L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Paliestos žaizdelės ant kaklo dilgtelėjo, ir Elenai prašviesėjo protas.

Verčiama užmiršti… Stefaną.

Štai ką Deimonas norėjo išstumti iš jos minčių. Prisiminimus apie Stefaną, žalias jo akis ir liūdną šypseną. Bet po tiekos drauge patirtų išgyvenimų niekas neišstums iš jos širdies Stefano. Elena nustūmė šaltus Deimono pirštus. Pažvelgė tiesiai į jį.

– Aš jau suradau, ko ieškojau, – šiurkščiai atkirto. – Ir su kuo amžinai noriu būti kartu.

Deimono akis užliejo juoduma, nuo jo padvelkė šaltu įniršiu. Žvelgdama į tas akis Elena įsivaizdavo kirsti pasiruošusią kobrą.

– Nebūk kvaila kaip mano brolis, – tarė jis. – Antraip ir tau tą patį padarysiu.

Dabar ji išsigando. Negalėjo savęs pergalėti – šaltis smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Vėl kilo vėjas, ėmė siūbuoti medžių šakos.

– Deimonai, pasakyk, kur jis.

– Dabar pat? Nežinau. Negi negali bent trumpam liautis apie jį galvojusi?

– Ne! – Ji sudrebėjo, vėjo taršomi plaukai krito ant veido.

– Taigi toks šiandien tavo galutinis atsakymas? Ar tikrai nori žaisti su manim šį žaidimą, Elena? Padariniai gali būti liūdni.

– Tikrai . – Reikėjo neleisti jam prieiti artyn. – Ir tu, Deimonai, manęs neįbauginsi. Negi nepastebėjai? Kai Stefanas papasakojo, kas tu toks ir ką esi padaręs, praradai savo galią man. Nekenčiu tavęs. Tu man šlykštus. Nebegali manęs valdyti.

Deimono veidas persimainė, sustingo, virto žiauria ir atšiauria kauke. Jis nusikvatojo šiurpiu pratisu juoku.

– Nebegaliu? – pakartojo jis. – Galiu daryti ką tinkamas su tavim ir tavo mylimais žmonėmis. Nė nenutuoki, ką sugebu, Elena. Bet dar sužinosi.

Deimonas žengtelėjo atgal, ir vėjas pervėrė Eleną it peilis. Akyse mirguliavo, tarytum ore šokinėtų šviesios dėmelės.

– Elena, ateina žiema, – kraupiu, aiškiu balsu, nustelbiančiu vėjo stūgsmą, pasakė jis. – Negailestingas metų laikas. Netrukus sužinosi, ką aš galiu ir ko ne. Dar neatėjus žiemai mudu būsim kartu. Tapsi mano.

Eleną akino sūkuriuojantis baltumas, nebeįžiūrėjo tamsaus Deimono silueto. Net jo balsas slopo. Ji apsikabino save, nunarino galvą, kūnas tirtėte tirtėjo. Sukuždėjo:

– Stefanai…

– Beje, – atsklido Deimono balsas. – Klausei apie mano brolį. Elena, nevark ir neieškok jo. Šiąnakt jį nužudžiau.

Elena pakėlė galvą, bet matė tik svaiginantį baltumą, deginantį nosį ir skruostus, limpantį prie blakstienų. Tik smulkiems grūdeliams nusileidus ant odos suvokė, kad tai – snaigės.

Lapkričio pirmąją snigo. Saulė pasislėpė už debesų.

2

Virš tuščių kapinių tvyrojo keista prieblanda. Sniegas lipdė Elenai akis, o vėjas taip stingdė kūną, lyg būtų įbridusi į ledinio vandens srovę. Vis dėlto ji neatsigręžė į naująsias kapines. Numanė, kad Vikerio tiltas turi būti tiesiai priešais ją. Patraukė prie jo.

Tuščią Stefano automobilį policija rado prie Senojo kelio. Vadinasi, Stefanas jį paliko tarp Skenduolių įlankos ir miško. Elena patraukė per kapines apžėlusiu takeliu, klupinėjo nunarinusi galvą, rankomis siausdamasi ploną megztuką. Ir užrištomis akimis būtų radusi kelią per kapines.

Perėjus tiltą nuo drebulio ėmė skaudėti kūną. Dabar snigo ne taip smarkiai, bet vėjas sustiprėjo. Jis lindo po drabužiais, lyg šie būtų popieriniai, gniaužė kvapą.

Stefanas, galvojo ji, sukdama į Senąjį kelią ir droždama į šiaurę. Nepatikėjo Deimonu. Ji žinotų, jei Stefanas būtų žuvęs. Gal jis šiuose baltuose sūkuriuose; galbūt jis sužeistas, sušalęs. Elena miglotai juto, kad nebegali blaiviai mąstyti. Visos mintys susitelkė į viena. Į Stefaną. Reikia surasti Stefaną.

Darėsi vis sunkiau laikytis kelio. Dešinėje augo ąžuolai, kairėje almėjo Skenduolių įlankos vandenys. Ji kluptelėjo ir sulėtino žingsnį. Vėjas nebeatrodė toks žvarbus, tik pati jautėsi baisiai pavargusi. Turėjo atsisėsti ir pailsėti, bent trumpam.

Susmukusi staiga suprato, kaip kvailai pasielgė išėjusi ieškoti Stefano. Stefanas ateis pas ją. Jai tereikia sėdėti čia ir laukti. Tikriausiai jau ateina.

Elena užsimerkė ir nuleido galvą ant kelių. Apgaubė šiluma. Klaidžiojančiose mintyse ji išvydo besišypsantį Stefaną. Jis saugiai apglėbė ją stipriomis rankomis, ir ji nurimo, atlėgo visa baimė ir įtampa. Ji buvo namie. Ten, kur turi būti. Stefanas niekam neleis jos skriausti.

Bet, užuot laikęs glėbyje, Stefanas ją purtė. Trikdė nuostabią poilsio ramybę. Elena matė jo veidą, išblyškusį ir atkaklų, žalias patamsėjusias nuo skausmo akis. Mėgino pasakyti, kad nurimtų, bet jis nesiklausė. Elena, kelkis, tarė jis, ir Elena pakluso nepermaldaujamai žalių akių jėgai. Elena, tuoj pat kelkis…

– Elena, kelkis! – balsas buvo plonas, stiprus, bet išsigandęs. – Nagi, Elena! Kelkis! Nepanešim tavęs!

Elena sumirksėjo, sutelkė žvilgsnį į kalbančiojo veidą – mažą, ovalų, blyškia, bemaž skaidria oda, apsuptą vešlių, minkštų rusvų garbanų. Plačios rudos akys apsnigtomis blakstienomis sunerimusios žvelgė į ją.

– Bone, – lėtai pratarė Elena. – Ką čia veiki?

– Padeda man tavęs ieškoti, – iš kitos pusės atsiliepė antras, žemesnis balsas. Mažumėlę pasisukusi Elena išvydo grakščiai išlenktus antakius ir rusvą odą. Tamsios Mereditės akys, paprastai tokios pašaipios, dabar irgi atrodė susirūpinusios. – Elena, kelkis, jei tik nenori iš tiesų virsti ledo karaliene.

Ji buvo susnigta lyg baltas kailinis pledas. Stojosi sustirusi, ramstydamasi į drauges. Visos grįžo į Mereditės automobilį.

Šilumoje Elenai ėmė dilgčioti rankas ir kojas, krėsti drebulys. Žiema – negailestingas metų laikas, pamanė Mereditei vairuojant.

– Elena, kas dedasi? – nuo galinės sėdynės kamantinėjo Bonė. – Ką sau manai, šitaip pabėgti iš mokyklos? Ir ko čia atsidanginai?

Elena sudvejojo, papurtė galvą. Labiau už viską troško išsipasakoti Bonei su Meredite. Iškloti joms visą šiurpią Stefano ir Deimono istoriją, pranešti, kas iš tikrųjų vakar atsitiko ponui Taneriui – ir kas vyko vėliau. Bet negalėjo. Net jei draugės ir patikėtų, tai ne jos paslaptis.

– Visi tavęs ieško, – priekaištavo Mereditė. – Mokykloje sambrūzdis, o tavo teta eina iš proto.

– Atsiprašau, – vangiai tarė Elena, stengdamasi sutramdyti smarkų drebulį.

Automobilis įsuko į Klevų gatvę ir sustojo prie jos namų.

Teta Džudita laukė su pašildytomis antklodėmis.

– Žinojau, kad jei tave suras, būsi sušalusi, – nutaisiusi linksmą balsą ji išskėtė rankas. – Sniegas iškart po Helovino! Sunku patikėti. Kur ją radote, merginos?

– Ant Senojo kelio už tilto, – atsakė Mereditė.

Liesas Džuditos veidas išbalo.

– Prie kapinių? Kur įvykdyti užpuolimai? Elena, kaip tu galėjai ?.. – Pažvelgusi į dukterėčią teta staiga nutilo. – Kol kas apie tai nekalbėsim, – tarė ji, stengdamasi apsimesti linksma. – Nusimesk tuos šlapius drabužius.

– Išdžiūvusi turėsiu grįžti, – pareiškė Elena. Smegenys vėl dirbo, ir ji suprato: iš tikrųjų Stefano ten nematė; tai buvo sapnas. Stefanas dingo.

– Nė negalvok, – pareiškė tetos Džuditos sužadėtinis Robertas. Elena nebuvo pastebėjusi jo, stovinčio nuošaly. Jo balsas skambėjo tvirtai. – Stefano ieško policija; tegu ji dirba savo darbą.

– Policija mano, kad jis nužudė poną Tanerį. Bet jis to nepadarė. Juk tikite, tiesa? – Džuditai velkant permirkusį megztinį, Elena ieškojo pagalbos aplinkinių veiduose, bet jų išraiška buvo santūri. – Juk tikite, kad jis to nepadarė? – praradusi viltį pakartojo ji.