L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

– Tai Stefanui, – pasakė jis.

Visi, kaip ir Stefanas, aiktelėjo.

– Dabar turiu susitvarkyti su įkyrėliais sargybiniais, – atsiduso jis. – O jūs, gražuole, spauskit mygtuką ir keliaukit, – tarė jis Elenai.

Elena, susižavėjusi puria aplink šilkinius bridžius švytuojančia uodega, staiga ryškiai išraudo. Kai ką prisiminė. Tai, kas atokiame rūsio kampelyje, dirbtinės nakties tamsybėse atrodė... visai kitaip...

Ką gi. Nutaisyk drąsų veidą.

– Ačiū, – padėkojo ji ir paspaudė mygtuką. Durys pradėjo vertis. – Dar kartą dėkoju! – pridūrė ir linktelėjo kicunei. – Aš Elena.

– Jorošiku. Aš...

Juos atskyrė durys.

– Gal tau galvoj negerai? – užriko Seidžas. – Paėmei puokštę iš lapės!

– Regis, tu jį pažįsti, monsieur Seidžai, – tarė Mereditė. – Kuo jis vardu?

– Nežinau jo vardo! Tik žinau, kad iš manęs pavogė tris penktadalius Senos vienuolyno lobio! Žinau, kad jis specialistas – moka puikiai sukčiauti lošdamas kortomis! Ai!

Jis šūktelėjo ne iš pykčio, bet iš išgąsčio, nes kambarėlis pavažiavo į šoną, tada smigo žemyn, beveik sustojo, o paskui ėmė tolygiai judėti.

– Ar jis tikrai mus nugabens į Fels Čerčą? – baugščiai paklausė Bonė, ir Deimonas ją apkabino.

– Vis tiek kur nors nugabens, – pažadėjo. – O tada matysim. Mes būrys, gebantis išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

– Tiesa, – pritarė Mereditė. – Man atrodo, Stefanas jau gražesnis.

Elena, sauganti jį nuo Matmenų lifto kratymo, skubiai pakėlė į ją akis.

– Tikrai? O gal tai tik apšvietimas? Manau, jam reikia pasimaitinti, – pasakė nerimaudama.

Stefanas išraudo, ir Elena priglaudė pirštą jam prie lūpų, kad nedrebėtų. „Nereikia, brangusis, – ištarė be balso. – Visi šie žmonės dėl tavęs – arba dėl manęs – dėl mūsų – buvo pasirengę paaukoti gyvybę. Aš sveika. Man vis dar teka kraujas. Būk geras, nešvaistyk jo.“

Stefanas sumurmėjo.

– Aš sustabdysiu kraujavimą.

Bet kai Elena pasilenkė, jis ėmė gerti, kaip ji ir numatė.

42

Metas su ponia Flauers nebegalėjo nekreipti dėmesio į akinančias šviesas. Turėjo išeiti į lauką.

Bet vos atidaręs duris jis išvydo... na, Metas nesuprato, kas tai buvo. Kažkas išniro iš žemės ir šovė į dangų, be paliovos mažėjo, kol virto žvaigžde ir išnyko.

Žemę perskrodęs meteoritas? Bet juk tai turėtų sukelti cunamius, žemės drebėjimus, smūgio bangas ir miškų gaisrus, gal net perskelti pačią planetą. Jei vien į paviršių atsitrenkęs meteoras kadaise išnaikino visus tuos dinozaurus...

Į viršų kylantis spindulys pamažu išblėso.

– Gelbėk mano sielą, – tyliu, drebančiu balsu tarė ponia Flauers. – Brangusis Metai, ar tu sveikas?

– Taip, ponia. Bet... – Nuo įtampos Metas prarado amą. – Kas, po velnių, ten buvo?

Jis mažumėlę nustebo, kai ponia Flauers paantrino:

– Ir aš sakau: po velnių! Pala – ten kažkas juda. Grįžk! Brangusis Metai, atsargiai su tuo ginklu...

– Ten žmonės! O Dieve! Tai Elena. – Metas staiga atsisėdo ant žemės ir tegalėjo šnabždėti. – Elena. Ji gyva. Ji gyva!

Jis matė, kaip būrelis žmonių ropščiasi ir padeda ropštis vieni kitiems iš taisyklingo stačiakampio pavidalo maždaug pusantro metro gylio duobės ponios Flauers šventagaršvių lysvėje.

Jie išgirdo balsus.

– Viskas gerai, – pasilenkusi tarė Elena. – Dabar įsikibkit į mane.

O kaip ji buvo apsirengusi! Raudoni draiskalai, pro juos matyti subraižytos, apdraskytos kojos. Viršutinė suknelės dalis dengė maždaug tiek, kiek maudymosi kostiumėlis. Elena buvo pasipuošusi didžiausiais, blizgiausiais dirbtiniais brangakmeniais, kokių tik Metui buvo tekę matyti.

Ir kiti balsai skverbėsi į sukrėsto Meto sąmonę.

– Atsargiau, gerai? Aš pakelsiu jį iki tavęs...

– Išlipsiu pats. – Tai, be abejo, buvo Stefanas !

– Matot? – džiūgavo Elena. – Sako galįs išlipti pats!

– Oi, gal truputį kilstelkit...

– Kažin, broliuk, ar dabar tinkamas laikas vaidinti kietuolį. – Metas atpažino Deimoną ir palietė revolverį. Pašventintos kulkos...

– Ne, aš noriu... pats... gerai... laikausi. Na štai.

– Štai! Matot! Jis sparčiai taisosi! – džiūgavo Elena.

– Kur deimantas? Deimonai... – Stefano balsas buvo išsigandęs.

– Turiu. Nurimk.

– Noriu jį laikyti. Duok man.

– Labiau nei apkabinti mane? – paklausė Elena. Vaizdas sumirgėjo, Metas išvydo ant žemės gulintį Stefaną ir Eleną jo glėbyje. – Ramiau, ramiau, – pasakė ji.

Metas spoksojo išpūtęs akis. Deimonas stovėjo už jų, tarsi priklausytų būriui.

– Aš pasaugosiu deimantą, – abejingai tarstelėjo jis. – O tu saugok merginą.

– Atsiprašau... atleiskit, bet... gal kas nors teiktųsi ištraukti mane? – Tai buvo Bonė! Balsas gailus, bet ne išsigandęs ar liūdnas. Ji kikeno! – Ar pasiėmėm visus maišus su žvaigždžių rutuliais?

– Turim visus, kiek tik buvo rasta anuose namuose.

Tai buvo Mereditė. Ačiū Dievui. Jie visi ištrūko. Vis dėlto Meto akys krypo į vieną žmogų – tą, kuris viskam vadovavo, į auksaplaukę merginą.

– Tie žvaigždžių rutuliai mums reikalingi, nes vienas jų gali būti... – pradėjo aiškinti ji, bet Bonė šūktelėjo:

– Ak, žiūrėkit! Žiūrėkit! Ten ponia Flauers su Metu!

– Na jau, Bone, vargu, ar jie mūsų laukia, – įsiterpė Mereditė.

– Kur? Bone, kur? – paklausė Elena.

– Jei ten persikeitę Šiničis su Misao, tai aš... ei, Metai!

– Gal kas nors galėtų man pasakyti, kur jie?

– Meredite, ana ten!

– Ak! Ponia Flauers! Hm... tikiuosi, nepažadinom.

– Dar niekada nepabudau tokia laiminga, – iškilmingai atsakė ponia Flauers. – Suprantu, ką patyrėt Tamsybėse. Jūs... ėė... pusnuogiai...

Staiga stojo tyla. Mereditė žvilgtelėjo į Bonę, ši į Mereditę.

– Žinau, su tokiais drabužiais ir brangakmeniais atrodom mažumėlę... – bandė teisintis ji.

Metas atgavo žadą.

– Brangakmeniais? Ką, jie tikri ?

– Atleiskit. Mes dvokiam – tai aš kaltas... – prabilo Stefanas, bet Elena jį nutraukė:

– Ponia Flauers, Metai, – Stefanas sėdėjo kalėjime! Visą šį laiką! Buvo marinamas badu ir kankinamas – o Dieve!

– Elena. Ššš. Tu mane grąžinai namo.

– Mes tave grąžinom. Daugiau niekada tavęs nepaleisiu. Niekada niekada.

– Ramiai, meile. Man tikrai reikia nusimaudyti ir... – staiga Stefanas nutilo. – Čia nebėra geležinių grotų! Niekas nebetrukdo mano Galiai! Aš galiu...

Jis atsitraukė nuo Elenos, bet ši tebelaikė jį už rankos. Blykstelėjo švelni, sidabrinė šviesa, tarsi tarp jų būtų sužibusi ir vėl užgesusi pilnatis.

– Čionai! – šūktelėjo jis. – Visais, kurie nenori mažų bjaurių parazitų, aš pasirūpinsiu.

– Aš tavo rankose, – tarė Mereditė. – Bijau blusų, o Deimonas man neparūpino miltelių nuo jų. Nieko sau šeimininkas!

Visi nusikvatojo, tik Metas nesuprato, iš ko. Mereditė pasidabinusi... na, tai, be abejo, netikri brangakmeniai, bet atrodo kaip kelių milijonų dolerių vertės safyrai.

Stefanas paėmė Mereditę už rankos. Blykstelėjo ta pati švelni šviesa. Paskui Mereditė dėkodama pasitraukė.

Stefanas tyliai atsakė:

– Meredite, tai tau ačiū.

Metas pastebėjo, kad bent jau mėlyna Mereditės suknelė nesuplėšyta.

Ranką pakėlė Bonė. Jos suknelė buvo virtusi žvaigždžių spalvos kaspinais.