L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

Jis vėl atsigręžė į brolį, plyšaujantį:

– Beje, valkata, tai aš tave nudėsiu! Tu atėmei mano pasaulį! Aš vampyras! Aš ne koks... – pasipylė įmantrūs keiksmai, – ...žmogus!

– Ko gero, nuo šiol jau žmogus, – pasakė jam Metas, vos neplyšdamas iš juoko. – Tad siūlyčiau su tuo apsiprasti.

Deimonas šoko ant Stefano. Stefanas nepasitraukė. Akimirksniu jie susipynė į besidaužantį, besispardantį, besikumščiuojantį kamuolį. Iš jo sklido tiek itališkų keiksmų, lyg mažiausiai keturi vampyrai kautųsi su penkiais šešiais žmonėmis.

Bejėgė Elena atsisėdo.

Deimonas... žmogus?

Kaip jie su tuo susitvarkys?

Pakėlusi galvą ji pamatė, kad Bonė ant padėklo rūpestingai pridėliojo žmonių mėgstamų valgių – be abejo, dar prieš prasidedant Deimono isterijai.

– Bone, – tyliai kreipėsi Elena, – dar neduok jam. Jis tik tėkštų viską į tave. Gal vėliau...

– Vėliau netėkš?

Elena susiraukė.

– Kaip Deimonas ištvers būti žmogumi? – balsiai paklausė pati savęs.

Bonė pažvelgė į besikeikiantį, šnypščiantį įsiutusio vampyro ir įsiutusio žmogaus kamuolį.

– Manau... visą laiką spardysis ir klyks.

Tada iš virtuvės išėjo ponia Flauers. Ant padėklo ji nešė kelias lėkštes, prikrautas minkštų vaflių. Pamatė besiritinėjantį, besiplūstantį, urzgiantį Stefano ir Deimono gumulą.

– O varge, – ištarė ji. – Ar kas negerai?

Elena pažvelgė į Bonę, Bonė į Mereditę, o ši į Eleną.

– Na... galima sakyti ir taip, – sužiopčiojo Elena.

Ir tada visos trys pratrūko juoku. Kvatojosi, kvatojosi ir niekaip negalėjo liautis.

Praradai stiprų sąjungininką, ištarė vidinis Elenos balsas. Ar žinai tai? Ar gali numatyti padarinius? Dabar, ką tik grįžusi iš Šiničio pasaulio?

Mes laimėsim, atsakė ji pati sau. Turim laimėti.