L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Niekas neatsakė.

– Elena, – galop pratarė Mereditė, – niekas nenori manyti, kad jis tai padarė. Bet… tas jo pabėgimas…

– Jis nepabėgo. Tikrai! Tikrai!

– Elena, ššš, – nutildė teta. – Nesijaudink. Turbūt apsirgai. Taip šalta, o praėjusią naktį miegojai vos porą valandų… – Ji priglaudė delną Elenai prie skruosto.

Elena nebeištvėrė. Niekas ja netiki, netgi draugai ir šeima. Tą akimirką jai atrodė, kad aplink – vien priešai.

– Aš nesergu! – atšlydama sušuko ji. – Ir neišprotėjau – kad ir ką paistytumėt. Stefanas nepabėgo ir nenužudė pono Tanerio, ir man nerūpi, kad niekas manim netiki… – pritrūkusi kvapo nutilo.

Džudita tūpčiojo aplinkui, ragino lipti viršun, ir Elena leidosi nuvedama. Bet atsisakė gultis į lovą, nors teta ir įtikinėjo, kad reikia pailsėti. Sušilusi Elena atsisėdo svetainėje prie židinio, apsikamšiusi antklodėmis. Telefonas skambėjo visą popietę, ji girdėjo tetą Džuditą šnekantis su draugais, kaimynais, mokytojais. Ji visus tikino, kad Elena jaučiasi gerai. Vakarykštė… tragedija ją mažumėlę sutrikdė, regis, ji šiek tiek karščiuoja. Bet pailsėjusi bus sveika kaip ridikas.

Mereditė su Bone sėdėjo šalia.

– Nori išsipasakoti? – tyliai paklausė Mereditė.

Elena, spoksodama į židinį, papurtė galvą. Visi nuo jos nusigręžė. Ir Džudita klysta; ji jaučiasi prastai. Nesijaus gerai, kol nebus surastas Stefanas.

Užsuko Metas, šviesūs plaukai ir tamsiai mėlyna striukė buvo susnigti. Jam įžengus į kambarį, Elena viltingai pakėlė akis. Vakar Metas padėjo išgelbėti Stefaną, kai visa mokykla norėjo jį nulinčiuoti. Bet šiandien į viltingą žvilgsnį Metas atsakė rimtai apgailestaudamas, o akys susirūpinimą rodė tik dėl Elenos.

Mergina karčiai nusivylė.

– Ką čia veiki? – griežtai paklausė Elena. – Laikaisi pažado rūpintis manim?

Meto akyse šmėkštelėjo nuoskauda, bet balsas buvo ramus.

– Iš dalies. Bet aš vis tiek rūpinčiausi tavim, net jei nebūčiau pažadėjęs. Nerimavau dėl tavęs. Paklausyk, Elena…

Ji nebuvo nusiteikusi klausytis.

– Na, ačiū, man viskas gerai. Paklausk ko tik nori. Taigi gali liautis nerimavęs. Be to, nesuprantu, kam reikia tesėti pažadą, duotą žudikui.

Metas apstulbęs dirstelėjo į Mereditę su Bone ir bejėgiškai papurtė galvą.

– Taip nesąžininga.

Elena nė neketino elgtis sąžiningai.

– Sakiau, gali liautis nerimavęs dėl manęs ir rūpinęsis mano reikalais. Ačiū, man viskas gerai.

Užuomina buvo aiški. Metas pasuko prie durų, tuo metu teta Džudita atnešė sumuštinių.

– Atsiprašau, turiu eiti, – sumurmėjo jis. Išėjo nė neatsigręžęs.

Mereditė su Bone, Džudita ir Robertas prie židinio valgydami pavakarius mėgino užmegzti pokalbį. Elena valgyti negalėjo, o kalbėti neturėjo noro. Geros nuotaikos buvo tik mažoji Elenos sesutė Margarita. Keturmetė linksmai prisiglaudė prie Elenos ir pasiūlė Helovino saldainių.

Elena stipriai apkabino sesutę, įsikniaubė į šviesiai geltonus Margaritos plaukus. Jei Stefanas galėtų paskambinti arba perduoti jai žinią, jau būtų tai padaręs. Niekas pasaulyje jo nesulaikytų, nebent būtų sunkiai sužeistas, kur nors uždarytas arba…

Paskutinio „arba“ ji nedrįso ištarti mintyse. Stefanas gyvas; turi būti gyvas. Deimonas melagis.

Bet Stefanas papuolė į bėdą, ir Elena turi žūtbūt jį surasti. Ji visą vakarą apie tai galvojo, stengdamasi sukurti kokį nors planą. Viena buvo aišku – niekas jai nepadės. Niekuo nebegalima kliautis.

Temo. Elena pasimuistė ir apsimetė žiovaujanti.

– Pavargau, – tyliai tarė. – Gal tikrai sergu. Eisiu į lovą.

Mereditė įdėmiai pažvelgė į ją.

– Ponia Gilbert, – kreipėsi ji į tetą Džuditą, – gal mudvi su Bone galėtume pasilikti nakčiai. Palaikytume Elenai draugiją.

– Puikiai sugalvojai, – patenkinta sutiko teta. – Man būtų labai malonu, jei tik tėvai neprieštarauja.

– Iki Herono tolimas kelias. Manau, ir aš pasiliksiu, – pasakė Robertas. – Galiu išsitiesti čia ant sofos.

Džudita paprieštaravo, kad viršuje apsčiai kambarių svečiams, bet Robertas nepasidavė. Sofa jam būsianti pats tas.

Žvilgtelėjusi nuo sofos į prieškambarį, kurio laukujės durys buvo puikiai matyti, Elena suakmenėjo. Jie viską suplanavo iš anksto arba sumąstė dabar pat. Pasistengė, kad ji negalėtų pasprukti.

Kai išėjo iš vonios apsisiautusi raudonu šilkiniu kimono, ant savo lovos pamatė sėdinčias Mereditę ir Bonę.

– Ką gi, sveiki, Rozenkrance ir Gildensterne, – su kartėliu tarė.

Bonė, atrodžiusi prislėgta, sunerimo. Dvejodama pašnairavo į Eleną.

– Ji mus perkando. Nori pasakyti, kad šnipinėjam jos tetai, – paaiškino Mereditė. – Elena, suprask, taip nėra. Negi visiškai nepasitiki mumis?

– Nežinau. Ar galiu pasitikėti?

– Taip, juk mes tavo draugės. – Elenai nespėjus nė sujudėti, Mereditė stryktelėjo nuo lovos ir uždarė duris. Tada atsigręžė į Eleną. – Dabar, kvailiuke, bent kartą gyvenime paklausyk manęs. Tiesa, mes neišmanom, ką galvoti apie Stefaną. Bet negi nesupranti, kad pati esi dėl to kalta? Vos tik judu susidraugavote, užsisklendei nuo mūsų. Nepasakojai, kas darosi. Arba ne viską pasakojai. Ir vis dėlto mes tavimi tikim. Tu tebesi mums svarbi. Elena, mes palaikom tave ir norim padėti. Jei to nesupranti, tikrai esi kvaiša.

Elena lėtai nusuko žvilgsnį nuo tamsaus, įtempto Mereditės veido ir įsmeigė akis į blyškų Bonės veidelį. Ši linktelėjo.

– Tai tiesa, – tankiai mirksėdama, lyg mėgintų sulaikyti ašaras, tarė ji. – Net jei mes tau nepatinkame, tu mums vis dar patinki.

Elena pajuto, kaip akys sudrėko, išgaravo pyktis. Bonė pakilo nuo lovos, ir jos visos apsikabino. Elena nebegalėjo sulaikyti riedančių skruostais ašarų.

– Atleiskit, kad slapukavau, – atsiprašė ji. – Bet negaliu net paaiškinti, kodėl nevalia visko pasakoti. Tiesiog nevalia. Vis dėlto viena galiu pasakyti. – Šluostydamasi skruostus Elena rimtai pažvelgė į drauges. – Kad ir kokie svarūs atrodytų įrodymai, Stefanas nenužudė pono Tanerio. Žinau, kad nenužudė, ir žinau, kas tai padarė. Tas pats asmuo užpuolė Vikę ir senuką po tiltu, ir… – ji nutilo, pasvarstė: – Ir, Bone, manau, jis pribaigė Jangdzę.

– Jangdzę? – Bonė išpūtė akis. – Bet kam jam prireikė žudyti šunį?

– Nenutuokiu, bet tąnakt jis ten buvo, tavo namuose. Įpykęs. Užjaučiu, Bone.

Bonė nesusigaudydama papurtė galvą. Mereditė paklausė:

– Kodėl nepapasakoji policijai?

Elena isteriškai sukikeno.

– Negaliu. Ne jų jėgoms susidoroti. Negaliu visko paaiškinti. Sakėt, kad pasitikit manim; tai turit ir dabar tikėti.

Bonė su Meredite susižvelgė, paskui dirstelėjo į lovatiesę, iš kurios Elena nervingai pešiojo siūlus. Galop Mereditė paklausė:

– Gerai. Tai kuo galim tau padėti?

– Nežinau. Niekuo, nebent… – Elena nutilo ir pažvelgė į Bonę. – Nebent, – pasikeitusiu balsu pridūrė: – tu padėtum surasti Stefaną.

Rudos Bonės akys atrodė nuoširdžiai suglumusios.

– Aš? Bet ką aš galiu padaryti? – Mereditei trūkčiojamai įkvėpus, ji suaimanavo: – O! O!

– Anądien sužinojai, kad nuėjau į kapines, – priminė Elena. – Netgi nuspėjai, kad Stefanas ateis į mokyklą.

– Maniau, netiki visokiais aiškiaregiais, – sušnibždėjo Bonė.

– Nuo tada pasimokiau. Be to, mielai patikėčiau bet kuo, kas padėtų surasti Stefaną. Pasinaudočiau bet kokia galimybe.