L Smith: Kova. Vampyrės dienoraštis

Versta iš:

L. J. Smith

The Vampire Diaries

THE STRUGGLE

Trečia knyga „Įniršis“

ISBN 9786090104996

The Vampire Diaries: The Struggle

Copyright © 1991 by Daniel Weiss Associates, Inc. and Lisa Smith

All rights reserved. Printed in the United States of America. No part of this book may be used or reproduced in any manner whatsoever withouth written permission except in the case of brief quotations embodied in critical articles and reviews. For information address HarperCollins Children’s Books, a division of HarperCollins Publishers, 1350 Avenue of the Americas, New York, NY 10019.

www.harperteen.com

Published by arrangement with Rights People, London

Cover image © Warner Bros. Television Entertainment, Inc. All Rights Reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Džudei, mano brangiai bičiulei ir sesutei

Štai tie, kuriems ypač dėkoju:

Anne Smith, Peggy Bokulic, Anne Marie Smith

ir Laurai Penny – už žinias apie Virdžiniją,

Jack ir Sue Check – apie visas vietos realijas.

Orkestras užgrojo lėtą šokį. O jis tebežiūrėjo į ją, gėrė ją žvilgsniu. Tomis žaliomis akimis, pajuodusiomis nuo geismo. Staiga mergina pajuto, kad jis, ko gero, prisitrauks ją ir stipriai pabučiuos netardamas nė žodžio.

– Gal norėtum pašokti? – tyliai tarė ji. Žaidžiu su ugnimi, su kažkuo man nesuprantamu, ūmai pagalvojo. Ir tą pat akimirką suprato bijanti. Širdis ėmė daužytis. Sakytum, tos žalios akys skverbėsi į sielos gilumą, o nuojauta kuždėjo: „Saugokis!“ Instinktas, išlikęs nuo neatmenamų laikų, liepė jai bėgti, sprukti.

Tačiau ji nė nekrustelėjo.

Kova

1

– Deimonai!

Ledinis vėjas plaikstė Elenos plaukus, plėšė nuo jos lengvą megztuką. Tarp granitinių antkapių sukosi ąžuolo lapai, medžiai siautulingai plakė šakomis. Elenai sugrubo rankos, sužvarbo lūpos ir skruostai, bet ji stovėjo atsigręžusi į ūžaujantį vėją ir šaukė:

– Deimonai!

Šis vėjas buvo jo Galios išraiška jai įbauginti. Nepavyks. Mintis, kad ta pati Galia buvo nukreipta prieš Stefaną, kėlė karštą įniršį, deginantį Elenai širdį. Jei Deimonas pakenkė Stefanui, jei jį nuskriaudė…

– Po velnių, atsiliepk! – suriko ji ąžuolams, supantiems kapines.

Prie jos kojų nusileido sausas ąžuolo lapas, it ruda suvytusi plaštaka. Dangus virš galvos buvo pilkas kaip stiklas, pilkas kaip antkapiai. Elena juto, kaip gerklę graužia įtūžis, neviltis ir apmaudas. Ji klydo. Deimono čia nėra; ji viena su stūgaujančiu vėju.

Apsisuko – ir aiktelėjo.

Jis stovėjo jai už nugaros, taip arti, kad gręždamasi užkliudė jį drabužiais. Per tokį atstumą būtų pajutusi kito žmogaus kūno šilumą, išgirdusi jį. Bet Deimonas, žinoma, ne žmogus.

Sverdėdama atsitraukė porą žingsnių, prisivertė sustoti. Visos iki šiol tyliai tūnojusios juslės dabar maldaute maldavo bėgti.

Elena sugniaužė kumščius.

– Kur Stefanas?

Tarp tamsių Deimono antakių išryškėjo vagelė.

– Koks dar Stefanas?

Elena žengė artyn ir skėlė Deimonui antausį.

Padarė tai negalvodama ir paskui vos galėjo patikėti taip pasielgusi. Bet smūgis buvo stiprus – vožė iš visų jėgų, net Deimono galva kryptelėjo į šoną. Perštėjo delną. Ji stovėjo, stengdamasi nuraminti alsavimą, ir stebėjo jį.

Jis buvo visas juodas, kaip ir tada, kai Elena jį išvydo pirmą kartą. Avėjo minkštus juodus batus, mūvėjo juodus džinsus, vilkėjo juodą megztinį ir odinę striukę. Ir buvo panašus į Stefaną. Elena nesuprato, kaip anksčiau to nepastebėjo. Tokie pat tamsūs plaukai, blyški oda, stulbinamas grožis. Tik jo plaukai tiesūs, ne banguoti, akys juodos lyg vidurnaktis, o lūpos nuožmios.

Deimonas palengva atgręžė veidą, ir Elena pamatė, kaip skruostas, per kurį tėškė, rausta.

– Nemeluok, – virpančiu balsu tarė ji. – Žinau, kas tu toks. Tu vakar vakare nužudei poną Tanerį. O dabar pradingo Stefanas.

– Nejaugi?

– Pats žinai!

Deimonas šyptelėjo, bet tuoj pat surimtėjo.

– Perspėju, jei jį nuskriaudei…

– Kas tada? – paklausė jis. – Ką tu padarysi, Elena? Ką tu gali man padaryti?

Elena nutilo. Tik dabar suvokė, kad vėjas nurimo. Aplink tapo mirtinai tylu, tarsi jie netrikdomi stovėtų didžiulio Galios rato viduryje. Atrodė, kad viskas: švininis dangus, ąžuolai ir purpuriniai bukmedžiai, net pati žemė – susiję su jais, tarsi Deimonas iš jų visų siurbtų Galią. Jis stovėjo šiek tiek atsilošęs, gilios akys keistai spindėjo.

– Nežinau, – sušnabždėjo ji, – bet ką nors sugalvosiu. Patikėk.

Jis ūmai nusikvatojo, ir Elenai ėmė daužytis širdis. Dieve, jis tikras gražuolis. Žavus – per silpnas ir bespalvis žodis. Juokas kaip visada tetruko akimirką, nors šypsena išblėso nuo lūpų, akyse dar blykčiojo linksmos kibirkštėlės.

– Tikiu tavim, – atsipalaidavęs, žvalgydamasis po kapines tarė jis. Paskui ištiesė jai ranką. – Tu per gera mano broliui, – atsainiai mestelėjo.

Elenai knietėjo nustumti jo ranką, bet nebenorėjo jo liesti.

– Pasakyk, kur jis.

– Galbūt vėliau – tik ne už ačiū.

Deimonas atitraukė ranką, bet Elena spėjo pastebėti, kad jis mūvi tokį pat žiedą kaip Stefano: sidabrinį su lazuritu. Įsidėmėk tai, paliepė ji sau. Tai svarbu.

– Mano brolis, – toliau kalbėjo Deimonas, – kvailys. Jis mano, kad jei primeni Kateriną, tai esi silpna ir nuolaidi kaip ji. Tačiau jis klysta. Tavo pyktį pajutau iš kito miesto galo. Ir dabar jį jaučiu – baltą šviesą, it dykumos saulę. Jau dabar esi stipri, Elena. Bet galėtum būti daug stipresnė…

Elena spoksojo nesusivokdama, jai nepatiko, kad Deimonas pakeitė temą.

– Nesuprantu, ką čia šneki. Ir kaip tai susiję su Stefanu?

– Elena, kalbu apie Galią. – Staiga jis žengė artyn, įsmeigė į ją akis ir prabilo švelniai, įtikinamai: – Tu jau viską išmėginai, ir niekas tavęs netenkino. Turi viską, bet kažko vis stinga, kažko siaubingai trokšti, bet negali gauti. Tai tau ir siūlau. Galią. Amžiną gyvenimą. Ir jausmus, kokių dar niekada nesi patyrusi.

Dabar ji suprato ir gerklėje pajuto tulžies skonį. Iš siaubo ir pasibjaurėjimo užgniaužė kvapą.

– Ne.

– Kodėl? – sukuždėjo jis. – Elena, kodėl nepamėginus? Būk atvira. Argi slapta to netrokšti? – Tamsios Deimono akys buvo sklidinos įkarščio ir jėgos, jos verte vėrė Eleną, ir ji negalėjo atitraukti žvilgsnio. – Galiu pažadinti slopinamas tavo svajones. Tu užtektinai stipri gyventi tamsoje ir ja džiaugtis. Galėtum tapti šešėlių karaliene. Elena, kodėl gi neįgijus tos Galios? Leisk man padėti.

– Ne, – atkirto ji, vargais negalais atplėšusi žvilgsnį. Daugiau nebežiūrės į jį, neleis jam taip elgtis. Nesileis verčiama užmiršti… verčiama užmiršti…

– Elena, tai pati didžiausia paslaptis, – tarė Deimonas. Jo balsas, kaip ir pirštų galai, liečiantys jos kaklą, buvo švelnus. – Būsi laiminga, kokia dar niekuomet nebuvai.

Ji turi prisiminti kažką nepaprastai svarbaus. Deimonas, pasitelkęs Galią, privertė ją tai užmiršti, bet ji nepasiduos…

– Ir mes būsime kartu – tu ir aš. – Šalti pirštai brūkštelėjo per raktikaulį, palindo po megztinio apykakle. – Tik mudu, amžinai.