L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

4

– Tu drebi. Verčiau aš tai padarysiu viena, – pasisiūlė Mereditė, dėdama ranką Bonei ant peties, jiedviem stovint priešais Karolinos Forbes namus.

Bonė jau norėjo atsiremti į ją, bet susilaikė. Buvo gėda taip smarkiai drebėti Virdžinijoje liepos pabaigos rytą. Bet Mereditė, vyresnė vos puse metų, šiandien atrodė dar labiau suaugusi nei paprastai. Jos tamsūs plaukai pakaušyje buvo surišti, todėl akys atrodė itin didelės, o juodbruvas veidas su išsišovusiais skruostikauliais gražiai išryškėjęs.

Ji galėtų būti mano auklė, prislėgta pamanė Bonė. Mereditė avėjo ne jai įprastus plokščiapadžius, o aukštakulnius. Palyginti su ja, Bonė pasijuto mažytė kaip niekad. Ji persibraukė šviesiai rusvas garbanas, pamėgino jas sukelti bent vieną centimetrą aukščiau.

– Man nebaisu. Man š-šalta, – sukaupusi visą orumą pareiškė ji.

– Žinau. Jauti kažką iš ten sklindant, tiesa? – Mereditė linktelėjo galva namo pusėn.

Bonė pašnairavo ten link, paskui atsigręžė į Mereditę. Staiga Mereditės brandumas jai pasirodė veikiau raminantis nei erzinantis. Bet prieš vėl dirstelėdama į Karolinos namus ji pasidomėjo:

– Kam tie smailūs kulniukai?

– Taigi. – Mereditė pažvelgė žemyn. – Aš mąstau praktiškai. Jei šįkart kas nors mėgins mane sugriebti už kulkšnies, padarysiu štai ką. – Ji treptelėjo į šaligatvį, pasigirdo malonus kaukštelėjimas.

Bonei beveik pavyko nusišypsoti.

– Pasiėmei ir savąsias žalvariu kaustytas pirštines?

– Man jų neprireiks; jei Karolina mėgins ką nors iškrėsti, partrenksiu ją plikomis rankomis. Bet nekeiskime temos. Aš galiu tai padaryti viena.

Bonė galiausiai leido sau uždėti mažą rankelę ant liaunos ilgapirštės Mereditės plaštakos. Spustelėjo ją.

– Žinau, kad gali. Bet aš turiu būti. Ji mane pakvietė.

– Taip, – žavingai pakreipusi lūpas pritarė Mereditė. – Karolina visada randa silpniausią vietą. Na, kad ir kas nutiktų, ji pati prisiprašė. Pirmiausia pabandysim jai padėti – jos ir mūsų pačių labui. Paskui pamėginsim priversti priimti mūsų pagalbą. Ir galiausiai...

– Galiausiai, – liūdnai tarė Bonė, – nežinia, kuo viskas baigsis. – Ji vėl dirstelėjo į Karolinos namus. Jie atrodė... tarsi... pasvirę, lyg žiūrėtum į kreivą veidrodį. Be to, juos supo bloga aura – juodi rėžiai ant šleikščiai pilkų ir žalsvų šešėlių. Bonei dar neteko matyti namo, pasižyminčio tokia stipria energija.

Ji atrodė šalta, toji energija, kaip dvelksmas iš mėsos šaldiklio. Bonei dingojosi, kad gavęs progą namas įsiurbtų jos pačios gyvybines galias ir paverstų ledu.

Ji leido Mereditei paskambinti į duris. Pasigirdo tylus skambučio aidas; kai ponia Forbes atidarė, jos balsas irgi mažumėlę aidėjo. Įėjusi į vidų Bonė vis dar jautėsi esanti kreivų veidrodžių karalystėje; apėmė ir dar keistesnis jausmas. Užsimerkus atrodė, kad ji atsidūrė kur kas didesnėje patalpoje stačiai besileidžiančiomis grindimis.

– Atėjot pas Karoliną? – paklausė ponia Forbes. Jos išvaizda Bonę apstulbino. Žilaplaukė išblyškusi Karolinos motina sukritusiu veidu atrodė kaip senutė. – Ji viršuje, savo kambaryje. Parodysiu, – pasisiūlė ji.

– Bet, ponia Forbes, mes žinom, kur... – Mereditė nutilo, Bonei palietus jos ranką.

Išbalusi, susigūžusi moteris rodė joms kelią. Ji beveik neturi auros, pastebėjo Bonė, ir tai ją sukrėtė iki širdies gelmių. Ji taip seniai pažinojo Karoliną ir jos tėvus – kaip jų santykiai galėjo šitaip pakisti?

Daugiau nebepravardžiuosiu Karolinos, kad ir kaip elgtųsi, tyliai pasižadėjo Bonė. Kad ir kas nutiktų. Netgi... taip, netgi po to, ką ji padarė Metui. Pasistengsiu prisiminti apie ją ką nors gero.

Bet šiuose namuose buvo išvis sunku mąstyti, juolab ką nors gero. Bonė žinojo, kad laiptai veda į viršų; matė virš savęs pakopas. O visos kitos juslės bylojo, kad ji lipa žemyn. Tai buvo šiurpus jausmas, net galva ėmė suktis – nors matė savo kojas lipant aukštyn, pati stačia nuokalne garmėjo žemyn.

Tvyrojo keistas, aitrus sugedusių kiaušinių dvokas. Šlykštaus puvėsių tvaiko, rodos, galėjai tiesiog paragauti.

Karolinos durys buvo uždarytos, priešais jas ant grindų padėta lėkštė su šakute ir peiliu. Ponia Forbes skubiai čiupo tą lėkštę, atidarė duris kitoje koridoriaus pusėje, padėjo ją ten ir uždarė.

Bet, prieš pat lėkštei dingstant iš akių, Bonė maisto kauburėlyje ant plono porceliano tarėsi pastebėjusi kažką krutant.

– Su manim ji beveik nesišneka, – tuo pačiu bejausmiu balsu kaip anksčiau pasiguodė ponia Forbes. – Bet sakė laukianti jūsų.

Moteris paskubom išėjo, palikusi jas vienas koridoriuje. Supuvusių kiaušinių – ne, sieros, pasitaisė Bonė – smarvė buvo labai stipri.

Siera – ji atpažino kvapą iš pernykštės chemijos pamokos. Kaip šitoks bjaurus kvapas prasismelkė į ištaigingus Forbesų namus? Bonė jau gręžėsi klausti Mereditės, bet ši papurtė galvą. Bonė suprato šį judesį.

Nieko nesakyk.

Ji goktelėjo, nusišluostė ašarojančias akis ir stebėjo, kaip Mereditė spaudžia Karolinos durų rankeną.

Kambaryje buvo tamsu. Iš koridoriaus sklindančios šviesos užteko pamatyti, kad ant Karolinos užuolaidų dar prikaltos nepermatomos lovatiesės. Ant lovos nieko nebuvo.

– Įeikit! Ir greičiau uždarykit duris!

Tai buvo Karolinos balsas, jame skambėjo įprastinė kandi gaidelė. Bonei iškart palengvėjo. Nenuaidėjo nei kambarį drebinantis vyriškas bosas, nei stūgsmas, o tik subjuręs Karolinos balsas.

Ji žengė į prieblandą.

5

Atsisėdusi ant užpakalinės jaguaro sėdynės, Elena po naktiniais apsivilko pliušinius melsvai žalsvus marškinėlius ir apsimovė džinsus, jei kartais prieitų policininkas ar šiaip kas nors, norintis padėti mašinos savininkams, regis, įstrigusiems toli nuo bet kokio greitkelio. Tada atsigulė.

Bet, nors buvo šilta ir patogu, miegas neėmė.

Ko gi aš noriu? Ko išties noriu? – klausė ji savęs. Atsakymas buvo aiškus.

Noriu išvysti Stefaną. Pajusti jo rankas. Noriu tiesiog pažvelgti jam į veidą, į žalias akis, sutikti tą ypatingą, tik man skirtą žvilgsnį. Noriu, kad jis man atleistų ir pasakytų tikįs, kad visada jį mylėsiu.

Ir dar noriu... Elena pasijuto raustanti, kūną užliejo šiluma. Noriu, kad Stefanas mane pabučiuotų. Geidžiu Stefano bučinių... šiltų, saldžių, raminančių...

Galvodama apie tai, Elena porą kartų užsimerkė ir pakeitė padėtį. Vėl tvenkėsi ašaros. O, kad ji galėtų paverkti, išties paverkti dėl Stefano. Bet kažkas tarsi neleido. Buvo sunku išspausti ašarą.

Dieve, kokia ji išsekusi...

Elena stengėsi užmigti. Užsimerkusi vartėsi, mėgindama bent kelias minutes negalvoti apie Stefaną. Ji turi numigti. Apimta nevilties smarkiai kilstelėjo, bandydama rasti geresnę padėtį, – ir staiga viskas pasikeitė.

Elenai pasidarė patogu. Pernelyg patogu. Ji visiškai nebejuto sėdynės. Pakilusi sustingo ir liko sėdėti ore – vos neatsitrenkė galva į jaguaro lubas.

Manęs vėl nebeveikia trauka, pasibaisėjusi pamanė ji. Bet ne – šįkart buvo kitaip nei andai, kai ji prisikėlė iš mirties ir skraidė kaip balionas. Nemokėjo paaiškinti, kas kitaip, bet buvo tuo tikra.

Bijojo kur nors pajudėti. Gerai nežinojo, iš kur toji baimė, bet nedrįso nė krustelėti.

Tada kai ką išvydo – save ant užpakalinės automobilio sėdynės, atsilošusią, užsimerkusią. Įžvelgė visas smulkmenas: žalsvas pliušines savo palaidinės raukšleles, šviesiai auksinių plaukų kasą, nesurištą, bebaigiančią išsipinti. Ji atrodė taip, lyg ramiai miegotų.