L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Štai kaip viskas baigėsi. Dabar kalbės, kad Elena Gilbert vieną vasaros dieną ramiai miegodama mirė. Mirties priežastis nenustatyta...

Nes jie nemano, kad sudužus širdžiai gali ištikti mirtis, pamanė Elena. Dramatiškai, kaip tik ji gebėjo, viena ranka užsidengusi veidą Elena pamėgino nusileisti į savo kūną.

Nepavyko. Vos tik ištiesė į jį ranką, atsidūrė lauke.

Išskriejo tiesiai pro jaguaro lubas, nieko nepajutusi. Tikriausiai taip esti, kai tampi šmėkla, pamanė ji. Bet anąsyk viskas buvo kitaip. Tada regėjau tunelį, skridau į Šviesą.

Gal aš ne šmėkla.

Staiga Elena pralinksmėjo. Žinau, kas tai, apimta pergalingo džiaugsmo suprato ji. Aš išėjau iš savo kūno!

Ji vėl pažvelgė į save miegančią, atidžiai apžiūrėjo. Taip! Taip! Jos miegantį kūną – tikrąjį kūną – su dvasine savastimi jungė virvutė. Ji buvo pririšta! Kad ir kur nukaktų, ras kelią atgal.

Galėjo rinktis vieną iš dviejų kelionės tikslų. Pirmasis – grįžti į Fels Čerčą. Pagal saulę būtų nustačiusi kryptį ir neabejojo, kad išėjusi iš kūno matys visas susikertančias energijos linijas.

Kitas tikslas, be abejo, buvo Stefanas.

Gal Deimonas ir manė, kad Elena nežino kelio – ji iš tikrųjų tik pagal tekančią saulę galėjo nustatyti, kad Stefanas priešingoje pusėje, į vakarus nuo jos. Bet ne kartą girdėjo sakant, kad tikrų mylimųjų sielos kažkaip sujungtos... nuo širdies į širdį driekiasi sidabrinė gija arba raudona virvutė.

Elena, savo džiaugsmui, iškart ją surado.

Ploną mėnulio spalvos juostelę, įtemptą tarp miegančios Elenos širdies ir... taip. Palietusi virvutę, aiškų aiškiausiai pajuto Stefaną ir iškart suprato, kad ji nuves pas jį.

Nė neabejojo, į kurią pusę traukti. Fels Čerče ji jau lankėsi. Bonė buvo nepaprastų galių turinti ekstrasensė, taip pat ir senoji Stefano šeimininkė ponia Teofilija Flauers. Jiedvi kartu su skvarbaus proto Meredite saugojo miestelį.

Jos viską supras, karštai patikino save Elena. O tokia proga turbūt daugiau nepasitaikys.

Nedelsdama nė akimirkos Elena atsigręžė į Stefano pusę ir pasileido lėkte.

Išsyk pasijuto skriejanti oru, taip greitai, kad neįžiūrėjo nieko aplink. Vaizdai susiliejo, skyrėsi tik spalva ir struktūra. Elena net žado neteko supratusi, kad skrenda kiaurai per daiktus.

Jau po kelių akimirkų ji išvydo širdį gniaužiantį vaizdą: Stefaną ant išgulėto, apdriskusio čiužinio, papilkėjusiu veidu, liesą. Stefaną šlykščioje, šiaudų pribarstytoje, utėlių privisusioje vienutėje su tomis nelemtomis geležinėmis grotomis, kurių joks vampyras negali išlaužti.

Elena kaipmat nusigręžė, kad pabudintas Stefanas neišvystų jos skausmo ir ašarų. Dar nespėjusi susitvardyti, krūptelėjo nuo Stefano balso. Jis jau nemiegojo.

– Vis bandai, ką? – pašaipiai paklausė jis. – Ko gero, galėtum už tai gauti medalį. Tik visada kas nors būna ne taip. Anąsyk – mažos smailios ausys. Šįkart – drabužiai. Elena nevilkėtų suglamžytų marškinėlių ir nevaikščiotų basa, purvinomis kojomis, net jei tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Nešdinkis. – Gūžtelėjęs po nudėvėta antklode, jis nusigręžė.

Elena žiūrėjo į jį. Buvo per daug susikrimtusi, kad ieškotų tinkamų žodžių – jie išsiveržė kaip geizeris.

– Ak, Stefanai! Aš tik mėginau numigti ant užpakalinės jaguaro sėdynės ir apsirengiau, jei kartais prieitų policininkas. Tą jaguarą tu man nupirkai. Nemaniau, kad tau tai rūpės! Drabužiai susiglamžę, nes ištraukti iš mano sportinio krepšio, o kojas išsipurvinau, kai Deimonas... na... tiek to. Turiu tikrus naktinius, bet prieš išeidama iš savo kūno juos nusivilkau; spėju, kad išėjęs atrodai lyg tebebūdamas savo kūne...

Stefanui staigiai atsigręžus, ji iš išgąsčio kilstelėjo rankas. Bet – stebuklų stebuklas! – jo skruostai buvo rausvi. Be to, jis nebežiūrėjo į ją niekinamai.

Dabar Stefanas žvelgė niršiai, žalios akys grėsmingai kibirkščiavo.

– Tu išsipurvinai kojas, kai Deimonas padarė ką ? – aiškiai tardamas žodžius paklausė jis.

– Nesvarbu...

– Tai velniškai svarbu... – Stefanas nutilo. – Elena? – sušnabždėjo spoksodamas taip, lyg ji būtų ką tik pasirodžiusi.

– Stefanai! – Nebesusivaldydama Elena ištiesė į jį rankas. – Stefanai, nesuprantu, kaip, bet aš čia. Tai aš! Ne sapnas ir ne vaiduoklis. Užmigau galvodama apie tave – ir štai esu čia ! – Ji pabandė jį paliesti vaiduokliškomis rankomis. – Tiki manim?

– Tikiu... nes aš galvojau apie tave. Ir tu kažkaip... kažkaip atsiradai čia. Tai dėl meilės. Dėl to, kad mes mylim vienas kitą! – Šiuos žodžius jis ištarė tarsi apreiškimą.

Elena užsimerkė. Jei tik ji čia būtų atsidūrusi su visu kūnu, būtų parodžiusi Stefanui, kaip jį myli. O dabar teko verstis šiurkščiais žodžiais, banaliomis frazėmis – nelauktai jos pasirodė esančios tinkamiausios.

– Elena, aš visada tave mylėsiu, – vėl sušnabždėjo Stefanas. – Bet nenorėčiau, kad būtum šalia Deimono. Jis sugalvos, kaip tave įskaudinti...

– Nieko negaliu pakeisti, – pertraukė jį Elena.

– Turi pakeisti!

– ...nes jis vienintelė mano viltis, Stefanai! Jis neketina manęs skaudinti. Jam jau teko žudyti, kad mane apgintų. O Dieve, kiek visko įvyko! Mes keliaujam... – Elena sudvejojo, slapčia apsižvalgė.

Stefano akys akimirką išsiplėtė. Bet, jam prabilus, veidas atrodė visiškai bejausmis.

– Į kokią nors saugią vietą.

– Taip, – taip pat rimtai patvirtino Elena, jausdama, kaip bekūniais skruostais rieda ašaros. – Be to... ak, Stefanai, tu dar tiek daug nežinai. Karolina apkaltino Metą, kad šis ją užpuolė per pasimatymą, nes ji nėščia. Bet tai ne Meto darbas!

– Žinoma, ne! – pasipiktino Stefanas ir būtų pasakęs daugiau, bet Elena skubėjo pasakoti.

– Manau, kad... tikrasis kaltininkas yra Taileris Smolvudas, nes sutampa laikas, be to, Karolina keičiasi. Deimonas sakė, kad...

– Kūdikis vilkolakis savo mamą visada paverčia vilkolake...

– Taip! Bet vilkolakio dalis turės susigrumti su jos viduje jau esančiu malachu. Bonė su Meredite man pasakojo apie Karoliną, kaip ji ropinėjo grindimis it driežas, ir man pasidarė baisu. Vis dėlto turėjau jas palikti tvarkytis vienas, nes man reikia... man reikia į tą saugią vietą.

– Vilkolakiai ir lapėlakiai. – Stefanas papurtė galvą. – Žinoma, lapės kicunės yra kur kas galingesni burtininkai, bet vilkolakiai žudo negalvodami. – Jis trinktelėjo kumščiu sau per kelį. – Norėčiau būti ten!

Apimta nuostabos ir nevilties Elena sušuko:

– Užtat aš esu čia – su tavim! Nė nenutuokiau, kad tai gebu. Tik negalėjau tau nieko atnešti, netgi savęs. Savo kraujo. – Ji bejėgiškai mostelėjo ranka ir Stefano žvilgsnyje pastebėjo išdidumą.

Jis tebeturėjo Klariono lioso Juodosios magijos vyno, kurio ji andai buvo jam slapčia atnešusi! Elena tai suprato! Tai vienintelis skystis, galintis bent šiek tiek palaikyti vampyro gyvastį, kai nėra tikro kraujo.

Nealkoholinis Juodosios magijos vynas gaminamas ne žmonėms ir, be kraujo, yra vienintelis gėrimas, kuriuo gardžiuojasi vampyrai. Deimonas sakė Elenai, kad jis spaudžiamas iš ypatingų vynuogių, užaugintų ledyno pakraštyje, liose, ir visą laiką laikomas tamsoje. Tai jam suteikia stiprų aksominį prieskonį.

– Nesvarbu, – ištarė Stefanas neabejotinai tiems, kurie galėjo klausytis. – Bet kaipgi tai nutiko? – pasidomėjo jis. – Kaip išėjai iš savo kūno? Gal pereitum čionai ir man papasakotum? – Jis vėl atsigulė ant čiužinio, nukreipė į ją skaudamas akis. – Atleisk, negaliu tau pasiūlyti geresnės lovos.