L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

– Gal galėtum apšvarinti ir mane?

Stefanas paėmė ją už rankos ir pakartojo procedūrą.

– Ačiū, Stefanai! Ooo! Jaučiuosi kur kas geriau! Negaliu pakęsti, kai niežti!

– Ačiū tau, Bone. Buvo baisu net pagalvoti, kad mirsiu vienas.

– Kiti vampyrai, pasirūpinkit patys savimi! – paliepė Elena, lyg laikydama rankose užrašų knygelę ir prižiūrėdama, kad viskas vyktų pagal planą. – Stefanai, gal galėtum... – Ji padavė jam rankas.

Stefanas atsiklaupė priešais ją, pabučiavo abi rankas, paskui apgaubė jas švelnia balta šviesa.

– Bet aš vis tiek norėčiau nusimaudyti... – maldaujamai ištarė Bonė po to, kai naujasis vampyras, tas aukštasis, stuomeningasis, kartu su Deimonu aplink save užžiebė mėnesienos kibirkštis.

Prabilo ponia Flauers:

– Šiuose namuose yra keturios veikiančios vonios: Stefano kambaryje, mano kambaryje ir abipus Stefano kambario. Būkit mano svečiai. Tuojau pat į visas įbersiu vonios druskos. – Paskui ištiesusi rankas į visą skarmaluotą, kraujuojantį, purviną būrį pridūrė: – Brangieji, jauskitės kaip namie.

Choru nuskambėjo karščiausia padėka.

– Sudarysiu slankųjį grafiką. Turiu omeny, Stefano maitinimosi. Jei jūs, merginos, pasiryžusios, – skubiai pridūrė Elena, dirstelėjusi į Bonę ir Mereditę. – Jam daug nereikia, kas valandą po truputį iki ryto.

Ji, regis, vis dar labai drovėjosi Meto. O Metas labai drovėjosi jos. Vis dėlto jis žengė į priekį iškėlęs tuščias rankas, rodydamas, kad nenori nieko blogo.

– Ar būtinai tik merginos? Aš juk irgi turiu kraujo ir esu stiprus kaip arklys.

Stefanas žvilgtelėjo į jį.

– Nebūtinai merginos. Bet tau nebūtina...

– Noriu tau padėti.

– Tai gerai. Ačiū tau, Metai.

Tinkamas atsakymas būtų buvęs „Tai tau, Stefanai, ačiū“, bet Metas nieko nesugalvojo. Galiausiai ištarė:

– Ačiū, kad rūpinaisi Elena.

Stefanas nusišypsojo.

– Už tai dėkok Deimonui. Jis ir visi kiti man padėjo – taip pat vienas kitam.

– Mes turim ir šunų – bent jau Seidžas turi, – suktai šypsodamasis užsiminė Deimonas.

– Aha, prisiminiau. Turiu išnaikinti parazitus ir dviem savo draugams. Karde! Nage! Šen! – Seidžas švilptelėjo taip, kad Metas nieku gyvu nebūtų gebėjęs pamėgdžioti.

Metas pasijuto lyg sapne. Iš tamsos išniro didžiulis, kone ponio didumo šuo ir sakalas.

– Jau, – tarė stuomeningasis vampyras, ir vėl sušvito švelnioji šviesa. Paskui pasakė: – Na štai. Jei neprieštaraujat, su savo bičiuliais norėčiau nakvoti lauke. Madame, esu dėkingas už jūsų gerumą, mano vardas Seidžas. Paukštis šaukiamas Nage, o šuo – Kardu.

Elena tarė:

– Mudu su Stefanu murktelėsim į Stefano vonią, o merginos nusimaudys pas ponią Flauers. Jūs, vaikinai, išsiaiškinsit patys.

– Aš, – rimtai paskelbė ponia Flauers, – būsiu virtuvėje ir tepsiu sumuštinius. – Ir apsigręžė eiti.

Štai tada iš žemės išniro Šiničis ir pakibo viršum jų.

Išniro tik jo veidas, tai neabejotinai buvo iliuzija, bet įstabi ir šiurpi. Galėjai manyti, kad Šiničis išties yra čia – milžinas, laikantis ant pečių pasaulį. Juodi jo plaukai susiliejo su naktimi, o raudoni jų galiukai gaubė veidą it liepsnojanti aureolė. Grįžus iš šalies, kurioje dieną naktį švietė didžiulė raudona saulė, šis reginys atrodė keistas.

Šiničio akys, irgi raudonos kaip du mėnuliukai danguje, žvelgė į būrelį prie ponios Flauers namų.

– Sveiki! – šūktelėjo jis. – Ką, nustebot? Būta čia ko. Kaipgi galėjau neišlįsti ir nepasisveikinti su grįžusiais? Juk seniai nesimatėm – su kai kuriais iš jūsų, – vypsodamas kalbėjo milžiniškas veidas. – Be abejo, noriu ir pasidžiaugti kartu su jumis – mes išgelbėjom mažylį Stefaną ir, vaje, netgi įveikėm peraugusią vištą.

– Norėčiau pažiūrėti, kaip tu akis į akį kovotum su Gėliaveide, tuo pat metu ieškodamas rakto jos lizde, – pasipiktinusi prabilo Bonė, bet, Mereditei spustelėjus ranką, nutilo.

Tuo tarpu Seidžas kažką sumurmėjo apie tai, ką padarytų jo „peraugusi višta“ Nagė, jei tik Šiničiui užtektų drąsos pasirodyti pačiam.

Šiničis nekreipė į juos dėmesio.

– O taip, jums teko pamankštinti ir protą. Išties nepaprasta. Ką gi, daugiau nebemanysim, kad esat bukagalviai pašlemėkai, nemąstantys, kodėl mano sesuo jums pateikė užuominų, nors pašaliečiams ir nesuprantamų. – Jis piktai dėbtelėjo. – Juk galėjo paprasčiausiai praryti tą raktą, ką?

– Jūs mums dumiat akis, – atsainiai tarstelėjo Mereditė. – Tiesiog neįvertinot mūsų.

– Galbūt, – lyg ir sutiko Šiničis. – O gal ir ne.

– Jūs pralaimėjot, – pasakė Deimonas. – Suprantu, ko gero, jums tai visiškai nauja patirtis, bet taip jau yra. Elena dabar daug geriau valdo savo Galias.

– Bet ar jos veiks čia? – kraupiai išsišiepė Šiničis. – O jei staiga išnyks gelsvos saulės šviesoje? Arba tikros tamsos gelmėse?

– Neklausyk jo, Madame ! – sušuko Seidžas. – Tavo Galios iš ten, kur jis negali įžengti!

– Ak, ir persimetėlis čia. Maištininkas, maištininko sūnus. Įdomu... kaip šįkart pasivadinai? Keidžu? Reidžu? Kažin ką tie vaikai pamanys, kai sužinos, kas iš tikro esi?

– Mums nesvarbu, kas jis toks, – suriko Bonė. – Mes tai jau žinom – kad jis vampyras, bet gali būti mielas ir švelnus, be to, daug kartų mus išgelbėjo. – Ji užsimerkė, kad atsilaikytų prieš tulžingą Šiničio juoką.

– Taigi tu, „madame“ , – pasišaipė Šiničis, – manai įsigijusi išminčių3. Tik vargu ar žinai, kas šachmatuose vadinama gambitu. Nežinai? Esu įsitikinęs, kad tavo intelektualioji draugė mielai paaiškins.

3 Angl. Sage – „išminčius“.

Stojo tyla. Paskui Mereditė abejingu balsu atsakė:

– Gambitas – kai žaidėjas tyčia paaukoja kokią nors figūrą, pavyzdžiui, pėstininką, kad įgytų ką kita. Tarkime, užimtų norimą padėtį šachmatų lentoje.

– Žinojau, kad paaiškinsi. Ką manai apie mūsų pirmąjį gambitą?

Mereditė vėl patylėjusi atsakė:

– Tikriausiai nori pasakyti, kad atidavę mums Stefaną laimėjot ką nors geresnio?

– O, jei tik tavo plaukai būtų auksiniai, kokiais taip gausiai apdovanota tavo draugė Elena...

Nuskambėjo įvairūs klausiami šūksniai, daugiausia skirti Šiničiui, nors kai kurie ir Elenai.

Ši staiga pratrūko:

– Tu atėmei Stefano prisiminimus?..

– Na, na, brangioji, nereikia ardytis. Kosmetologė buvo labiau linkusi bendradarbiauti.

Elena su baisia neapykanta pažvelgė aukštyn į didžiulį veidą.

– Tu... niekše !

– Ak, aš sujaudintas iki širdies gelmių. – Milžiniškas Šiničio veidas iš tikro atrodė susijaudinęs: piktas ir pavojingas. – Beje, ar jums, tokiems artimiems draugams, žinoma, kiek čia paslapčių? Be abejo, didžiausia jų meistrė yra Mereditė, ji visus šiuos metus daug ką slėpė nuo draugų. Manot, jau viską iš jos išspaudėt, bet geriausia dar ateity. Be abejo, Deimonas irgi turi paslaptį.

– Jei čia dabar ją atskleisčiau, akimirksniu kiltų karas, – atsiliepė šis. – Keista, bet man atrodo, kad tu šiąnakt atėjai derėtis.

Šįkart Šiničio juokas sukėlė tikrą vėtrą, ir Deimonui teko stryktelėti už Mereditės, kad neįvirstų į lifto išmuštą duobę.

– Labai riteriška, – sududeno Šiničis, ir kažkur ponios Flauers namuose subarškėjo stiklai. – Bet man jau išties laikas eiti. Gal dar užsiminti, ką turėtumėte išsiaiškinti, kad galėtumėte pažvelgti vieni kitiems į akis?