L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

– Jie man pasakė tiesą. Tu ištremta už tai, kad padėjai kaliniui. Nebetikiu sapnais.

– Stefanai! – Ji atsiklaupė. – Ar kaskart turim tai kartoti?

– Kale , ar žinai, kiek kartų jie buvo tave atkūrę?

Eleną tai sukrėtė. Daugiau nei sukrėtė. Bet dar po akimirkos neapykanta dingo iš jo veido.

– Bent jau galiu į tave pasižiūrėti. Turėjau... turėjau nuotrauką. Bet jie ją, žinoma, atėmė. Sukarpė – labai lėtai, versdami mane žiūrėti. Kartais mane priverčia karpyti. Jei nekarpau, tada jie...

– Ak, mielasis ! Mielasis Stefanai! Pažiūrėk į mane. Įsiklausyk, kas dedasi kalėjime. Gėliaveidė jį griauna, nes iš jos lizdo pavogiau antrąją rakto pusę, Stefanai, ir aš ne sapnas. Matai šitą? Ar jie kada nors tau tai rodė? – Ji ištiesė ranką su dvigubu lapių žiedu. – Tai... tai... kur jį kišti?

– Tu šilta. Grotos šaltos, – kalbėjo Stefanas, spausdamas jos ranką ir kalbėdamas lyg iš vaikiškos knygelės.

– Štai! – pergalingai sušuko Elena.

Jai net nereikėjo nusimauti žiedo. Stefano laikoma už rankos, priglaudė jį prie apskritos įdubos sienoje. Nieko neįvykus, pasuko į dešinę. Vėl nieko. Tada į kairę.

Vienutės grotos pamažu ėmė kilti nuo žemės.

Elena negalėjo patikėti, kurį laiką tarėsi patirianti haliucinacijas. Paskui staiga pažvelgusi žemyn pamatė, kad grotos pakilusios mažiausiai per pėdą.

Žvilgtelėjo į stovintį Stefaną.

Abu parklupo. Prireikus būtų atsigulę ir rangęsi kaip gyvatės, toks stiprus atrodė poreikis susiliesti. Grotoms kylant, gulsti jų strypai kliudė laikytis už rankų.

Galop grotos pakilo Elenai virš galvos, ir ji apkabino Stefaną – Stefanas buvo jos glėbyje ! Buvo baugu pirštais čiuopti jo kaulus, bet ji laikė jį apkabinusi, ir niekas nebūtų galėjęs įtikinti, kad tai haliucinacija ar sapnas. Jeigu jiems reikėtų mirti drauge, jie mirtų. Niekas nebebuvo svarbu, tik tai, kad jie nebeišsiskirs.

Ji apipylė bučiniais neatpažįstamą kaulėtą veidą. Keista, jis nebuvo apžėlęs. Vampyrams barzda neauga, jei neaugo iki virstant vampyrais.

Į vienutę prigužėjo žmonių. Gerų žmonių. Jie juokėsi, verkė, padėjo jai iš dvokiančių antklodžių ir Stefano čiužinio suregzti neštuvus. Niekas neklykė išvydęs utėlę, nes žinojo, kad atsigręžusi Elena būtų perkandusi gerklę – kaip Kardas. Tik, kaip sakydavo ponia Kourtland, ji būtų perkandusi jausmingai , o šuniui tai būtų buvęs įprastinis darbas.

Tada visi sukruto. Elena, žiūrėdama į mylimą Stefano veidą, pagriebė neštuvų galą – jis nieko nesvėrė – ir pasileido koridoriumi, bet ne tuo, kuriame jie grūmėsi, brovėsi ir kapstėsi, iki atėjo čia. Regis, visi Ši no Ši plėšrūnai plūdo kitu koridoriumi. Šio gale Elenai ir jos pagalbininkams bus saugu.

Stebėdamasi, kad veidas gali būti toks tyras, toks gražus ir tobulas, nors gerokai panašus į kaukolę, Elena nusprendė galinti bėgti pasilenkusi. Ji palinko virš Stefano, jos plaukai apgaubė juodu kaip šydas, ir po juo jie liko vieni, atsitvėrė nuo išorinio pasaulio, tik dviese. Tada ji sušnabždėjo jam į ausį:

– Mums reikia, kad būtum stiprus. Meldžiu – dėl manęs. Meldžiu – dėl Bonės. Meldžiu – dėl Deimono. Mel...

Ji būtų vardijusi visus, paskui turbūt vėl iš naujo, bet to užteko. Išbadėjęs Stefanas nebegalėjo priešintis. Jis staigiai kilstelėjo – Elena pajuto stipresnį nei paprastai skausmą, nes buvo ne taip pakreipusi galvą, bet apsidžiaugė, kad Stefanas pataikė tiesiai į veną, ir kraujas nenutrūkstama srove ėmė srūti jam į burną.

Dabar jie turėjo sumažinti greitį, kad Elena nepargriūtų ir neišterliotų Stefano kaip kokio demono, bet vis tiek bėgo bėgte. Tik vedė kažkas kitas.

Eisena staiga sustojo kaip įbesta. Užsimerkusi, mintis sutelkusi į Stefaną Elena nesidairė aplink. Po akimirkos jie vėl pajudėjo, Elena pajuto erdvę aplink save ir suprato vėl atsidūrusi vestibiulyje. Turėjo įsitikinti, kad visi žino, ką daryti.

„Dabar jos į kairę nuo mūsų, – mintimis pasakė Deimonui. – Netoli pagrindinių durų. Virš jų gausu visokiausių ženklų.“

„Tikiuosi atpažinti,“ – sausai atsakė tas, bet net jam nepavyko nuslėpti nuo Elenos dviejų dalykų. Pirmiausia jis džiaugėsi, išties džiaugėsi jausdamas Elenos laimę ir žinodamas, kad pats daug kuo prie jos prisidėjo.

Antras dalykas buvo paprastas: jei tektų rinktis savo arba brolio gyvybę, jis paaukotų savąją. Dėl Elenos ir dėl savo išdidumo.

Dėl Stefano.

Elena nesigilino į šiuos slaptus dalykus, neturėdama teisės apie juos žinoti. Paprasčiausiai priėmė tai, leido pajusti Stefanui visą šios trykštančios žinios naujumą ir pasistengė neparodyti Deimonui, kad anas tai žino. Danguje jai giedojo angelai. Aplink ją byrėjo Juodosios magijos rožių žiedlapiai. Kilo balandžiai, ir ji juto jų sparnus. Buvo laiminga.

Bet negalėjo jaustis saugiai – tai sužinojo tik įžengusi į vestibiulį. Vis dėlto jiems labai pasisekė, kad Matmenų durys buvo kaip tik ten, o ne kur nors kitur. Gėliaveidė nuosekliai naikino kitą pastato dalį, ir galiausiai iš jos teliko medžio lūženų krūva. Elenos ir Gėliaveidės nesantaika prasidėjo nuo ginčo tarp šeimininkės, manančios, kad viešnia sulaužė namų taisykles, ir viešnios, norinčios viso labo pasprukti, o dabar buvo virtusi mirtinu karu. Vampyrams, vilkolakiams, demonams ir kitiems Tamsos Matmens gyventojams tai buvo sensacija. Sargybiniai kiek įmanydami stengėsi neįleisti žmonių į pastatą. Gatvėje tysojo lavonai.

O Dieve, žmonės! Vargšai žmonės, toptelėjo Elenai, kai galiausiai tai atsidūrė jos regos lauke. Ir telaimina Dievas Sargybines, saugančias šią vietą ir ginančias nuo Gėliaveidės, pamanė ji dairydamasi po vestibiulį, visiems bandant pernešti Stefaną. Čia jie buvo vieni.

– Elena, mums vėl reikia tavo rakto, – jai virš galvos pasakė Deimonas.

Elena švelniai atplėšė Stefaną sau nuo gerklės.

– Tuojau, mielasis. Truputėlį luktelėk.

Pažvelgusi į duris Elena suglumo. Jose buvo skylutė, bet, įkišus raktą, spustelėjus, pasukus į kairę ir į dešinę, niekas nesidarė. Akies kampučiu virš galvos ji pamatė kažkokį tamsų šešėlį, nusprendė nesukti dėl jo galvos, bet šis klykdamas krito ant jos lyg bombonešis ir taikėsi sugriebti plieniniais nagais.

Pastatas nebeturėjo stogo. Gėliaveidė buvo po truputį jį nuplėšusi nagais.

Elena tai žinojo.

Ji kažkaip išvydo bendrą vaizdą, ne tik savo veiksmus jame – tarytum būtų pranokusi savo kūną ir suprastų daug daugiau už mažą, silpną Eleną Gilbert.

Sargybinės stengėsi užkirsti kelią dar didesnei žalai.

Bet sustabdyti Gėliaveidės negalėjo arba nenorėjo.

Elena ir tai žinojo.

Kitais koridoriais lekiantys žmonės elgėsi taip, kaip paprastai elgiasi pelėdų aukos – nėrė į urvo gilumą. Ten buvo didžiulė saugi salė.

Elena iš kažkur tai žinojo.

Bet dabar Gėliaveidė, nors ir sunkiai matydama, aiškiai atpažino tuos, kuriuos čia atsivijo, savo lizdo plėšikus, tuos, kurie jai amžiams išdūrė didžiulę, apvalią geltoną toliaregę akį ir padarė tokią didelę žaizdą virš kitos akies, kad dabar į šią visąlaik sruvo kraujas.

Elena tai juto.

Gėliaveidė žinojo dėl jų susižalojusi snapą. Juk čia buvo nusikaltėliai, laukiniai, tie, kuriuos ji lėtų lėčiausiai suplėšys į gabalus: po vieną galūnę, paeiliui, laikydama savo naguose penkis ar šešis, paskui stebės juos iš viršaus, bekojus ir berankius, negalinčius pabėgti, besirangančius ant žemės.