L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Elena apsiglėbė save, tarsi laikydama Stefaną, įsivaizdavo esanti šiltame jo glėbyje. Taip sėdėjo užsimerkusi, kol vėl sulėtėjo kvėpavimas.

– Dėl tų mano galių – nagi, pažiūrėkim. Galiu būti telepatė – jei kitas žmogus irgi telepatas. Beje, visi vampyrai daugiau ar mažiau telepatai, ypač kai dalijiesi su jais krauju. Ir dar turiu Sparnus .

Tikra tiesa – aš turiu Sparnus! Jie teikia neįtikimų galimybių, tik, bėda, nė nenutuokiu, kaip jais naudotis. Kartais – kaip dabar – pajuntu, lyg kas iš manęs veržtųsi, lyg bandytų sudėti mano lūpas, kad ištarčiau reikiamą vardą, lyg mėgintų pastatyti mano kūną į reikiamą padėtį. Tai Apsaugos sparnai, ir, rodos, šioje kelionėje jų išties prireiks. Bet aš net neprisimenu, kaip andai naudojausi senaisiais Sparnais – juolab neišmanau, kaip elgtis su naujaisiais. Kartoju žodžius, kol išvadinu save kvaile, – bet ničnieko neįvyksta.

Taigi aš vėl žmogus – toks kaip Bonė. O Dieve, kad dabar galėčiau bent išvysti jiedvi su Meredite! Vis kartoju sau, kad sulig kiekviena minute artėju prie Stefano. Žinoma, jei nekreipsi dėmesio į Deimono lakstymą pirmyn atgal ir į šonus, kad atsikratytų persekiotojų.

Kodėl kas nors turėtų mus persekioti? Supranti, kai grįžau iš pomirtinio gyvenimo, įvyko labai stiprus Galios proveržis, tai pastebėjo visi, gebantys ją pajusti.

Kaipgi paaiškinti, kas toji Galia? Ją turi visi, bet žmonės – išskyrus tikruosius ekstrasensus, tokius kaip Bonė – jos nesuvokia. Vampyrai neabejotinai turi Galią ir pasitelkdami ją paveikia žmones: sukelia jiems simpatiją arba priverčia matyti daiktus kitokius, nei jie yra. Pavyzdžiui, Stefanas, perėjęs į Roberto Li gimnaziją, paveikė mokyklos darbuotojus – įtikino, kad jo dokumentai tvarkingi. Kai kurie vampyrai savo Galia triuškina kitus vampyrus – arba žmones.

Bet aš kalbėjau apie Galios proveržį, įvykusį tada, kai buvau numesta iš dangaus. Jis buvo toks stiprus, kad atviliojo dvi kraupias būtybes iš kito pasaulio krašto. Šios nusprendė atvykti pasižiūrėti, kas sukėlė tą proveržį ir ar joms iš to nebūtų kokios nors naudos.

Nejuokauju, jos išties atlėkė iš kito pasaulio krašto. Tai buvo kicunės, piktosios lapės-dvasios iš Japonijos. Kažkas panašaus į mūsų vilkolakius – tik kur kas galingesnės. Tokios galingos, kad gali pasitelkti malachus – iš tikro tai augalai, nors ir atrodantys kaip vabzdžiai; kartais būna mažyčiai kaip smeigtuko galvutė arba taip padidėja, kad įstengtų praryti ranką. Malachai gali prisitvirtinti prie nervų, išsikeroti po visą jų sistemą ir įveikti tave iš vidaus.

Dabar Elena virpėjo, jos balsas skambėjo dusliai.

– Taip nutiko ir Deimonui. Į jį įlindo mažytis malachas, užvaldė ir pavertė Šiničio marionete. Užmiršau pasakyti: kicunių vardai – Šiničis ir Misao. Misao yra mergina. Jųdviejų plaukai juodi, raudonais galais, tik Misao ilgesni. Juodu neva brolis ir sesuo – nors iš elgesio nepasakytum.

Visiškai užvaldęs Deimoną Šiničis privertė jo kūną... daryti siaubingus dalykus. Privertė kankinti Metą ir mane; net dabar jaučiu, kad Metas už tai kartais nori jį nudėti. Jeigu tik jis būtų matęs, ką mačiau aš – tą ištįsusį, šlapią, baltą antrąjį kūną turėjau nagais ištraukti Deimonui iš stuburo, ir galiausiai jis iš skausmo apalpo, – dabar geriau jį suprastų. Aš Deimono nekaltinu už tai, ką padarė verčiamas Šiničio. Negaliu kaltinti. Deimonas... neįsivaizduoji, kaip jis buvo pasikeitęs. Sugniuždytas. Verkiantis. Jis buvo...

Beje, nesitikiu dar kada nors tokį jį išvysti. Bet jei kada nors atgausiu savąją Sparnų galią, Šiničiui bus riesta.

Supranti, manau, kad andai padarėm klaidą. Mes įveikėm Šiničį ir Misao – bet jų nenužudėm. Buvom per geri, per švelnūs ar panašiai.

Tai buvo didelė klaida.

Nes Šiničio malachai buvo apsėdę ne tik Deimoną, bet ir merginas, dar visai mergaites, keturiolikmetes, penkiolikmetes, net jaunesnes. Ir kai kuriuos vaikinus. Jie elgėsi... kaip pamišę. Žeidė save ir savo šeimų narius. Tik tada, kai sudarėm su Šiničiu sandorį, sužinojom, kokia sunki jų būklė.

Galbūt derėdamiesi su nelabaisiais pasielgėm blogai. Bet jie pagrobė Stefaną, o Deimonas – andai jau apsėstas – jiems padėjo. Išvaduotas nuo apsėdimo tetroško, kad Šiničis su Misao mums pasakytų, kur yra Stefanas, o paskui amžiams dingtų iš Fels Čerčo.

Mainais už tai Deimonas įsileido Šiničį į savo galvą.

Vampyrai esti pamišę dėl Galios, o kicunės geidžia tavo prisiminimų. Šiničis norėjo gauti paskutinių poros dienų Deimono prisiminimus – kaip tik tuomet, būdamas apsėstas, šis mus kankino... o mano Sparnai įtikino Deimoną, kad jis tai padarė. Nemanau, kad būtų norėjęs prisiminti, ką padarė arba kaip pasikeitė, kai apie tai sužinojo. Taigi jis atidavė Šiničiui tuos prisiminimus, o Šiničis jam už tai į galvą įkėlė žemėlapį, kuriame buvo nurodyta Stefano buvimo vieta.

Bėda ta, kad mes patikėjom Šiničio pažadu išvykti – o juk jo pažadai nieko verti.

Be to, jis atvėrė telepatinį kanalą tarp savo ir Deimono proto ir dabar, šiam nežinant, nuolatos vagia jo prisiminimus.

Tai nutiko vakar vakare, kai mus sustabdė policininkas, susidomėjęs, ką trys paaugliai taip vėlai veikia brangiame automobilyje. Deimonas jam įteigė eiti šalin. Bet jau po kelių valandų tą policininką visiškai užmiršo.

Jį tai baugina. O nuo to, kas gąsdina Deimoną – nors jis pats to nieku gyvu nepripažįsta, – man darosi mirtinai baisu .

Turbūt paklausi, ką gi trys paaugliai veikia nežinia kur Juniono apygardoje, Tenesio valstijoje, kaip skelbia paskutinis mano matytas kelio ženklas. Mes traukiam prie kažkokių vartų į Tamsos Matmenį... ten, kur Šiničis su Misao įmetė Stefaną į kalėjimą, vadinamą Ši no Ši. Šiničis tos vietos žemėlapį įkėlė Deimonui į galvą, o aš niekaip negaliu išpešti iš Deimono, kokia tai vieta. Bet ten yra Stefanas, ir aš kaip nors jį pasieksiu, net jei tektų žūti.

Net jei tektų išmokti žudyti.

Nebesu miela mergaitė iš Virdžinijos, kokia pirmiau buvau.

Elena nutilo, iškvėpė. Paskui vėl apsiglėbė rankomis ir kalbėjo toliau:

– O kodėl su mumis Metas? Dėl Karolinos Forbes, mano draugės nuo darželio laikų. Pernai... kai Stefanas atvyko į Fels Čerčą, mudvi abi jo užsigeidėme. Bet jam Karolina nerūpėjo. Nuo to laiko ji tapo pikčiausia mano prieše.

Karolinai nusišypsojo laimė pirmajai Fels Čerče sutikti Šiničį. Pirmiau ji ilgoką laiką buvo Tailerio Smolvudo mergina, o paskui jo įkaitė. Įdomu, kiek laiko juodu draugavo ir kur dabar Taileris? Tik žinau, kad galiausiai Karolina prikibo prie Šiničio, esą jai „reikia vyro“. Taip ji pareiškė. Taigi spėju... na, Deimonas spėja, kad ji turės... vilkiukų. Atsives ar pagimdys vilkolakių, supranti? Nes Taileris yra vilkolakis.

Deimonas tvirtina, kad vilkolakiukių besilaukianti moteris dar greičiau pavirsta vilkolake nei būdama įkąsta ir tam tikru nėštumo metu įgyja galią tapti tikra vilke arba tikru žmogumi, bet pirmiau kurį laiką vyksta visiška makalynė.

Deja, Karolinai visa tai išrėžus, Šiničis į ją nė nepažvelgė.

Bet pirmiau Karolina, apimta nevilties, apkaltino Metą, kad per pasimatymą į ją pasikėsino. Turbūt ji šiek tiek žinojo, ką veikia Šiničis, nes „pasimatymas“, pasak jos, įvyko tą vakarą, kai Metą užpuolė rankas ryjantis malachas, ir jam ant riešo liko žymių, panašių į merginos nagų įdrėskimus.

Taigi policija ėmė ieškoti Meto. Galima sakyti, aš jį priverčiau keliauti su mumis. Mat Karolinos tėvas yra vienas įtakingiausių žmonių Fels Čerče, be to, draugauja su Ridžmonto apygardos prokuroru ir vadovauja vienam tų vyrų klubų, kurių nariai ypatingai spaudžia vienas kitam ranką ir užsiima panašiais dalykėliais, padedančiais išgarsėti bendruomenėje.