L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

– Turbūt mes ir taip žinom. O jūs prie šių namų nebepageidaujamas, – šaltai atsakė ponia Flauers.

Bet Elenos galva tebeveikė. Net stovėdama čia, žinodama, kad Stefanui jos reikia, Elena svarstė, kokios antrojo Šiničio gambito priežastys. Nes neabejojo, kad tai gambitas.

– Kur pagalvių užvalkalai? – paklausė ji tokiu šaižiu balsu, kad pusė būrelio išsigando ir suglumo, o kita pusė tik išsigando.

– Aš turėjau vieną, bet paskui čiupau laikyti Kardą. – Seidžas.

– Duobėje turėjau vieną, bet, kažkam mane keliant, paleidau. – Bonė.

– Aš tebeturiu vieną, bet nesuprantu, kas iš to... – Deimonas.

– Deimonai! – Elena nuskriejo prie jo. – Patikėk manim! Mes turim tavąjį ir Seidžo maišus – o kas atsitiko Bonės maišui duobėje ?

Tą akimirką, kai ji ištarė „patikėk manim“, Deimonas užmetė savo maišą ant Seidžo maišo ir įšoko į duobę. Ten buvo taip šviesu nuo energijos spindulių, kad spigino net vampyriškas akis.

Bet Deimonas nesiskundė. Tarė:

– Jau turiu – ne, pala! Šaknis! Vieną žvaigždžių rutulį apsivijo prakeikta šaknis! Kas nors meskit man peilį, tik greitai!

Visiems plekšnojantis per kišenes ir ieškant peilio, Metas pasielgė taip, kad Elena negalėjo patikėti savo akimis. Pažiūrėjo į bemaž dviejų metrų gylio duobę ir išsitraukė... negi revolverį? Taip – tokį pat turėjo Mereditė. Paskui nelaukdamas, kol kas nors pamėgins atkalbėti, paskui Deimoną stryktelėjo į duobę.

– Nenorit sužinoti... – riaumojo Šiničis, bet niekas nekreipė į jį dėmesio.

Metas nutūpė ne taip lengvai kaip Deimonas. Pasigirdo aiktelėjimas ir prislopintas keiksmas. Bet jis negaišo laiko; tebeklūpodamas padavė Deimonui ginklą.

– Pašventintos kulkos – šauk į ją!

Deimonas veikė labai greitai. Regis, nė nesitaikė. Akimirksniu pakėlė saugiklį ir iššovė. Šaknis driekėsi iki minkštos duobės sienos, o jos galas buvo stipriai apsivyniojęs aplink kažką apvalaus.

Elena išgirdo du trankius revolverio šūvius, vėliau trečią. Deimonas pasilenkė ir pakėlė į vynuogienojus įvyniotą vidutinio dydžio rutulį. Tikrasis paviršius, kiek buvo matyti pro šaknis, atrodė skaidrus kaip krištolas.

– Padėk jį! – Šiničio įtūžis buvo beribis. Akys užsidegė raudona ugnimi – atrodė lyg du liepsnos mėnuliai. Regis, jis bandė vien balso stiprumu priversti juos paklusti. – Sakiau, neliesk jo savo purvinomis žmogaus rankomis!

– O Dieve! – aiktelėjo Bonė.

Mereditė paprastai ištarė:

– Čia Misao rutulys – turėtų būti jos. Šiničis rizikuotų savuoju, bet ne jos rutuliu. Deimonai, paduok jį man kartu su revolveriu. Lažinuosi, tasai daiktas neatsparus kulkoms. – Ji atsiklaupė ir nuleido ranką į duobę.

Deimonas kilstelėjo antakius ir padarė ko prašomas.

– O Dieve! – nuo duobės pakraščio sušuko Bonė. – Metas pasitempė kulkšnį, jei ne blogiau.

– Sakiau jums, – riaumojo Šiničis. – Jūs dar pasigailėsit...

– Tuoj, – nė nepastebėdamas Šiničio tarė Bonei Deimonas. Nekeldamas triukšmo paėmė Metą ir iškėlė iš duobės. Pastatė šviesiaplaukį vaikiną prie Bonės, ši pažvelgė į jį suglumusiomis, plačiomis rudomis akimis.

Bet Metas buvo tikras Virdžinijos gyventojas. Vos kartą nurijęs seiles jis išspaudė:

– Ačiū, Deimonai.

– Nėra už ką, Metai, – tarė Deimonas ir, kažkam aiktelėjus, paklausė: – Kas dar?

– Tu prisiminei, – sušuko Bonė. – Tu prisiminei jo... Meredite! – Ji nutilo ir pažvelgė į aukštąją merginą. – Žolė!

Mereditė, keistu veidu apžiūrinėdama žvaigždžių rutulį, pamėtėjo revolverį Deimonui ir laisva ranka pamėgino nuplėšti aplink koją apsivijusį ir blauzda lipantį vijoklį. Tuo metu augalas tarytum pasišokėjo aukštyn, sugriebė jos ranką ir pririšo prie kojos. Jis stiebėsi, augo, kilo jos kūnu link rutulio, aukštai iškelto rankoje.

Augalas veržė jai krūtinę, stūmė iš plaučių orą.

Viskas vyko taip geitai, kad ji vos spėjo žioptelėti:

– Kas nors paimkit kamuolį... – ir kiti prišoko padėti.

Bonė prilėkė pirmoji ir ėmė nagais plėšti vijoklius, gniaužiančius Mereditei krūtinę. Bet jų stiebai atrodė lyg plieniniai, ir jai nepavyko atlupti nė vieno. Nepavyko nė Metui ir Elenai. Seidžas tuo metu mėgino pakelti Mereditę – išrauti ją iš žemės, – bet jam sekėsi ne ką geriau.

Mereditės veidas, aiškiai matomas tebesklindančioje iš duobės šviesoje, balo.

Deimonas pagriebė iš jos rankų rutulį, susivijusiems augalams nespėjus pakilti ranka ir jo pasiekti. Paskui ėmė lakstyti greičiau, nei žmogaus akis galėtų sužiūrėti, nė nestabtelėdamas, kad nesučiuptų koks nors augalas.

O žolė vis labiau traiškė Mereditę. Jos veidas jau mėlo. Akys išsiplėtė, burna prasižiojo, bet negalėjo įkvėpti.

– Baik! – Elena užriko ant Šiničio. – Atiduosim tau tą žvaigždžių rutulį! Tik paleisk ją!

– Paleisti ją ? – griausmingai nusikvatojo Šiničis. – Gal pirma pasirūpink savimi, o paskui prašyk paslaugos mane.

Elena paklaikusi apsidairė – ir pamatė, kad žolė beveik visiškai apkėtė klūpantį Stefaną, per silpną judėti taip greitai kaip kiti.

O jis neišleido nė garso, kad atkreiptų dėmesį į save.

– Ne! – nevilties sklidinas Elenos riksmas nustelbė Šiničio kvatojimą. – Stefanai! Ne!

Net žinodama, kad tai bergždžia, puolė prie jo ir pamėgino atplėšti žoles nuo krūtinės.

Stefanas labai silpnai šyptelėjo ir liūdnai papurtė galvą.

Tada Deimonas nustojo lakstęs. Pakėlė žvaigždžių rutulį prie tamsaus Šiničio atvaizdo.

– Paimk jį! – užriko. – Paimk, po velnių, tą rutulį, tik paleisk juodu!

Šiničis tebesikvatojo. Šalia Deimono išdygo vijoklinė žolė ir vos po akimirkos virto šlykščiu žaliu gauruotu kumščiu, bemaž siekiančiu žvaigždžių rutulį.

Bet...

– Luktelėkit, brangieji! – riktelėjo ponia Flauers.

Juodu su Metu be kvapo atlėkė iš pensiono sandėliuko – Metas smarkiai šlubčiojo – nešini kažkokiais limpamais užrašų lapeliais.

Kitą akimirką Elena pastebėjo, kad Deimonas nežmonišku greičiu mauna tolyn nuo kumščio, o Metas klijuoja popierėlį ant Stefaną dengiančios žolės. Ponia Flauers tą patį darė su augalais, apsivijusiais Mereditę.

Elenai žiūrint ir netikint savo akimis, žolė ėmė kaipmat vysti, virto šieno kuokšteliais, ir šie nubyrėjo žemėn.

Netrukus ji laikė Stefaną glėbyje.

– Eime vidun, brangieji, – pakvietė ponia Flauers. – Sandėlyje saugu – žinoma, sveikieji turės padėti sužeistiesiems.

Mereditė su Stefanu žiopčiodami gaudė orą.

Bet paskutinį žodį tarė Šiničis.

– Nesijaudinkit, – keistai ramus, lyg supratęs, kad bent šią kovą pralaimėjo, tarė jis. – Rutulį netrukus atgausiu. Jūs vis tiek nežinot, kaip naudotis tokia Galia! Be to, pasakysiu, ką slepiat nuo vadinamųjų savo draugų. Tik kelias paslaptėles, gerai?

– Eik velniop su savo paslaptimis! – sušuko Bonė.

– Mandagiau, mandagiau... Paklausykit: vienas jūsų visą gyvenimą turėjo paslaptį ir iki šiol jos neatskleidė. Kitas yra žudikas – kalbu ne apie vampyrus, žudymą iš gailesčio ar panašius niekus. Dar kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra Seidžas – sėkmės tyrinėjant! Vienam jūsų ištrinta atmintis – turiu omeny ne Deimoną ar Stefaną. O kaip dėl slapto, pavogto bučinio? Dar neaišku, kas įvyko naktį motelyje, regis, niekas, išskyrus Eleną, to neprisimena. Kada nors pasiteiraukit jos apie Kameloto teoriją. Ir dar...