1

– Mielas dienorašti, – sušnabždėjo Elena. – Kaip nepasisekė – palikau tave jaguaro bagažinėje, o dabar antra ryto. – Ji pirštu pabaksnojo sau į koją per naktinius marškinius, lyg dėdama tašką. Įrėmusi kaktą į langą sukuždėjo dar tyliau: – O aš bijau tamsoje išeiti į lauką ir tave atsinešti. Bijau!

Ji vėl bakstelėjo, pajuto skruostais riedant ašaras ir nenorom įjungė mobiliojo diktofoną. Buvo kvaila šitaip eikvoti bateriją, bet Elena nieko negalėjo padaryti. Jai to reikėjo.

– Taigi aš čia, – patyliukais kalbėjo ji, – sėdžiu ant užpakalinės automobilio sėdynės. Toks šiandien bus mano dienoraščio įrašas. Beje, šiai kelionei nustatėme taisyklę – aš miegosiu ant užpakalinės jaguaro sėdynės, o Metas su Deimonu leis laiką gamtoje. Dabar taip tamsu, kad niekur nematau Meto... Kraustausi iš proto: verkiu, jaučiuosi sutrikusi – ir tokia vieniša be Stefano...

Turim atsikratyti jaguaro, mat jis per didelis, per raudonas, per prašmatnus, pernelyg įsimintinas, o juk mums, keliaujantiems Stefano vaduoti, reikėtų nekristi į akis. Kai parduosime automobilį, brangiausia, kas man liks, bus lazuritas ir deimantinis pakabutis; savo dingimo išvakarėse jį man padovanojo Stefanas. Kitą dieną... Stefanas buvo išviliotas, įtikintas, kad galės virsti paprastu žmogumi. O dabar...

Negaliu liautis galvojusi, ką jie gali jam kaip tik šią akimirką daryti – kad ir kas tokie būtų. Galbūt jis laikomas kicunių, piktųjų lapių-dvasių, kalėjime, vadinamame Ši no Ši.

Elena nutilo ir nusišluostė nosį į naktinių rankovę.

– Ir kaip atsidūriau tokioje padėtyje?

Purtydama galvą, ji kumščiu trenkė per sėdynės atlošą.

– Jei tai išsiaiškinčiau, galbūt pavyktų parengti A planą. Aš visada parengiu A planą. O draugės pagelbsti su B ir C planais. – Elena, prisiminusi Bonę ir Mereditę, tankiai pamirksėjo. – Jau bijau, kad niekada jų nebeišvysiu. Nuogąstauju dėl viso Fels Čerčo miestelio.

Kurį laiką ji sėdėjo pasidėjusi ant kelio sugniaužtą kumštį. Tylus balselis viduje kalbėjo: „Baik gi žliumbti, Elena. Galvok. Pradėk iš pradžių.“

Iš pradžių? Kas toji pradžia? Stefanas?

Ne, Elena Fels Čerče gyveno jau seniai, dar prieš pasirodant Stefanui.

Lėtai, bemaž svajingai ji ėmė šnekėti į mobilųjį.

– Pirmiausia, kas aš tokia? Aš Elena Gilbert, man aštuoniolika. – Paskui dar lėčiau pridūrė: – Aš... nemanau, kad sakyti, jog esu graži, yra puikavimasis. Kaip galėčiau to nežinoti – juk žiūriu į veidrodį, sulaukiu komplimentų. Nesididžiuoju – tiesiog gavau tai iš mamos ir tėčio.

Kokia gi aš? Plaukai šviesūs, bangomis krintantys ant pečių, akys mėlynos, kai kas sako, kad panašios į lazuritą – tamsiai mėlynos su auksinėmis dėmelėmis. – Ji prunkštelėjo. – Galbūt dėl to ir patinku vampyrams.

Paskui įtemptai spoksodama į akliną tamsą aplink save ji prabilo rimčiau.

– Daug berniukų tikino, kad esu nuostabiausia mergina pasaulyje. Aš su jais žaisdavau. Išnaudodavau juos: siekdama populiarumo, norėdama pasilinksminti ir panašiai. Kalbėsiu nuoširdžiai, gerai? Aš juos laikiau žaislais ar trofėjais. – Elena patylėjo. – Bet buvo dar kai kas. Visą laiką žinojau, kad manęs kažkas laukia – tik nenumaniau, kas. Rodos, ieškojau to, ko tarp berniukų nerasiu. Jokios vilionės, jokie žaidimai nesuvirpindavo mano... širdies gelmių. Kol sutikau vieną ypatingą vaikiną. – Elena nutilo, nurijo seiles ir pridūrė: – Patį ypatingiausią vaikiną.

Jo vardas buvo Stefanas.

Paaiškėjo, kad jis ne toks, koks atrodo – paprastas, nors ir žavus gimnazijos abiturientas tamsiais pasišiaušusiais plaukais ir žaliomis kaip smaragdai akimis.

Paaiškėjo, kad Stefanas Salvatorė yra vampyras.

Tikras vampyras.

Elena nutilo ir, prieš kalbėdama toliau, kelis kartus trūksmingai įkvėpė.

– Taip pat ir jo nuostabusis vyresnėlis brolis Deimonas.

Ji prikando lūpą ir ilgokai patylėjusi paklausė savęs:

– Ar būčiau pamilusi Stefaną, jei iš pat pradžių būčiau žinojusi, kad jis vampyras? Taip! Taip! Taip! Būčiau įsimylėjusi nieko nepaisydama! Bet tai daug ką pakeitė – labiausiai mane pačią. – Vos liesdama pirštu, Elena brūkštelėjo sau per naktinius. – Supranti, vampyrai, mylintys vienas kitą, dalijasi krauju. Bėda ta, kad... aš pasidalijau krauju ir su Deimonu. Ne visai savo noru, bet todėl, kad jis nuolat, dieną naktį, mane persekiojo.

Elena atsiduso.

– Deimonas sakė norįs mane paversti vampyre ir savo Nakties princese. Kitaip tariant, turėti mane vienas pats. Bet aš Deimonu nepasitikiu, nebent jis duotų žodį. Jam būdinga tokia keistybė – niekada nelaužo pažadų.

Elena netikėtai pajuto šyptelint savo lūpas, bet dabar kalbėjo ramiai, sklandžiai, beveik užmiršusi mobilųjį.

– Mergina, susidėjusi su dviem vampyrais... juk taip tikrai galima prisišaukti bėdą, tiesa? Turbūt ko nusipelniau, tą ir gavau.

Aš buvau mirusi.

Ne šiaip mirusi, kai liaujasi plakti širdis, kai esi atgaivinamas ir grįžęs pasakoji, kaip vos nepatekai į Šviesą. Aš buvau patekusi į Šviesą.

Aš buvau mirusi.

O kai grįžau iš ten – kokia staigmena! Buvau virtusi vampyre.

Tada, kai pabudau kaip vampyrė, Deimonas man buvo... galima sakyti, malonus. Galbūt dėl to... nesu jam abejinga. Jis nepasinaudojo manimi, nors būtų lengvai galėjęs pasinaudoti.

Bet per savąjį vampyrės gyvenimą nuveikiau nedaug. Turėjau laiko prisiminti Stefaną ir dar labiau jį pamilti – nes tik tada supratau, kaip jam sunku. Gavau patirti, kaip vyksta mano pačios laidotuvių pamaldos. Cha! Tokia galimybė pasitaiko ne kiekvienam. Išmokau nuolatos – visada nešiotis lazuritą, kad nepavirsčiau vampyru traškučiu. Teko atsisveikinti su savo keturmete sesute Margarita, aplankyti Bonę ir Mereditę...

Elenos skruostais veik nepastebimai ritosi ašaros. Bet ji patyliukais pasakojo toliau.

– Ir tada aš vėl miriau.

Miriau taip, kaip miršta vampyrai, atsidūrę saulėje be lazurito. Nesubyrėjau į dulkes; man buvo tik septyniolika. Bet saulė vis tiek mane nunuodijo. Išeidama jaučiausi bemaž... rami. Tada ir išgavau Stefano pažadą rūpintis Deimonu – visada. Manau, ir Deimonas mintyse prisiekė rūpintis Stefanu. Štai šitaip miriau, Stefano laikoma glėbyje, Deimonui sėdint šalia – paprasčiausiai išskridau, tarsi būčiau užmigusi.

Paskui sapnavau, tik neprisimenu, ką, ir vieną dieną visus nustebinau prabilusi per Bonę. Vargšelė Bonė buvo stipri ekstrasensė. Manau, man teko Fels Čerčo dvasios sargės darbas. Miesteliui buvo kilęs pavojus. Jo gyventojams reikėjo kovoti, ir tada, kai jie buvo bepralaimintys, aš buvau įmesta į gyvųjų pasaulį, kad padėčiau. Karas buvo laimėtas, o aš taip ir likau turinti tų keistų, nesuprantamų galių. Bet čia buvo ir Stefanas! Mudu vėl susitikome!