L Smith - Šešėlių sielos. Vampyrės dienoraštis

– Jei išsigąsit ar apsigalvosit, tik pasakykit. Aš puikiai girdžiu ir ne taip jau stipriai trokštu kraujo. Beje, tikriausiai anksčiau už jus pajusčiau, kad jums tai nemalonu, ir liaučiausi. Dar noriu jums padėkoti – visiems. Šiąnakt nusprendžiau sulaužyti savo priesaiką, nes tebėra galimybė, kad užmigęs rytoj nepabusčiau, jei ne jūs.

Bonė pasibaisėjo, pasipiktino ir įniršo.

– Nori pasakyti, visą šį laiką nemiegojai, nes bijojai?..

– Kartais užmigdavau, bet, ačiū sėkmei – ačiū Dievui , – visada atsibusdavau. Kartais nedrįsdavau nė krustelėti, taupydavau jėgas, bet Elena kažkaip vis rasdavo būdą ateiti pas mane ir ateidama vis ko nors atnešdavo gyvybei palaikyti.

Jis pažvelgė į Eleną tokiomis akimis, kad jai iš krūtinės ištrūko širdis ir pakilo iki pat stratosferos.

Paskui ji sudarė grafiką, pagal kurį Stefanas turėjo būti kas valandą maitinamas, ir kartu su kitais paliko pirmąją savanorę, Bonę, kad juodviem būtų jaukiau.

Kitą rytą Deimonas aplankė Lėją, prekeivio antikvariniais daiktais dukterėčią, ir ši, regis, labai apsidžiaugė jį pamačiusi. Paskui jis grįžo ir dabar su panieka žiūrėjo į miegalius, išsibarsčiusius po visą pensioną.

Tada pastebėjo puokštę.

Ją saugojo stiprūs skydai – amuletai, padėję pernešti per Matmenų plyšį. Puokštė atrodė it nežinomos galios įsikūnijimas.

Deimonas pakreipė galvą.

Hm... įdomu, kokios?

Mielasis dienorašti,

nežinau, nė ką pasakyti. Mes namie.

Vakar vakare visi ilgai maudėmės... mažumėlę nusivyliau, kad čia nebuvo mano mėgstamiausio šepečio su ilga rankena nugarai šveisti, pristigau ir žvaigždžių rutulio su įrašyta svajinga muzika Stefanui – o vanduo buvo DRUNGNAS! Stefanas nuėjo pažiūrėti, ar vandens šildytuvas įjungtas visu stiprumu, ir susitiko tuo pačiu reikalu einantį Deimoną! Tik vandens šildytuvo čia nebuvo, nes mes vėl namie.

Prieš porą valandų buvau kelias minutes nubudusi ir pamačiau gražiausią reginį pasaulyje – saulėtekį. Rytai atrodė švelniai rausvi ir šiurpiai žali, o vakaruose tebetvyrojo nakties tamsa. Paskui dangus tapo sodriai rožinis, medžius apvainikavo rasos debesys. Iš už horizonto išniro spindinti didybė, dangus nusidažė rausva, kremine ir netgi melionų žalumo spalvomis. Galiausiai ugnies linija akimirksniu pakeitė visas spalvas. Ji virto pusračiu, vakaruose dangus pasidarė tamsių tamsiausiai mėlynas, pakilusi saulė atnešė šilumą ir šviesą, žaliai nuspalvino medžius, ir dangus ėmė žydrėti. Kai pagalvojau apie dangų, kūnu perbėgo šiurpuliai. Žydrynė sutvisko it brangakmenis, auksinė saulė ėmė lieti pasauliui energiją, meilę, šviesą ir visus kitus puikius dalykus.

Kas nesijaustų laimingas į tai žiūrėdamas Stefano glėbyje?

Mes, kuriems pasisekė gimti šviesoje – mes, kurie tai regime kasdien ir niekada apie tai nesusimąstom, – esame palaiminti. Juk galėjome gimti šešėlių sielomis, gyventi ir mirti raudonoje tamsoje, niekada nesužinoti, kad yra kai kas geresnio.

44

Eleną pažadino riksmas. Kartą ji jau buvo pabudusi ir patyrė neįtikimą palaimą. Dabar kažkas vėl ją pažadino – tikriausiai Deimono balsas. Riksmas? Deimonas niekada nerėkia!

Užsimetusi chalatą ji išlėkė pro duris ir nulipo laiptais.

Garsūs balsai, sąmyšis. Deimonas klūpojo ant grindų, jo veidas atrodė melsvai baltas. Bet kambaryje nebuvo tokio augalo, kad būtų galėjęs jį smaugti.

Apnuodytas, tuojau pat toptelėjo Elenai, ir ji nedelsdama ėmė dairytis išlieto gėrimo, numestos lėkštės ar kokio kito nuodijimo požymio. Nieko.

Seidžas plekšnojo Deimonui per nugarą. O Dieve, negi jis užspringo? Betgi tai nesąmonė. Vampyrai nekvėpuoja, nebent norėdami perimti ir padidinti Galią.

Tai kas gi čia vyko?

– Turi kvėpuoti, – šaukė Seidžas Deimonui į ausį. – Įkvėpk, tarsi ruoštumeisi kalbėti, ir nuolat tai daryk, lyg didindamas Galią. Galvok apie vidaus organus. Priversk plaučius dirbti!

Nuo šių žodžių Elena dar labiau suglumo.

– Štai! – sušuko Seidžas. – Matai?

– Bet to užtenka vos akimirkai. Paskui reikia vėl.

– Taip, čia ir yra esmė!

– Aš tau sakau, kad mirštu, o tu iš manęs juokiesi! – rėkavo susitaršęs Deimonas. – Aš aklas, kurčias, visos juslės sutrikusios – o tu juokiesi!

Susitaršęs, mąstė Elena; kažkas nedavė jai ramybės.

– Hm. – Seidžas, regis, bent jau stengėsi nesijuokti. – Gal, mon petit chou, nereikėjo išvynioti, kas skirta ne tau?

– Prieš tai išvyniodamas apsistačiau skydais. Apsaugojau namus.

– Bet geriau jau ne... kvėpuok ! Deimonai, kvėpuok !

– Ji atrodė nė kiek nepavojinga ir – pripažink – mes visi vakar vakare... ruošėmės... ją išvynioti... tik buvom per daug pavargę!..

– Vis dėlto nusprendei tai padaryti vienas – išvynioti kicunės dovaną... Tai buvo kvaila, tiesa?

Deimonas dusdamas atkirto:

– Nemokyk manęs. Padėk man. Kodėl jaučiuosi lyg įvyniotas į vatą? Kodėl nieko nematau? Negirdžiu? Ir nieko neužuodžiu? Sakau tau, ničnieko neužuodžiu!

– Kaip žmogus esi sveikas ir stiprus. Jei dabar tektų kautis su vampyrais, tikriausiai didumą jų nugalėtum. Bet žmonių juslės silpnos, ir jie jų turi mažiau.

Elenos galvoje sukosi žodžiai... Išvyniojo ne jam skirtą dovaną... puokštė nuo kicunės... žmogus...

O Dieve!

Regis, tą patį pamanė dar kai kas, nes staiga iš virtuvės išlėkė Stefanas.

– Tai tu pavogei mano puokštę? Dovanotą kicunės?

– Buvau labai atsargus...

– Ar supranti, ką padarei? – Stefanas papurtė Deimoną.

– Oi! Skauda! Nori nulaužti man sprandą?

– Nuo to skauda? Deimonai, tu atsidūrei skausmo pasaulyje! Ar supranti? Aš šnekėjausi su tuo kicune. Papasakojau visą savo gyvenimo istoriją. Elena atėjo manęs aplankyti, ir jis pamatė ją, galima sakyti... na, nesvarbu – pamatė verkiančią dėl manęs! Ar... tu... supranti... ką... padarei ?

Atrodė, lyg Stefanas liptų laiptais ir sulig kiekvienu žodžiu pasiektų vis aukštesnę įniršio pakopą. O ten, pačiame viršuje...

– Nudėsiu tave! – sustugo jis. – Tu iš manęs atėmei... žmogystę! Jis man ją dovanojo – o tu atėmei !

– Nudėsi mane ? Tai aš tave nudėsiu, bjaurybe ! Viduryje buvo gėlė. Juoda rožė, tokios didelės dar nebuvau matęs. Ji kvepėjo... dangiškai...

– Jos nebėra! – laikydamas puokštę pranešė Metas.

Praskleidė ją – viduryje žiojėjo kiaurymė.

To nepaisydamas Stefanas pribėgo ir įmurkdęs veidą į puokštę ėmė giliai traukti orą. Pakėlęs galvą spragtelėdavo pirštais, ir kaskart iš po pirštų galiukų plykstelėdavo liepsna.

– Užjaučiu, bičiuli, – pasakė Metas. – Manau, jos nebėra.

Dabar Elena viską suprato. Tas kicunė... jis buvo geras, kaip Mereditės istorijose. Bent jau tiek geras, kad atjautė Stefaną. Taigi atgavęs laisvę padarė puokštę – kicunės gali bet ką sukurti iš augalų. Be abejo, nemenkas žygis atversti vampyrą į žmogų, kaip ir rasti amžinos jaunystės paslaptį. Šitiek iškentėjęs Stefanas pagaliau būtų sulaukęs atpildo... dabar pat...

– Aš grįžtu! – šaukė jis. – Surasiu jį!

Mereditė tyliai paklausė:

– Su Elena ar be jos?

Stefanas nutilo. Pakėlė akis į laiptus, sutiko Elenos žvilgsnį.

„Elena...“

„Mudu keliausim kartu.“

– Ne! – sušuko Stefanas. – Nieku gyvu neleisiu tau dar kartą to patirti. Tai būtų žmogžudystė!