L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Elena tai tyliai apsvarstė. Pasiekus tiltą ir išlipus iš automobilio ji baugščiai dirstelėjo į ąžuolus dešiniame kelio pakraštyje. Bet naktis buvo giedra ir keistai tyki, nė menkiausias vėjelis nejudino sausų rudų lapų.

– Nežiūrėkit į varną, – paliepė ji Bonei su Meredite.

– Į varną? – pakartojo Mereditė. – Kurį matėm prie Bonės namų tą vakarą, kai nugaišo Jangdzė?

– Taip, tą vakarą, kai buvo pribaigtas Jangdzė.

Elena smarkiai tuksinčia širdimi artinosi prie tamsios Skenduolių įlankos. Iš tiesų tai buvo tik srauni upė molingais krantais. Per ją beveik prieš šimtmetį buvo pastatytas medinis Vikerio tiltas. Kadaise juo važiuodavo vežimai; dabar tai buvo nuošalus pėsčiųjų tiltas, kuriuo beveik niekas nebevaikščiojo. Nejauki, negyvenama vietovė. Ant žemės šen bei ten baltavo sniego lopai.

Kad ir kaip narsiai šnekėjo, Bonė ėmė atsilikti.

– Prisimenat, kaip anąsyk ėjom per šį tiltą? – paklausė ji.

Kuo puikiausiai, pamanė Elena. Tada jas vijosi… kažkas… iš kapinių.

– Per tiltą dar neisim, – atsakė ji. – Pirmiausia pasižvalgysim po juo.

– Kur rado senuką perplėšta gerkle, – sumurmėjo Mereditė, bet nusekė iš paskos.

Automobilio žibintai nušvietė tik nedidelę patiltės dalį. Išėjus iš siauro šviesos pleišto Eleną pagavo kraupi nuojauta. Jos laukia mirtis, sakė balsas. Ar mirtis čia, apačioje?

Kojos slidinėjo ant drėgnų, purvinų akmenų. Ji tegirdėjo vandens šniokštimą ir duslų aidą, atsklindantį nuo tilto. Net ir įtempusi akis tamsoje tematė apžėlusį krantą ir pastolius.

– Stefanai? – sukuždėjo ji ir beveik apsidžiaugė, kad vandens čiurlenimas nustelbė jos balsą. Jautėsi it žmogus, tuščiuose namuose šaukiantis: „Ar čia kas nors yra?“ ir bijantis, jog kas nors atsilieps.

– Čia kažkas ne taip, – jai už nugaros tarė Bonė.

– Ką turi omeny?

Bonė žvalgėsi, palengva kraipydama galvą, susikaupusi ir įsitempusi.

– Tiesiog ne tas jausmas. Nežinau… viena vertus, negirdėjau upės. Ničnieko negirdėjau, buvo mirtinai tylu.

Elenai širdis nusirito į kulnus. Protas sakė, kad Bonė teisi, kad šioje laukinėje, atkampioje vietoje Stefano nėra. Bet nuojauta kuždėjo nesitraukti.

– Turime įsitikinti, – pareiškė ji, nors baimė spaudė krūtinę, ir patraukė į tamsą, čiuopdama kelią, nes nieko nebuvo matyti.

Vis dėlto galiausiai Elenai teko pripažinti, kad čia nėra jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Iš vandens nekyšo tamsi galva. Ji nusišluostė į džinsus sušalusias, dumblinas rankas.

– Galime patikrinti kitą krantą, – pasiūlė Mereditė, ir Elena lyg automatas linktelėjo. Jai nereikėjo matyti Bonės veido, kad suprastų, ką ten ras. Čia ne ta vieta.

– Eime, – tarė ji, ropšdamasi link šviesos pleišto už tilto. Prisiartinusi nustėro.

Bonė aiktelėjo:

– O Dieve…

– Grįžkim, – sušnypštė Mereditė. – Prisiglauskim patiltėje.

Viršuje, automobilio žibintų šviesoje, ryškėjo tamsus siluetas. Elena, besidaužančia širdimi žiūrėdama į jį, tegalėjo pasakyti, kad tai vyras. Veidą slėpė tamsa, ir merginą apėmė klaikas.

Žmogus artinosi.

Mėgindama pasislėpti Elena susigūžė ant purvino kranto po tiltu, susitraukė kiek įmanydama. Juto, kaip už jos virpa Bonė, o ranką spaudžia Mereditės pirštai.

Iš čia jos nieko nematė, tik staiga ant tilto pasigirdo sunkūs žingsniai. Vos drįsdamos alsuoti jos laikėsi įsitvėrusios viena kitos, nuleidusios galvas. Žingsniai toldami aidėjo medinėmis lentomis.

Ak, kad tik jis nesustotų, maldavo Elena. Kad tik eitų tolyn.

Elena prikando lūpą, Bonė tyliai suaimanavo ir lediniais pirštais įsitvėrė Elenos delno. Žmogus grįžo.

Turiu išlįsti, nusprendė Elena. Jam reikia manęs, ne jų. Bent jis taip sakė. Turiu jam pasirodyti, tada galbūt jis paleis Bonę su Meredite. Bet karštas įniršis, suteikęs jai jėgų šį rytą, išgaravo. Net visomis valios pastangomis neprisivertė paleisti Bonės rankos, atsiplėšti nuo žemės.

Žingsniai dundėjo tiesiai virš galvų. Paskui įsiviešpatavo tyla ir krantine kažkas čiužtelėjo.

Ne, mintyse sušuko Elena, kūną sukaustė baimė. Jis leidžiasi žemyn. Bonė sudejavo ir įsikniaubė Elenai į petį. Ši pajuto, kaip įsitempia raumenys – pamatė iš tamsos išnyrant pėdas, blauzdas. Ne…

– Ką ten veikiat ?

Iš pradžių Elena apstulbo. Apimta siaubo vos nesuklykė, kai Metas žengė dar žingsnį žemyn ir dirstelėjo po tiltu.

– Elena? Ką čia veiki ? – neatlyžo.

Bonė pakėlė galvą. Mereditė iš palengvėjimo garsiai atsiduso. Elenai linko keliai.

– Metai, – pralemeno. Daugiau nieko neišspaudė.

Bonė buvo šnekesnė.

– Ką tu sau manai? – isteriškai sukliko ji. – Nori mums infarktą įvaryti? Ką čia veiki šitokiu metu?

Metas įkišo į kišenę ranką ir sužvangino monetas. Merginoms išlindus iš po tilto, pažvelgė į upę.

– Sekiau jus.

– Ką darei? – šūktelėjo Elena.

Metas nenoriai atsigręžė į ją.

– Sekiau jus, – įtempęs pečius pakartojo. – Supratau, kad surasit būdą apmauti tetą ir vėl čia atsidanginti. Todėl sėdėjau automobilyje kitoje gatvės pusėje ir stebėjau namus. Žinoma, jūs trys išlipote pro langą. Taigi atsekiau iš paskos.

Elena nebežinojo, ką sakyti. Ji niršo, neabejojo, kad Metas tiesiog laikosi Stefanui duoto pažado. Bet įsivaizdavus Metą, sėdintį apdaužytame senutėliame forde, tikriausiai mirtinai sušalusį ir be vakarienės… jai keistai suspaudė širdį. Tačiau dabar nenorėjo apie tai galvoti.

Metas vėl pažvelgė į upę. Elena priėjo ir tyliai tarė:

– Atleisk, Metai. Už tai, kaip elgiausi namie, ir… ir už… – ji veltui ieškojo žodžių. Už viską, liūdnai pridūrė mintyse.

– O aš atsiprašau, kad pergąsdinau jus. – Metas staiga atsigręžė, lyg dabar jie būtų atsiskaitę. – Gal bent pasakysi, ką ruošiesi čia veikti?

– Bonė pamanė, kad Stefanas gali būti čia.

– Bonė taip nepamanė, – užginčijo ši. – Bonė iškart pasakė, kad čia ne ta vieta. Mums reikia ieškoti ramios, uždaros erdvės, kur neprasiskverbia jokie garsai. Jaučiausi… apsupta, – pasakojo ji Metui.

Jis įdėmiai pažvelgė į Bonę, lyg ji rengtųsi įkąsti.

– Tai jau tikrai, – pareiškė.

– Aplink buvo akmenys, bet ne kaip upės.

– O, ne, tikrai ne tokie. – Metas pašnairavo į Mereditę, ir jai pagailo jo.

– Bonė matė regėjimą, – paaiškino ji.

Metas žengtelėjo atbulas, ir Elena žibintų šviesoje išvydo jo profilį. Iš jo veido buvo matyti, kad neapsisprendžia, ar eiti sau, ar susemti jas ir vežti į artimiausią beprotnamį.

– Mes nejuokaujam, – tarė ji. – Metai, Bonė aiškiaregė. Tiesa, nuolat tvirtinau, kad netikiu tokiais pramanais, bet klydau. Nė nenutuoki, kaip klydau. Šiąnakt ji – ji kažkaip persikūnijo į Stefaną ir pamatė, kur jis.

Metas giliai atsiduso.

– Aišku. Gerai…

– Nesityčiok iš mūsų! Aš ne kvailė ir sakau, kad tai tikra tiesa. Ji buvo ten su Stefanu; įvardijo dalykus, kuriuos žino tik jis. Ir regėjo, kur jis uždarytas.

– Uždarytas, – pritarė Bonė. – Teisybė. Tai tikrai ne atvira vieta kaip upė. Bet ten telkšo vanduo, vandens man iki kaklo. Jam iki kaklo. O aplink akmeninės storai apsamanojusios sienos. Vanduo šaltas kaip ledas, tykus, dvokiantis.

– Bet ką tu matei ? – paklausė Elena.

– Nieko. Tarsi būčiau buvusi akla. Kažkaip žinojau, kad jei švystelėtų nors menkiausias šviesos spindulys, išvysčiau, bet nemačiau. Buvo tamsu kaip kape.