L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Vėl pakėlusi galvą ji išvydo užtraukiant užuolaidas, šviesa viršutiniame kambaryje užgeso.

Tai buvo keista, bet ji neturėjo kada galvoti. Abi su Meredite padėjo Metui pakelti Stefaną ir užnešti laipteliais iki laukujų durų.

Viduje buvo tamsu ir tylu. Elena liepė sustoti antro aukšto aikštelėje. Iš čia jie nuėjo į kambarį, ir Elena paprašė Bonės atidaryti duris, panašias į spintos dureles. Už jų buvo kiti laiptai, labai tamsūs ir siauri.

– Kas galėjo palikti… laukujes duris nerakintas… po viso to, kas čia dėjosi? – niurzgėjo Metas jiems tempiant Stefaną be gyvybės ženklų. – Turbūt jai pasimaišė.

– Jai tikrai pasimaišė, – iš viršaus pritarė Bonė, atidarydama duris. – Kai anksčiau čia lankėmės, ji šnekėjo keisčiausius… – Bonė aiktelėjo ir nutilo.

– Kas yra? – paklausė Elena. Bet priėjusi prie Stefano kambario slenksčio pamatė pati.

Buvo užmiršusi, kaip paskutinįkart atrodė kambarys. Lagaminai mėtėsi apversti arba pastatyti ant šono, tarsi koks milžinas būtų svaidęs juos nuo vienos sienos prie kitos. Drabužiai kartu su daiktais iš stalčių išmėtyti ant žemės. Baldai išvartyti, langas išdaužtas, pūtė šaltas vėjas. Degė tik viena lempa kampe, ant lubų šmėkščiojo kraupūs šešėliai.

– Kas atsitiko? – paklausė Metas.

Elena neatsakė, iki jie paguldė Stefaną į lovą.

– Gerai nežinau, – tarė, ir jos žodžiuose buvo šiek tiek tiesos. – Tokią netvarką mačiau vakar vakare. Metai, padėsi man? Jį reikia perrengti sausais drabužiais.

– Surasiu kitą lempą, – pasisiūlė Mereditė, bet Elena tarė:

– Nereikia, pakanka šviesos. Gal verčiau užkurk ugnį?

Iš vieno prasižiojusio lagamino kyšojo tamsus kilpinis chalatas. Elena ištraukė jį, ir abu su Metu ėmė plėšti šlapius prilipusius Stefano drabužius. Vilkdama megztinį ji dirstelėjo į kaklą ir apmirė.

– Metai, ar gali… ar gali paduoti tą rankšluostį?

Kai jis nusigręžė, Elena nutraukė megztinį Stefanui per galvą ir greitai apgaubė chalatu. Metas padavė rankšluostį, ir Elena juo lyg šaliku aprišo Stefanui kaklą. Širdis tvaksėjo, mintys sukosi kaip pašėlusios.

Nenuostabu, kad jis toks nusilpęs, be gyvybės. O Dieve. Reikia jį apžiūrėti, patikrinti, ar padėtis labai rimta. Bet kaip tai padaryti, kai šalia Metas ir draugės?

– Pakviesiu gydytoją, – įsitempęs tarė Metas, žvelgdamas Stefanui į veidą. – Jam reikia pagalbos, Elena.

Merginą apėmė siaubas.

– Metai, nereikia. Jis… jis bijo daktarų. Nežinau, kas atsitiks, jei pakviesi gydytoją.

Tai vėl buvo tiesa, nors ir ne visa. Ji numanė, kas padėtų Stefanui, bet negalėjo to padaryti kitų akivaizdoje. Pasilenkė ir ėmė trinti Stefanui delnus mėgindama susikaupti.

Ką daryti? Saugoti Stefano paslaptį jo gyvybės kaina? Ar išduoti ir išgelbėti gyvybę? Ar išgelbėsiu jį, jei viską atskleisiu Metui, Bonei ir Mereditei? Ji pažvelgė į draugus, stengdamasi įsivaizduoti, ką jie darytų sužinoję tiesą apie Stefaną Salvatorę.

Iš to nebus nieko gero. Ji negali rizikuoti. Sužinojusi paslaptį Elena pati vos neišprotėjo iš nuostabos ir siaubo. Jeigu ji, mylinti Stefaną, pajuto norą klykdama bėgti nuo jo, kaip pasielgs šitie trys? Ir dar pono Tanerio nužudymas. Jei jie sužinos, kas toks Stefanas, ar kada nors patikės, kad jis nekaltas? O gal širdies gilumoje nuolat jį įtarinės?

Elena užsimerkė. Ne, tai pernelyg pavojinga. Mereditė, Bonė ir Metas – jos draugai, bet šios paslapties nevalia patikėti niekam pasaulyje. Turės ją saugoti viena.

Elena atsitiesė ir pažvelgė į Metą.

– Daktarų jis bijo, bet seselė tiktų. – Ji pasisuko į klūpančias prie židinio Bonę ir Mereditę. – Bone, kaip tavo sesuo?

– Merė? – Bonė dirstelėjo į laikrodį. – Šią savaitę ji budi vakarinėje pamainoje, bet dabar jau turėtų būti grįžusi. Tik…

– Puiku. Metai, važiuokit su Bone ir paprašykit, kad Merė atvyktų apžiūrėti Stefano. Jeigu ji nuspręs, kad reikia gydytojo, nebesiginčysiu.

Metas padvejojo ir sunkiai atsiduso.

– Gerai. Nors manau, kad klysti, bet… važiuojam, Bone. Laužysim eismo taisykles.

Mereditė stovėjo prie židinio ir rimtomis tamsiomis akimis stebėjo Eleną.

Elena prisivertė pažvelgti į draugę.

– Meredite… važiuokit visi.

– Tikrai? – Tamsios akys žvelgė įdėmiai, lyg mėgindamos prasiskverbti Elenai į galvą ir perskaityti mintis. Bet daugiau Mereditė neklausinėjo. Linktelėjo ir netarusi nė žodžio nusekė paskui Metą su Bone.

Išgirdusi, kaip laiptų apačioje trinkteli durys, Elena paskubom pakėlė nuo grindų, pastatė prie lovos ir įjungė lempą. Pagaliau galėjo apžiūrėti Stefano žaizdas.

Dabar jis atrodė dar labiau išblyškęs. Buvo baltas kaip paklodė, ant kurios gulėjo. Lūpos irgi buvo baltos, ir Elena staiga prisiminė Tomą Felą, Fels Čerčo įkūrėją. Tiksliau, Tomo Felo statulą, gulinčią prie žmonos statulos ant akmeninio kapo dangčio. Stefano oda buvo tokios pat spalvos kaip marmuras.

Melsvai violetiniai įbrėžimai ir žaizdos ant rankų nebekraujavo. Ji švelniai pasuko jo galvą ir pažvelgė į kaklą.

Štai. Elena nejučia palietė mažus taškelius ant savo kaklo. Bet Stefano žaizdos buvo gilios, žiauriai išplėštos. Atrodė, jį sumaitojo žvėris mėgindamas perkąsti gerklę.

Eleną vėl užliejo baisus įtūžis. Ir kartu neapykanta. Suprato iki šiol nejutusi Deimonui tikros neapykantos, tik pasibjaurėjimą ir pyktį. Bet dabar… dabar ji nekentė taip stipriai kaip niekad gyvenime. Troško jam atsilyginti, įskaudinti. Jei tą akimirką būtų turėjusi medinį kuolą, būtų be jokio gailesčio suvariusi Deimonui į širdį.

Bet dabar reikia gelbėti Stefaną. Jis toks bauginamai ramus. Tai sunkiausia ištverti – tą pasidavimą, suglebimą, tuštumą. Tarytum jis būtų palikęs šį pavidalą lyg nereikalingą kiautą.

– Stefanai! – Elena papurtė be dvasios gulintį mylimąjį. Uždėjusi ranką ant šaltos krūtinės pabandė užčiuopti tvinksnius. Jei širdis ir plakė, tai labai silpnai.

Ramiai, Elena, paliepė sau, vydama šalin paniką. Kirbėjo įkyri mintis: „O jeigu jis miręs? O jei jis iš tikrųjų negyvas, ir tu jo nebeišgelbėsi?“

Apsižvalgiusi pamatė išdaužtą langą. Prie jo ant grindų mėtėsi šukės. Elena paėmė vieną, šukė suspindo židinio liepsnoje. Gražus daiktas, aštrus kaip skutimosi peiliukas, pamanė ji. Tada sukando dantis ir ryžtingai įsipjovė pirštą.

Nuo skausmo aiktelėjo. Netrukus iš žaizdelės ėmė sunktis ir lašėti kraujas kaip vaškas nuo žvakės. Elena greitai priklaupė prie Stefano ir prikišo pirštą jam prie lūpų.

Kita ranka suėmusi plaštaką užčiuopė sidabrinį žiedą. Sustingo it statula ir ėmė laukti.

Stefanas vos pastebimai sujudėjo. Elena nenuleido akių nuo jo veido ir tik akies kampeliu išvydo, kaip kilstelėjo jo krūtinė. Paskui lūpos suvirpėjo, mažumėlę prasiskyrė, ir Stefanas nurijo lašelį kraujo.

– Na štai, – sukuždėjo Elena. – Pirmyn, Stefanai.

Blakstienos suplastėjo, ir Elena su džiaugsmu pajuto, kaip pirštai spusteli jai delną. Stefanas nurijo dar lašą.

– Gerk!

Ji palaukė, kol Stefanas lėtai atsimerkė, ir atsisėdo šalia. Viena ranka atsiraitojo aukštą megztinio apykaklę ir apnuogino kaklą.

Žalios jo akys žvelgė niūriai, bet ryžtingai.

– Ne. – Stefano balsas tebuvo gergždžiantis šnabždesys.

– Privalai, Stefanai. Tuoj grįš draugai ir atsives seselę. Turėjau sutikti. Ir jei nesijausi ganėtinai gerai, neįtikinsi jų, kad tau nereikia į ligoninę… – Elena nebaigė sakinio. Nė nenutuokė, ką apžiūrėjęs Stefaną aptiktų gydytojas ar laborantas. Tik suprato, kad jis tai žino ir baiminasi.