L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Bet Stefanas, regis, dar labiau užsispyręs, nusigręžė nuo jos.

– Negaliu, – sušvokštė. – Per daug pavojinga. Jau išgėriau… daug… vakar vakare.

Negi tai buvo tik vakar vakare? Atrodė, praėjo metai.

– Ar aš dėl to mirsiu? – paklausė ji. – Stefanai, atsakyk! Ar mirsiu?

– Ne… – Balsas skambėjo piktai. – Bet…

– Tada turime tai padaryti. Nesiginčyk!

Pasilenkusi prie Stefano, laikydama jo delnus, Elena juto nenugalimą jo troškulį. Stebėjosi, kad jis dar bando atsispirti. Tarsi iš bado mirštantis žmogus stovėtų prie puotos stalo, negalėdamas atitraukti akių nuo garuojančių patiekalų, bet atsisakytų valgyti.

– Ne, – pakartojo Stefanas, ir Elena pajuto, kaip ją apima neviltis. Tokio pat užsispyrėlio kaip ji dar nebuvo tekę sutikti.

– Taip. Ir jei nepadėsi man, persipjausiu ką nors kitą, pavyzdžiui, riešą.

Elena laikė prispaudusi pirštą prie paklodės, kad sustabdytų kraują; dabar iškėlė jam priešais akis.

Stefano vyzdžiai išsiplėtė, jis pravėrė lūpas.

– Per daug… išgėriau, – sumurmėjo, bet nenuleido akių nuo ryškaus kraujo lašo ant piršto galiuko. – Aš nepajėgiu… susilaikyti…

– Nurimk, – sušnibždėjo Elena. Vėl perbraukė jam lūpas, pajuto, kaip jis prasižioja, ir užsimerkė.

Vėsios ir sausos lūpos prigludo prie jos kaklo. Laikydamas ją už sprando, Stefanas lūpomis ieškojo dviejų žaizdelių. Pajutusi aštrų smilktelėjimą, Elena prisivertė neatsitraukti. Tada nusišypsojo.

Prieš tai ji juto jo kankinamą poreikį, siaubingą alkį. Dabar, užsimezgus ryšiui, patyrė tik karštą džiaugsmą ir pasitenkinimą. Didžiulį pasitenkinimą pamažu malšinant alkį.

Jai pačiai buvo malonu duoti, žinoti, kad savo gyvybe palaiko Stefano gyvastį. Juto, kaip į jį srūva jos galios.

Staiga suvokė, kad dar nepatenkintas poreikis silpsta. Elena nesusigaudė, kodėl Stefanas mėgina ją nustumti.

– Gana, – suvapėjo laikydamas ją už pečių.

Elena atsimerkė, malonus svaigulys išsisklaidė. Stefano akys buvo žalios kaip mandragoros lapai, o veide buvo matyti grobuonies alkis.

– Negana. Tu dar silpnas…

– Tau gana. – Jis stumtelėjo ją, ir tose žaliose akyse Elena išvydo šmėkštelint neviltį. – Elena, jei išgersiu per daug, tu imsi keistis. Ir jei nepasitrauksi, jei tuojau pat nepasitrauksi…

Elena įsitaisė kojūgalyje. Stebėjo, kaip jis sėdasi, taisosi chalatą. Lempos šviesoje matė, kad oda atgavo spalvą, blyškūs skruostai raustelėjo. Išdžiūvę plaukai virto tamsių garbanų kupeta.

– Pasiilgau tavęs, – švelniai tarė ji.

Ūmai ją užplūdo palengvėjimas, jis kėlė ne mažesnį skausmą nei ankstesnė baimė ir įtampa. Stefanas gyvas; jis šnekasi su ja. Galų gale viskas bus gerai.

– Elena…

Jų akys susitiko, ją įsiurbė žalia liepsna. Nejučia pasislinko artyn, bet, atbaidyta garsaus jo juoko, pasitraukė.

– Nesu matęs tavęs tokios, – tarė Stefanas, ir Elena nužvelgė save. Batai ir džinsai aplipę raudona žeme, visa purvina. Striukė perplėšta, iš jos kyšo kamšalas. Neabejojo, kad ir veidas išteptas, o plaukai išsidraikę ir susivėlę. Elena Gilbert, nepriekaištingoji Roberto Li mados žvaigždė, virtusi tikra kūtvėla.

– Man patinka, – pagyrė Stefanas, ir šįkart ji nusijuokė kartu.

Jie tebesikvatojo, kai atsidarė durys. Elena įsitempė, pasitaisė megztinio apykaklę, apsidairė, ar kambaryje neliko kokių nors įkalčių. Stefanas atsisėdo tiesiai ir apsilaižė.

– Jam jau geriau! – pradžiugo Bonė, įžengusi vidun.

Jai įkandin sugužėjo Metas su Meredite, jų veidai nušvito iš nuostabos ir laimės. Paskutinė įžengė ne ką vyresnė už Bonę, labai rimtai nusiteikusi Merė Makalou. Ji nužygiavo tiesiai prie paciento ir užčiuopė pulsą.

– Tai tu bijai daktarų? – paklausė.

Stefanas akimirką sutriko, bet tuoj pat atsitokėjo.

– Nuo vaikystės, – susigėdęs atsakė. Pašnairavo į Eleną, ši nervingai šyptelėjo ir palinksėjo. – Be to, kaip matote, man visai nereikia gydytojo.

– Gal leisi spręsti man? Tavo pulsas normalus. Tiesą sakant, stebėtinai lėtas, netgi sportininkui. Nemanau, kad tau hipotermija, nors tebesi sušalęs. Pamatuokim temperatūrą.

– Ne, tikrai nebūtina, – Stefanas kalbėjo tyliai, raminamai. Elena jau buvo girdėjusi tokį jo balsą ir žinojo, ką jis mėgina padaryti. Bet Merė nepasidavė.

– Atidaryk.

– Aš atidarysiu, – greitai pasisiūlė Elena ir paėmė iš Merės termometrą. Stiklinis vamzdelis kažkaip išslydo jai iš rankos. Nukrito ant kietmedžio grindų ir sudužo. – Oi, atsiprašau!

– Nieko tokio, – tarė Stefanas. – Dabar jaučiuosi daug geriau ir baigiu sušilti.

Merė pažvelgė į šukes, paskui apsidairė po sujauktą kambarį.

– Gerai, – griežtai pasakė ji, įsisprendusi rankomis į šonus. – Kas čia dėjosi?

Stefanas nė nemirktelėjo.

– Nieko baisaus. Tiesiog ponia Flauers – siaubinga šeimininkė, – atsakė žiūrėdamas jai į akis.

Eleną suėmė juokas, matė, kad Merę – irgi. Bet ši tik susiraukė ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Turbūt beviltiška tikėtis tiesaus atsakymo, – tarė ji. – Ir aišku, kad nesi sunkus ligonis. Negaliu priversti tavęs važiuoti į ligoninę. Bet primygtinai siūlau rytoj pasitikrinti.

– Ačiū, – padėkojo Stefanas, ir Elena suprato, kad tai nereiškia sutikimo.

– Elena, atrodo, tau reikia gydytojo, – įsikišo Bonė. – Tu balta kaip šmėkla.

– Aš tik pavargau, – atsakė Elena. – Buvo ilga diena.

– Važiuok namo ir eik į lovą, – paragino Merė. – Juk nesergi mažakraujyste?

Elena vos susilaikė nepalietusi skruosto. Negi ji tokia išblyškusi?

– Ne, aš tik pavargusi, – pakartojo. – Galime grįžti namo, jei Stefanas sveikas.

Šis užtikrintai linktelėjo, akimis perduodamas jai žinią.

– Ar galėtumėte palikti mus vienu du? – kreipėsi jis į Merę ir kitus, ir šie išėjo ant laiptų.

– Viso. Rūpinkis savim, – apkabindama jį garsiai tarė Elena. Paskui sušnabždėjo: – Kodėl nepanaudojai Galių prieš Merę?

– Panaudojau, – niūriai atsakė jis. – Bent jau stengiausi. Ko gero, aš dar per silpnas. Nesijaudink, atsigausiu.

– Žinoma, atsigausi, – pritarė Elena, bet jai nusmelkė širdį. – Ar tikrai gali likti vienas? O jei…

– Viskas bus gerai. Tik tau nereikia likti vienai. – Stefanas kalbėjo tyliai, bet primygtinai. – Elena, perspėju tave. Tu buvai teisi – Deimonas Fels Čerče.

– Žinau. Tai jis tave sužeidė, tiesa? – Elena nutylėjo jo ieškojusi.

– Aš… neprisimenu. Bet jis pavojingas. Elena, tegu Bonė su Meredite šiąnakt nakvoja pas tave. Nenoriu, kad liktum viena. Ir nieku gyvu nekvieskit į svečius nepažįstamų žmonių.

– Iškart eisim miegot, – šypsodamasi pažadėjo Elena. – Nieko nesikviesim.

– Žiūrėkit. – Jo balse nebuvo nė lašo lengvabūdiškumo, ir ji lėtai linktelėjo.

– Suprantu, Stefanai. Būsim atsargios.

– Gerai. – Jie pasibučiavo vos susiliesdami lūpomis, bet supinti pirštai atsiskyrė nenoriai. – Padėkok nuo manęs draugams, – paprašė jis.

– Būtinai.

Išėję į lauką visi penki pasiskirstė. Metas pasisiūlė parvežti namo Merę, kad Bonė ir Mereditė galėtų grįžti su Elena. Merė vis dar įtariai vertino nakties įvykius, ir Elena jos nekaltino. Apskritai negalėjo galvoti. Jautėsi per daug pavargusi.

– Jis liepė visiems padėkoti, – prisiminė nuvažiavus Metui.

– Nėra… už ką, – tarė Bonė plačiai nusižiovaudama.