L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Akimirką jo veide aiškiai atsispindėjo pažeminimas. Lig šiol Stefanui buvo pavykę slėpti nuo Elenos gėdą, kad ji mato jį tokį – prišnerkštoje vienutėje, apsivilkusį skarmalais, apniktą bala žino ko. Jį, Stefaną Salvatorę, kadaise buvusį... kadaise buvusį...

Dabar Elenai išties sudužo širdis. Suprato tai, nes pajuto savyje tarytum dūžtant stiklą, ir kiekviena jo šukė smigo į kūną. Maža to, ji pravirko – didžiulės dvasinio jos pavidalo ašaros krito Stefanui ant veido lyg kraujas, ore jos atrodė skaidrios, o nulašėjusios darėsi tamsiai raudonos.

Kraujas? Tai neįmanoma, pamanė ji. Šiuo pavidalu ji negali atnešti jam tokio reikalingo dalyko. Dabar Elena išties įsikūkčiojo; pečiai drebėjo, o ašaros vis byrėjo ant Stefano. Šis atkišo ranką, lyg norėdamas sugauti ašarą...

– Elena... – Jo balse buvo girdėti nuostaba.

– Ka... kas? – išlemeno ji.

– Tavo ašaros. Nuo tavo ašarų jaučiuosi... – Stefanas stebeilijo į ją baimingai ir pagarbiai.

Elena vis negalėjo liautis verkusi, nors suvokė nuraminusi jo išdidžią širdį – ir dar kažin ką padariusi.

– Aš n-nesuprantu.

Stefanas sugavęs pabučiavo vieną ašarą ir pažvelgė į ją taip pat blizgančiomis akimis.

– Sunku apie tai kalbėti, mažoji, brangioji mano meile...

Kam tie žodžiai, tebeverkdama pagalvojo ji, nusileidusi iki Stefano, kad galėtų šniurkščioti jam virš kaklo.

„Tiesiog... čia ne itin sočiai maitina, – tarė jis. – Veikiausiai ir pati jau supratai. Jei nebūtum... man padėjusi... dabar jau būčiau miręs. Jie nesusigaudo, kodėl tebesu gyvas. Todėl vis dar laukia, nepribaigia manęs...“

Elena pakėlė galvą – dabar Stefanui ant veido krito tikros pykčio ašaros. „Kas tie jie? Aš juos nudėsiu. Nesakyk, kad nenudėsiu – aš sugalvosiu, kaip. Sugalvosiu netgi būdama tokiu pavidalu...“

Stefanas papurtė galvą. „Angele, angele, negi nesupranti? Tau nereikės jų žudyti. Nes tavo ašaros, vaiduokliškos tyros mergelės ašaros...“

Elena irgi papurtė galvą. „Stefanai, kas jau kas, o tu žinai, kad nesu tyra mergelė...“

„...tyros mergelės ašaros, – nė kiek nesutrikdytas jos įsikišimo toliau kalbėjo Stefanas, – gali pagydyti visas ligas. O aš, Elena, šiąnakt sirgau, nors ir stengiausi tai nuslėpti. Bet dabar pasveikau! Jaučiuosi kaip naujas! Jie nieku gyvu nesupras, kaip tai įvyko.“

„Tikrai?“

„Pažiūrėk į mane!“

Elena pažvelgė į jį. Veidas, anksčiau buvęs pilkas ir įkritęs, dabar atrodė pasikeitęs. Smulkus, blyškus kaip visada, bet mažumėlę paraudęs – tarsi Stefanas būtų stovėjęs prie laužo, ir nuo dailių mylimo veido bruožų vis dar atsispindėtų šviesa.

„Tai... padariau aš?“

Elena prisiminė, kaip nukrito pirmieji ašarų lašai, kaip jie ant jo veido tarsi virto krauju. Tai buvo ne kraujas, dabar suprato ji, o natūrali spalva, įsigėrusi į jį, atgaivinusi jį.

Nejučia įsikniaubė Stefanui į kaklą ir pamanė: aš taip džiaugiuosi. Ak, kaip aš džiaugiuosi. Tik norėčiau, kad galėtume paliesti vienas kitą. Trokštu pajusti tavo rankas.

– Bent galiu pažvelgti į tave, – sušnabždėjo Stefanas, ir Elena suprato, kad jam vien jau tai yra nelyginant vanduo dykumoje. – Ir jei galėtume susiliesti, apkabinčiau tave per liemenį štai šitaip ir pabučiuočiau čia ir štai čia...

Jie kurį laiką vapėjo visokiausius įsimylėjėlių niekus, džiūgavo matydami ir girdėdami vienas kitą. Paskui Stefanas švelniai, bet tvirtai paprašė papasakoti apie Deimoną – viską iš pat pradžių. Elena buvo ganėtinai aprimusi, tad galėjo išdėstyti įvykį su Metu taip, kad Deimonas neatrodytų baisus piktadarys.

– Be to, Stefanai, Deimonas tikrai kiek įmanydamas stengiasi mus apsaugoti. – Elena papasakojo apie du juos persekiojusius apsėstuosius vampyrus ir apie tai, ką padarė Deimonas.

Stefanas tik gūžtelėjo ir pašaipiai tarstelėjo:

– Dauguma žmonių pieštuku rašo; Deimonas juo nurašo žmones. – Paskui pridūrė: – O tavo drabužiai išsipurvino?..

– Nes išgirdau smarkų dunkstelėjimą – paaiškėjo, kad ant mašinos užkrito Metas, – ėmė aiškinti ji. – Bet, tiesą sakant, jis tuo metu mėgino nudurti Deimoną. Liepiau jam išmesti lazdą. – Paskui ji vos girdimai sukuždėjo: – Stefanai, būk geras, nebūgštauk, kad dabar mudviem su Deimonu tenka daug laiko praleisti kartu. Tai nekeičia mūsų santykių.

– Žinau.

Nuostabiausia, kad jis iš tikrųjų tai žinojo. Elena maudėsi jo pasitikėjimo spinduliuose.

Paskui juodu „apsikabino“, besvorė Elena pakibo Stefanui virš rankos linkio... Tai buvo tikra palaima.

Staiga pasaulis – visa visata – ėmė drebėti, lyg būtų siaubingai trankomas. Elena krūptelėjo. Tas garsas nederėjo su čia tvyrančiu pasitikėjimo, meilės ir malonumo jausmu – malonumo dalytis su Stefanu kiekviena savo esybės dalimi.

Vėl pasigirdo smarkus dundesys, jis išgąsdino Eleną. Ji bergždžiai mėgino įsikibti į Stefaną, šis žiūrėjo susirūpinęs. Elena suprato, kad šitų ją kurtinančių trenksmų jis negirdi.

Paskui įvyko kai kas dar baisesnio – ji buvo plėšte išplėšta iš Stefano glėbio, ėmė lėkti atgal, kiaurai per daiktus, lėkė vis greičiau, kol žnektelėjusi atsidūrė savo kūne.

Visiškai nenoromis nusileido tiesiog ant kieto kūno, kurį ligi šiol vienintelį pažinojo. Susiliejusi su juo atsisėdo ir suprato, kad girdi Metą trankant į langą.

– Atsigulei daugiau nei prieš dvi valandas, – Elenai atidarius dureles, pasakė jis. – Bet tau turbūt reikėjo numigti. Dabar geriau jauties?

– Ak, Metai, – ištarė Elena. Akimirką jai atrodė, kad nesusilaikys nepravirkusi. Bet paskui prisiminė Stefano šypseną. Ji sumirksėjo, prisivertė susitaikyti su esama padėtimi. Pasimatymas su Stefanu buvo gerokai per trumpas. Bet prisiminimus apie tą malonų kartu praleistą laiką Elena apipynė narcizais ir levandomis, kad niekas negalėtų atimti.

Deimonas jautėsi suirzęs. Plačiais, juodais varno sparnais jam plasnojant aukštyn, peizažas apačioje skleidėsi kaip įstabus kilimas, pievos ir kalvos ryto brėkšmoje tviskėjo it smaragdai.

Deimonas į jas nežiūrėjo. Buvo matęs daugybę kartų. Jis ieškojo una donna splendida.

Mintys vis klydo į šalį. Mėmė su savo lazda... Deimonas niekaip nesuprato, kam Elenai prireikė kartu pasiimti bėglį nuo teisingumo. Elena... Deimonas pamėgino ir ant jos pyktelėti kaip ant Mėmės, bet nepavyko.

Sukdamas ratus varnas ėmė leistis į miestelį, taikydamas į gyvenamąjį rajoną, žvalgydamasis aurų. Jis geidė stiprios ir gražios auros. Gana ilgai gyvendamas Amerikoje žinojo, kad tokį ankstyvą rytą lauke gali sutikti trijų rūšių žmonių. Pirmiausia moksleivių, bet dabar vasara, taigi nelabai būtų iš ko rinktis. Deimonas – nors Mėmė spėjo kitaip – retai kada suleisdavo dantis į gimnazistes. Kitą grupę sudarė sportininkai. O trečią, mąstančią gražiomis mintimis, visai kaip... toji apačioje, – sodininkai prie savo namų.

Deimonui pasukus už kampo ir artinantis prie namo, iš pradžių tyčia spėriai, paskui lėčiau, jauna moteris su genėjimo žirklėmis rankose pakėlė galvą. Vien Deimono žingsniai bylojo, kad jis gėrisi pasakiškais gėlynais priešais žavų Viktorijos stiliaus namą. Mergina akimirką atrodė nustebusi, veik išsigandusi. Nieko nuostabaus. Deimonas avėjo juodus batus, vilkėjo juodus marškinėlius, juodus džinsus ir juodą odinę striukę, maža to, dar buvo užsidėjęs savo Ray Bans akinius. Bet jis iškart nusišypsojo ir tą pačią akimirką pradėjo skverbtis į la bella donna mintis.